Liudvikas Jakimavičius. Kišeninis žodynėlis

Autorius: ProPatria.lt Šaltinis: http://www.propatria.lt/2018/0... 2018-07-30 10:57:39, skaitė 875, komentavo 1

Komentaras perskaitytas ir per „Mažąją studiją“.

Kartais pagalvoju, kam protinį darbą dirbančiam žmogui duodamos atostogos? Protas juk atostogų neišeina. Turiu tokį vieną atsakymą. Atostogos reikalingos tą protą pravėdinti, nelyg per metus priplėkusį sandėliuką. Atverti langus, įsileisti oro, padaryti reviziją, išmesti iš talpyklos, kas per metus nugrota, nebereikalinga. Išsivalyti failus, kad atsirastų tuščios vietos naujiems.

Suprantama, reikalingas veiksmas, privalu atsijungti nuo visų įtaisų, per kuriuos į gryčią veržiasi informacija. Kai po savaitėlės kitos mintys šiek tiek praskaidrėja, prasideda gundymai. Nagi dirstelsiu, kas ten „ant margo svieto“ dedasi, ar nėra kokių netikėtų įvykių pasaulyje, nuo kurių mėginai pasprukti ir atsijungti. Nors iš anksto žinai, kad nieko naujo nepamatysi, bet vis dėlto. Pagunda yra pagunda.

Na ir ką pamatai atsivėręs naršyklėj didžiuosius mūsų žiniasklaidos plotus?  Pirmoji reakcija – suglumimas. Panašiai nutinka, kai ilgėlesnį laiką nebuvęs Lietuvoje, grįždamas lėktuve iš už sėdynės atlošo išsitrauki kokį lietuvišką laikraštį, didžiosios žiniasklaidos organą. Nekalbu apie leitmotyvines temas. Jau kuris metas dominuoja šios: kriminalas, aukštuomenės marmeliadas ir lėkštoji Karbauskio–Gabrieliaus politinių apsispjaudymų dramaturgija. Lietuva lyg ir pasaulyje, bet pasaulis Lietuvoje – nelabai. Jis paprastas ir banalus kaip trys kapeikos, užskliaustas provincijos skliaustais. Nieko naujo, prie tokių diskursų mes įpratinti, bet kur kas labiau į akis krenta ir glumina pati diskursų kalba. Nususinta, numelioruota, praradusi niuansus, stilių ir plastiką. Tik retas mūsų tikrovės komentatorius ar apžvalgininkas sugeba suvaldyti ilgesnį sakinį. Apie eilinius žurnalistus nėra ką ir kalbėti. Jie toje lygoje, kurioje nesėkmingai grumiamasi su gramatikos taisyklėmis. Kyla klausimas, ką veikia tekstų redaktoriai ir vargo pelytės korektorės? Nebėra, išskrido į Londoną dirbti vaikų auklėmis, slaugėmis, indų plovėjomis ir valytojom.

Viešoji kalba katastrofiškai skursta mūsų akivaizdoje. Žiniasklaida (išskyrus gal tik kultūrinę, kurios beveik niekas nebeskaito) išsiverčia su keliais tūkstančiais žodžių. Galėtum sakyti – mažuoju kišeniniu žodynėliu. Tokį bestselerį galima būtų  sudaryti ir išleisti. Tuomet dar pamatytume, kad koks trečdalis žodžių bus tarptautiniai, sykiu su skoliniais ir svetimžodžiais.

Kas vyksta su mūsų kalba, tas vyksta ir su mūsų mąstymu. Tekstai, sukonstruoti iš „kišeninio žodynėlio žodžių“, naudojantis tik keletu sintaksės taisyklių, slysta pro akis ir kuria menkavertiškus tikrovės vaizdinius. Beje, tokioje rutinos kalboje mes ir maudomės.  Ir nėra ko piktintis, kokia kalba, toks ir gyvenimas – kirvis kotą atitinka.

Užverda kraujas. Norisi maištauti prieš tokios tikrovės lėkštumą, radikaliai kelti prasmės klausimą: ar nususinta, numelioruota kalba gali saugoti ir išsaugoti žmogui vertybinį pamatą, egzistencijos gylį? Vargu bau. Prie visų negandų, ištikusių viešąjį diskursą, pridėkime dar brutalią politikos projektų intervenciją į jai nepriklausančias teritorijas – kultūrą, švietimą, literatūrą, siekiant atlikti „politkorektišką“ reviziją. Atsiranda uždraustos temos, nutylėtos tikrovės, apie kurias geriau patylėti ne tik Facebooko paskyroje,  gatvėje, bet ir virtuvėje. Kas tai, kai iš mokyklinių literatūros vadovėlių ir skaitinių knygų kupiūruojami Binkis ir Sruoga, Paulius Širvys, Sigitas Geda ir Jurgis Kunčinas, neapdairiai rašę apie midų, degtinę ir vyną? Labai chunveibiniška manyti, kad cenzūra galėtų išblaivinti Lietuvą ar įpūsti tolerancijos kitokiam.

Paradoksalu, bet panacėja progresyvizmui kėsinasi ir prievartauja gyvąją, prasmingą kalbą, vietoj jos brukdama simuliakrus ir naująjį kalbinį kanceliaritą, kur žodžiai ima simuliuoti, nieko nebereiškia arba prasmiškai taip „persitvarko“, kad ima reikšti savo priešybę.  Jei kokiame nors architektūriniame projekte rašoma, kad bus harmonizuota kokia nors miesto erdvė ir pritaikyta viešajam interesui, turėtum suprasti, kad ten bus iškirsti medžiai ir išdygs koks nors kreivas gelžbetonis kontorų stiklainis, o likęs lopinėlis žemės BUS išgrįstas pigiom kiniškom trinkelėm.

Žvelgiant šiek tiek giliau nesunku pastebėti, kad kalbos teritorijoje vyksta tikras karas – tiesiog nauja nuvorišų naujakalbės agresija ir okupacija.

Rašytojai, pedagogai, kunigai, pamokslininkai ir viešieji kalbėtojai, nepraradę gyvosios kalbos jausmo, be abejo, turėtų jausti ir jaučia tą įtampą, kuri tvenkiasi aplink mūsų tapatybės šerdį – gyvąją kalbą. Apie tai būtina garsiai šnekėti ir daiktus vadinti tikraisiais vardais. Klausimas tik toks – kur apie tai šnekėti? Ar turime tokių nišų – be teatro, vos vos lekuojančios kultūrinės spaudos, vienos kitos bažnyčios ir pabirų kultūros renginėlių? Matyt, gyvybiškai pribrendo reikalas steigti kažkokią platformą intelektualiniam Lietuvos polilogui, kur susietų diskutuoti filosofai, pasaulietinė ir bažnytinė šviesuomenė: rašytojai, mokytojai, istorikai, bibliotekininkai ir visi, kam gyva Lietuva rūpi.

Pabaigai ir retorinis klausimas – ar ne geriausia pastogė tokiai Agorai būtų visuomeninis mūsų transliuotojas, svarstantis naują laidų tinklelį? Pats laikas tą pastogę atsiimti.