Arvydas Daunys. Ekonomikos augimo lėtėjimas – gerai tai ar blogai?

Autorius: Infa.lt Šaltinis: http://infa.lt/24425/arvydas-d... 2018-08-05 13:16:08, skaitė 466, komentavo 1

Labiausia ko bijo viso pasaulio šalių valdžia – tai ekonomikos kilimo lėtėjimo, kuris, pasak ekonomistų, reiškia šalies gerovės lygio smukimą, sumažėjusias galimybes aptarnauti valstybių skolas, viešojo sektoriaus atlyginimų smukimą (gydymo paslaugų, mokslo, valdymo administravimo ir t.t. ir pan), galimybes mokėti pašalpas, išmokas, dotacijas ir t.t.

Bet ar tikrai taip?

Kodėl žmonija, pasak ekonomistų ir valdžios, privalo nuolat didinti vartojimą ir su tuo susijusią gamybą, kad didėtų menama gerovė, kuri iš tiesų nedidėja?

Kodėl dirbantys žmonės visame pasaulyje verčiami dirbti vis intensyviau ir ilgiau, kai jau daugiau nei 100 metų (!) nesikeitė darbo dienos ilgumas, o jei kažkur ir keitėsi – tai darbo dienos ilgėjimo kryptimi?

Primenu – dar 1886 m gegužės 1 dieną Čikagoje policija malšino darbininkų demonstraciją, kuria jie reikalavo sutrumpinti darbo dieną iki 8 valandų. Karlas Marxas apie tai rašė savo „Das Kapital“ 1867 metais. Pirmoji valstybė įteisinusi 8 valandų darbo dieną, pasak Vikipedijos, buvo Urugvajus, tą padaręs 1915 metais, po to Rusija tą įteisino 1917 po spalio revoliucijos, ir, galų gale, didelį vidaus ir išorinį spaudimą patyrusios Vakarų šalys 1919 metais.

Jei Lietuvą laikysime Vakarais – tai sekančiais metais galėtume švęsti 8 valandų darbo dienos šimtmetį. Ir tuo pačiu jos pabaigą. Mat 2016 metais Seimas jau pritarė, kad būtų naikinamas 8 valandų darbo dienos trukmės reikalavimas Darbo kodekse.

Tad, grįžtant prie vis didėjančio ekonomikos augimo mes tuo pačiu kalbame ir apie vis didėjančią darbo trukmę, o tuo pačiu ir vartojimą.

Nieko keisto, žinoma, tame, kai kalbėdami apie visokias darbo vietos racionalizacijas, robotizacijas, kompiuterizacijas ir t.t., visame pasaulyje valdantieji jau 100 metų šneka apie darbo naštos palengvinimą dirbantiesiems ir augsiančius atlyginimus.

Deja, visi tie darbo vietos patobulinimų rezultatai nusėda darbdavių ir valdžios kišenėse, o visi pažadai palengvinti darbo sąlygas privedė prie dar intensyvesnio darbo sąlygų. Darbdaviai gavo didesnius pelnus, valdžia surenka didesnius mokesčius, iš kurių gali didintis sau atlyginimus ir plėsti naujų biurokratų armiją iš savo draugų, giminių ir bendrapartiečių rato.

Šioje vietoje išlieka svarbus tik vienas sistemą balansuojantis klausimas – kiek palikti dirbantiesiems, kad jie sugebėtų išlaikyti reikalingą vartojimo tempą? Ir kokias sudaryti darbo sąlygas, kad jaustųsi kaita, o ne pūvančio liūno tvaikas, kurio neištvėrę darbo klasės atstovai ima krautis lagaminus, suvokę, kad niekur nebus blogiau nei ten, kur jie yra dabar.

Ir šios sistemos subalansuoti neįmanoma, nes būtent tokia, kokią aš ją paminėjau ir yra socialinėje lygtyje, praleidus vieną svarbų dėmenį, kuris nefiksuojamas jokiuose ekonominiuose rodikliuose ar ataskaitose, ar BVP. Tai gamta. Ir kiek jos resursų negrįžtamai sunaikinama kiekvienais metais.

Neabejotina, šie dalykai nutylimi sąmoningai, – mat jei būtų skelbiami valstybių metinių ekonomikos rezultatų ataskaitose, tikėtina, sukeltų siaubą ir protestų bangas visame pasaulyje. Todėl matome akcentuojant BVP ir atlyginimų vidurkio augimą, kuris iš tiesų reiškia infliaciją ir augantį milijonierių skaičių. Darbo klasė iki šiol negali sau leisti nusipirkti net paprasčiausio naujo automobilio, o būsto pirkimo paskolos grąžinimo laikotarpis įprastai siekia 25-30 metų. Ir laimingi tie, kurie sugebės iki galo išmokėti tą paskolą. Tai daug ką pasako.

Įdomu dar ir tai, kad nė vienos mano minimos visuomenės grupės atstovai (verslininkai, ekonomistai, valdžios vyrai) neužduoda sau paprasto globalaus klausimo – kiek tokia nesubalansuota sistema gamtos ir jos mažiausius atlyginimus gaunančių visuomenės narių atžvilgiu gali egzistuoti? Kai vieni gaus vis augančius pelnus ir galimybę skirstyti vis augančių mokesčių lėšas su galvos skausmu kaip didinti vartojimą, o kiti – augančią infliaciją (sukeltą pirmųjų), miglotas ateities perspektyvas su būsto paskola, augantį darbo tempą ir galvos skausmą – kaip neišleisti daugiau pinigų nei būtina, nes rytdiena visai neprognozuojama.

O šalia tiksinti ekologinė-egzistencinė bomba, kurią bijo pamatyti (kad nereiktų kažkaip netradiciškai reaguoti) visi iš mano paminėtų grupių atstovų. Ekologinė grėsmė, kurios nepadės panaikint nei NATO, nei ES. Šiandien mes jau sunaudojome per 7 mėnesius tiek gamtos resursų, kiek jų gali natūraliu keliu atsikurti per metus.

♦ Žmonija tik per septynis mėnesius iššvaistė metinius Žemės resursus

Kitaip sakant – jau senokai gyvename skolon, tik žinote kokia bėda? Nėra to banko, į kurį tą skolą galima būtų sugrąžinti ir neturime kaip sugrąžinti to, ką negrįžtamai sunaikinome. O sunaikiname daugybę gyvybės rūšių, kurios šimtus tūkstančių, jei ne daugiau, metų buvo nuolatinėje gamtos mitybos grandinėje. Sunaikinę vieną rūšį mes tuo pačių pasmerkiame mirčiai kitas, kurios ja maitinosi ar buvo simbiotinėje sąsajoje ir sudarome sąlygas be konkurencijos klestėti kitoms, kurių natūralius priešus mes pasistengėme sunaikinti. Savo besaikiu vartojimu mes griauname per milijonus metų nusistovėjusį gamtos balansą, kurio nesugebėsime niekada atstatyti jokiais pinigais.

Ekonomistai ir valdžios vyrai skelbia – ekonomikos augimo greitėjimas daro mus konkurencingesniais, labiau sėkmingais, atveria mums ir mūsų vaikams platesnes perspektyvas ateičiai, sudaro geresnes sąlygas valstybei skolintis (kad dar labiau didintume vartojimą ir negrąžinamą skolą gamtai) ir panašiai.

Iš tiesų viskas yra kardinaliai priešingai. Ekonomikos augimo greitėjimas reiškia didėjantį vartojimą ir gamybą sudarant gerovės iliuziją per vartojimo ir BVP grafikus trumpalaikėje perspektyvoje , tačiau didėjančiu greičiu naikinančius gyvybinius planetos resursus. Mes irgi esame gyvybės resursai, tik nesuvokdami savo paskirtis šioje Žemėje, kažkodėl manome, jog ji skirta vien tik mums, ir tik mes turime teisę spręsti kaip, kiek ir ką joje daryti bei vartoti.

Tai klaida, iliuzija. Mes tesame viso tik jos mažytė dalis, kurios ji panorusi gali nesunkiai atsikratyti. Ir mes su savo galimybėmis nieko negalėsime jai priešpastatyti.

Žemė jau siunčia mums įspėjimus apie tai, kad toks mąstymo būdas yra visiškai priešingas žmonijos, kaip vieneto interesams. Nes elementariai sunaikins ją pačią. Mes manome, kad aklos stichijos – tai tiesiog aklos stichijos ir jų išvengus viskas susitvarkys. Manome, kad kasmet didėjantys karščiai ir klimato atšilimas yra tik mūsų išmetamų anglies dvideginio ir metano dujų pasekmė.

Tai irgi klaida. Stichijos nėra aklos, jos konkrečiai nukreiptos būtent prieš mūsų egzistavimą.

Tikroji vykstančių prieš mus gamtos procesų priežastis yra pati mūsų egzistavimo koncepcija, manymas, jog galima vartoti kiek tik užsimanome, didinti gamybą ir skatinti vartojimą kraunant nulius savo banko sąskaitose ir mums nieko už tai nebus.

Deja ne. Duomenys iš viso pasaulio mokslo tyrimo centrų skelbia, kad situacija žmonijos išgyvenimo sferoje kasmet vis blogėja. Žemė jau imasi priemonių atsikratydama vartojimą kaip tikslą skatinančias būtybes.

Būtybes, kurios padidintais tempais naikindamos savo pačių gyvybinius resursus skelbia, jog tai žingsnis į visuotinę gerovę ir progresą.

♦ Klimatas 2017: „Žmonija užtikrintai žengia į katastrofą“

Vienintelis dalykas Žemėje dar galintis suteikti išsigelbėjimo viltį – saikas. Saikas vartojant, saikas gaminant, saikas dirbant ir pirmiausi – saikas galvojant.

Nebūtina turėt naujausio iPhone, kad galėtume jaustis laimingais. Iš tiesų laimė – tai dvasios ramybė, džiaugiantis būtimi, o ne tuo ką ir kiek turi.

Laikas trumpint darbo dieną – atsiras daugiau darbo vietų, į kurias galima bus priimti nedirbančius, tačiau išlaikomus valstybės biurokratus, atleidus iš jų dabar užimamų niekam nereikalingų pareigų. Laikas suvokti, jog saikas noruose yra dorybė, kai kalbame apie mūsų vaikus ir anūkus. Jiems liks tai, ką paliksime mes. Jei paliksime.

Ar mes jų didžiausi priešai?

Todėl linkiu visiems pamatyti tikrąjį vaizdą to, ką darome ir to, kas iš tiesų vyksta aplink mus. To, kas mums sakoma ir to, kas realiai egzistuoja.

O realiai, jei skaičiai rodo, kad vyksta ekonomikos pakilimo greitėjimas – turime mintyse prie to pridėti tiesiogiai proporcingą mūsų gyvybinės erdvės nykimą. Negrįžtamą naikinimą, kurio atkurti mes neturime jokių galimybių. Ir atvirkščiai – jei pasaulio ekonomikos greitėjimas lėtėja, galime prognozuoti, jog pasaulio pabaiga kažkiek atsitraukė. Ir mes visi galime šį procesą įtakot. Jei mes mažiau ir rečiau perkame – gamintojai mažiau gamina, gamta turi daugiau galimybių atsigaut.

Jei mes ilgiau važiuojame senais automobiliais – priešingai, nei teigia valdžia – mes išsaugome daugiau gyvybės, neleidę pagaminti naujų. Kiekvienas naujas gaminys – tai dar viena vinis į mūsų ateities karstą. Sulėtinkime tu vinių kalimo procesą – mes tą galime.

Ar padidintas šiandienos vartojimas vertas to, kad mūsų vaikai ir vaikų vaikai ateityje vaikščios su dujokaukėmis 40 C karštyje?

Pagalvokime apie tai.

Ieškokime bendro sprendimo, kokiu būdu galima būtų pakeisti šią ydingą ideologiją, skelbiančią, kad tiesioginis gyvybės naikinimas – tai ekonominė valstybės gerovė. Jokia gerovė negali remtis naikinimu, nutylint patį naikinimo faktą. Net, jei tai skelbiama iš Seimo tribūnų.