Lietuvos pokario banditai DAUG šlykštesni ir už Nacius, ir už Islamo Valstybę

Autorius: Giedrius Šarkanas Šaltinis: http://www.lietuviais.lt/dieno... 2018-07-14 13:28:43, skaitė 2750, komentavo 13

Tęsinys, pradžia – Mėšlasauga kontratakuoja

Vakar išgirdau maždaug tokį pokarinio terorizmo liudininko pasakojimą.

Pas mus miškiniai dažnai lankydavosi. Reikalaudavo maisto ir degtinės. Jei jiems ateinant sulodavo šuo, skirdavo baudą červoncais – jei tuo metu tarp jų nebūdavo vieno mūsų giminaičio. Jis neleisdavo.

Dažniausiai miškiniai būdavo girti ir mus visaip gąsdindavo. Atsimenu kartą specialiai mums girdint garsiai kalbėjosi: „Tą Brazinską reikia nukeipinti, jis žydus laikė.“ Kitą dieną žmogus jau buvo negyvas; vėliau ir jo sūnus dingo kaip į vandenį – motina ateidavo pasiguosti, verkdavo: „Toks geras buvo Stasiukas.“

Kitą kartą: „O už ką Kišonaitę? – Ji juk bibliotekininkė, greičiausiai komjaunuolė!“ Netrukus sužinojome, kad bibliotekininkė nužudyta, jos žarnos ištampytos po visą namą.

Stribų ir kitų ginkluotų žmonių miškiniai bijojo. Reikalaudavo maisto, degtinės, šiltų drabužių. Tuos, kurie piktindavosi ar priešindavosi, nušaudavo.

Tai – iš principo tipiškas vaikystėje banditų terorizuojamame kaime gyvenusio liudininko pasakojimas. Panašių teko girdėti ne vieną. Jau solidaus amžiaus sulaukę žmonės dar prisimena, tačiau bijo garsiai kalbėti, kad policija neužpultų, neužtampytų po teismus už „laisvės kovotojų atminimo išniekinimą“.

O juk akivaizdu, kad Seimo padugnių garbinami „laisvės kovotojai“ – vieni šlykščiausių teroristų Europos istorijoje, toli perspjovę ir Hitlerio nacius, ir Islamo Valstybės skerdikus.

Valdžios begėdiškumas verčia vemti

Neseniai (kol kas) mane išteisinęs pirmos instancijos teismas pareiškė, kad Kęstutis Girnius nustatė, jog pokario banditai, nors ir naudojo teroristinius metodus, tačiau nebuvo teroristai.

Tačiau juk miškiniai buvo tipiški teroristai – jie slėpdavosi miškuose ir žudė bei gąsdino TAIKIUS CIVILIUS. Pasibaigus karui, visus jų normalius ginkluotus „mūšius“ galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, jei neskaitysime tarybinių pareigūnų vykdytų taikių žmonių žudikų likvidavimo operacijų.

Oficialiai valstybės mastu garbinti tokio šlykštumo nusikaltėlius – nusikaltimas pats savaime.

Niekšingumu neprilygsta nei naciai, nei islamo džihadistai

Manęs „teisimo“ metu buvo nuveiktas vienas tikrai labai naudingas darbas. Iš apklausoje dalyvavusių istorikų pavyko iškvosti, kad, dabartiniais oficialiais duomenimis, banditai karo ir pokario metais nukovė viso labo 1500 tarybinių jėgos struktūrų darbuotojų – užtai dar 2200 kolūkių valdybų narių ir 9300 visiškų civilių, įskaitant vaikus.

Taigi vienam banditų nukautam ginkluotam tarybiniam pareigūnui teko, grubiai tariant, penki civiliai. Jei paimsime tarybinius duomenis – buvo surinkta apie 20 000 banditų nužudytų civilių pavardžių – tai vienam nukautam kareiviui teko 10 civilių!

Jei palyginsime su karo nusikaltimų etalonu dažnai įvardinamais Hitlerio naciais – tai vienam nacių nukautam priešo kareiviui teko 2-3 civiliai. (žiūrėti, pavyzdžiui, Vikipedijoje)

Dabartinio terorizmo simboliu tapusios Islamo Valstybės kovotojai, nors ir žudo civilius, tačiau dar ir negailėdami savęs kovoja prieš iki dantų ginkluotus priešus. Nors neradau netgi spėjamų bendrų jų nukautų kareivių ir nužudytų civilių skaičių, iš esamų duomenų akivaizdu, kad džihadistų lyderiams be galo toli iki Lietuvos Respublikos šlovinamų banditų nusikaltimų šlykštumo.

Taigi Lietuvos pokario banditai – ne tik visiškai akivaizdūs teroristai, bet ir vieni šlykščiausių teroristų Europos istorijoje.

Lietuvos akademinė visuomenė galutinai suprostitutinta

Neseniai teko privačiai diskutuoti su vienu istoriku-politologu. Nors ir pateikiau jam visus skaičius apie pokario banditų nusikaltimus, šis vis tiek vėl ir vėl aiškino: „negalima daryti tokių greitų išvadų.“

Manęs tai netgi nesuerzino. Nors minėtasis istorikas šiuo metu neturi darbo, jis matomai dar tikisi kada nors dėstyti kokioje nors LR mokslo įstaigoje. Tai reiškia, kad jis turi įrodyti savo pasiryžimą skleisti valstybės propagandą VISAIS ĮMANOMAIS BŪDAIS: t.y. veidmainiaudamas, meluodamas, slėpdamas netinkamus faktus.

Jau 27 metus praktiškai visi viešai kalbantys ir ypač iš to užsidirbantys duoną lietuviai žaginami veimainiauti, meluoti ir kitaip prostitučiauti oficialiajai valstybinei propagandai.

Paskutinis garsesnis pavyzdys – bandymas išėsti iš TSPMI Vytautą Radžvilą. Netgi garsiam filosofui buvo parodyta, kad, dirbant valstybės finansuojamoje įstaigoje, privalu pareigingai skleisti propagandą ir nuolankiai laižyti valdžiai užpakalį.

Nenorintiems meluoti ir ypač turintiems kitokią nei valdžios nuomonę – ne vieta TSPMI ir kitose LR aukštosiose mokyklose!

„Paskutinis žodis“: 10, paskutinė dalis

Ir kitos šalys aukština akivaizdžius nusikaltėlius. Vis dėlto, Ukrainoje aukštinami banderininkai žudė pagrinde lenkus, Lenkijoje garbinami krajovininkai – lietuvius.

Mano žiniomis, Europoje yra vienintelė tokio šlykštumo išmatų krūva – kuri, nors ir vadinasi „Lietuvos Respublika“, tačiau aukština būtent lietuvius žudžiusius nusikaltėlius.

O man belieka baigti publikuoti savo „Paskutinįjį žodį“.

X. DALIS. Prašymai teismui

Toliau apibendrinsiu tai, ką jau pasakiau, ir pateiksiu konkrečius prašymus.

1. Prašau vadovautis aukščiausiaisiais teisės aktais, visų pirma Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Konvencija, bei Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aukščiausiųjų Elero teismų precedentais.

Per jau daugiau, nei ketverius manęs persekiojimo metus Lietuvą valdantys nusikaltėliai išvijo iš Lietuvos 5-is procentus lietuvių. Mano tauta prarado pusantro šimto tūkstančių jaunų žmonių; vidurinis mano tautiečių amžius padidėjo dvejais metais.

Akivaizdu, kad viena pagrindinių jau baigiančios sunaikinti lietuvių tautą emigracijos priežasčių – Elere viešpataujanti neteisė, praktiškai pavertusi mano socialinio statuso tautiečius beteisiais gyvuliais.

Mane ir daugelį vis paniškiau bėgančių iš tėvynės lietuvių šiurpina begėdiška mūsų šalį dergiančio režimo ir ypač jo policijos, prokuratūros bei teismų panieka formaliai galiojančiai teisei, ypač visuotinai pripažintoms žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms.

Vis dėlto, noriu teismui priminti, kad FORMALIAI Elero teismai privalo vadovautis aukščiausiaisiais teisės šaltiniais ir netaikyti jiems prieštaraujančių žemesniųjų teisės aktų.

Formaliai aukščiausiasis Lietuvos teisės aktas yra Konstitucija, tačiau realiai ji yra tapusi Elero teismų labiausiai niekinamu ir tiesiog dergiamu teisės šaltiniu. Per beveik ketverius manęs persekiojimo metus jau turbūt keliasdešimt kartų kreipiausi į teismus reikalaudamas įgyvendinti Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtintas savo teises, ir kiekvieną kartą teisėjai mane siuntė jėzop; nebuvo patenkintas nė vienas mano konstitucine teise paremtas prašymas kreiptis į Konstitucinį teismą.

Akivaizdu, kad Konstituciją niekina VISI Elero teismai. Pavyzdžiui, kaip jau berods minėjau, ciniškai atmesdamas mano prašymą įgyvendinti konkrečią ir labai aiškiai ir suprantamai suformuluotą 15-ojo Konstitucijos straipsnio normą, dabartinis šio teismo, taigi apylinkės teismo pirmininkas Marijus Kursevičius tiesiog įžūliai pacitavo Konstitucijai akivaizdžiai prieštaraujantį įstatymą.

Iš kitos pusės, ,Elero Konstitucinis teismas neseniai nusprendė, kad Konstitucijos nepažeidžia Jankistano karinės bazės Lietuvos teritorijoje, taip begėdiškai įteisindamas eilinį Konstitucijos išniekinimą pačiu aukščiausiuoju lygiu.

Taigi tiek žemiausios, tiek aukščiausios instancijos Elero teismai tiesiogiai, grubiai ir atvirai niekina Konstituciją. Mano socialinės padėties lietuviai praktiškai neturi JOKIŲ konstitucinių teisių, nes Elero teismai praktiškai naudoja Konstituciją tik kaip politinei prostitucijai bei kitokiai korupcijai skirtą prezervatyvą – t.y. Lietuvą valdančių sukčių, vagių ir kyšininkų nusikaltimams pateisinti bei jų ir pačių teisėjų visiškam nebaudžiamumui garantuoti.

Todėl prašau teismo remtis vieninteliu dabartinių Elero teismų nors šiek tiek neniekinamu aukščiausiuoju teisės aktu – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija. Norėčiau priminti konkrečias Konvencijos normas, kuriomis noriu remtis. (cituoju)

3 straipsnis Niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas.

6 straipsnis 1. Nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas ar jam pareikštą baudžiamąjį kaltinimą, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo..

2. Kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą.

3. Kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę mažiausiai į šias garantijas:

b) kad jis turėtų pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai;

c) kad jis galėtų gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai;

d) kad jis galėtų apklausti kaltinimo liudytojus arba turėtų teisę, kad tie liudytojai būtų apklausti, ir turėtų teisę, kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams;

7 straipsnis 1. Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal galiojusius jų įvykdymo momentu valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais. Taip pat negali būti skiriama griežtesnė bausmė negu ta, kuri galėjo būti taikyta nusikaltimo padarymo momentu.

2. Šis straipsnis neturi kliudyti teisti ar nubausti kiekvieną asmenį už kokį nors veiksmą ar neveikimą, kurie jų vykdymo momentu buvo laikomi nusikaltimais pagal civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendrus teisės principus.

8 straipsnis 1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas.

Valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.

9 straipsnis 1. Kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; tai teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laisvai skelbti savo religiją ar tikėjimą, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo.

2. Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti tik tiek apribojama, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek būtinai reikia demokratinėje visuomenėje visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, sveikatai ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

10 straipsnis 1. Kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Šis straipsnis neturi trukdyti valstybėms kelti reikalavimą licenzijuoti radijo, televizijos ar kino įstaigas.

2. Naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai susiję su pareigomis bei atsakomybe, gali būti sąlygojamas tokių formalumų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kurias numato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar viešosios tvarkos interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, žmonių sveikatai bei moralei, taip pat kitų asmenų orumui ar teisėms apsaugoti, užkirsti kelią konfidencialios informacijos atskleidimui ar teisminės valdžios autoritetui ir nešališkumui garantuoti.

13 straipsnis Kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje Konvencijoje, buvo pažeistos, turi teisę pasinaudoti efektyvia teisine gynyba valstybiniuose organuose, nesvarbu, ar tai padarė einantys oficialias pareigas asmenys.

14 straipsnis Naudojimasis šios Konvencijos pripažintomis teisėmis ir laisvėmis turi būti garantuojamas be jokios diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ir kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokio statuso. (citavimo pabaiga)

Beje, noriu pastebėti, kad dauguma Konvencijos garantuojamų teisių bei laisvių yra įtvirtintos Konstitucijoje ir daugelyje kitų dabar formaliai galiojančių teisės aktų

Iš karto norėčiau pastebėti, kad sudėti kartu 7-as, 13-as bei 14-as Konvencijos straipsniai, kaip, beje, ir mano jau cituotoji Konstitucinio teismo nutartis, draudžia mane dabar nuteisti už tai, kas Europos Žmogaus Teisių Teismo ar aukščiausiųjų Elero teismų sprendimais buvo pripažinta kaip teisėta arba nenusikalstama veika kitose panašiose bylose.

Todėl prašau vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aukščiausiųjų Elero teismų išaiškinimais ir sprendimais panašiose bylose.

2. Prašau pripažinti, kad buvo pažeistos daugelis Konvencijoje įtvirtintų mano teisių ir pagrindinių laisvių

Jau paminėjau kelias dešimtis šio proceso metu įvykdytų grubių savo teisių pažeidimų ir akivaizdžių nusikaltimų; dabar gi prašau pripažinti konkrečius konkrečių mano teisių pažeidimus. Prašau pripažinti, kad buvo pažeistos šios mano teisės:

1) 3-iame Konvencijos straipsnyje įtvirtinta mano teisė į žmogiškąjį orumą ir manęs nekankinimą buvo pažeista a) poniai Štuopienei grasinant man neleisti kalbėti procese bei skirti man psichiatrinę ekspertizę, jei neliudysiu prieš save ir priverčiant duoti parodymus prieš save; b) Štuopienei kitaip tyčiojantis iš manęs teismo posėdžių metu; c) teisėjai iškviečiant į teismo posėdžius psichiatrus ir liepiant jiems mane kvosti teismo posėdžiu metu; d) teismo psichiatrui Ramanauskui mane terorizuojant ir tyčiojantis iš manęs teismo salėje prokurorui ir kitiems tuo metu springstant iš juoko; e) Štuopienei meluojant Teisėjų etikos ir drausmės komisijos posėdyje, kad man jau paskirta psichiatrinė ekspertizė; f) Teisėjų etikos ir drausmės komisijai nusprendžiant, kad toks begėdiškas manęs niekinimas ir žeminimas nėra pakankamas pagrindas iškelti poniai Štuopienei drausmės bylą; g) policijai ir teismui siūlant man prisipažinti įvykdžius „nusikalstamą veiką, kuria įtariamas“, nors akivaizdu, kad nei vadinamieji „įtarimai“, nei vadinamieji „kaltinimai“ negali būti kvalifikuojami kaip nusikalstama veika dabartiniu istoriniu laikotarpiu ir h) teisiant mane su istoriniu mano tikėjimo ir religijos persekiojimo bei sunaikinimo, mano tikėjimo žmonių kankinimo ir žudymo simboliu, nors aš daug kartų prašiau jį pakeisti Konstitucijoje aiškiai aprašytu Lietuvos Valstybės Herbu.

2) 6-o Konvencijos straipsnio 1-oje dalyje nustatyta mano teisė, kad byla būtų nagrinėjama per trumpiausią įmanomą laiką buvo pažeista a) daugiau, nei 2 metus vykdant ikiteisminį tyrimą dėl absurdiškų ir praktiškai niekinių „įtarimų“ (kabutėse) ir b) dabar, šio teismo proceso metu.

3) 6-o Konvencijos straipsnio 1-oje dalyje nustatyta mano teisė, kad byla būtų nagrinėjama lygybės sąlygomis, buvo pažeista: a) nė karto neleidžiant man susipažinti su tyrimo medžiaga ir inicijuoti kompetetingų specialistų apklausas šalia teisėdergos parinktųjų akivaizdžių politinių prostitutų; b) atsisakant pratęsti ikiteisminį tyrimą ir įvykdyti mano prašymus; c) poniai Štuopienei terorizuojant mane verčiant stovėti prieš ją net ir baigus kalbėti ir tuo pat metu begėdiškai ignoruojant mano prašymus neleisti ponui prokurorui Leišiui, įžūliai ignoruojant Baudžiamojo proceso kodeksą, ilgai kalbėti su teismu sėdint ir d) teismui apklausinėjant tik pono Prokuroro ar jo pavaldinių surastus liudininkus ir vadinamuosius „specialistus“, rašiusius pono Leišio kaltinimams panaudotas pažymas, ir nekviečiant nė vieno iš mano prašytų apklausti liudytojų bei specialistų.

4) 6-o Konvencijos straipsnio 1-oje dalyje nustatyta mano teisė į nešališką teismą buvo pažeista anksčiau tardytoja dirbusiai poniai Štuopienei atliekant kaltinimo funkcijas, t.y. a) ištisai mane klausinėjant ir pertraukinėjant; b) šantažuojant mane ir verčiant bei priverčiant duoti parodymus prieš save; c) kreipiantis į mane kaip į man inkriminuojamų straipsnių autorių ir toleruojant teisme apklaustų asmenų analogišką elgesį nepaisant daugelio mano prašymų reaguoti; d) terorizuojant mane verčiant stovėti prieš ją net ir baigus kalbėti ir tuo pat metu begėdiškai ignoruojant mano prašymus neleisti ponui prokurorui Leišiui, įžūliai ignoruojant Baudžiamojo proceso kodeksą, ilgai kalbėti su teismu sėdint; e) policijos užduotyse straipsnius vertinusiems specialistams nurodant mane kaip numatomą straipsnių autorių; f) kaltinimą paremiant vienintelio „specialisto“ (kabutėse) – į oficialų ekspertų sąrašą neįtraukto, bylą inicijavusio asmens, Deivido Velko, „surasto“ veikėjo (pono Laužiko) – paistalais ir g) teisiant mane su istoriniu mano tikėjimo ir religijos persekiojimo bei sunaikinimo, mano tikėjimo žmonių kankinimo ir žudymo simboliu, nors aš daug kartų prašiau jį pakeisti Konstitucijoje aiškiai aprašytu Lietuvos Valstybės Herbu.

5) 6-o Konvencijos straipsnio 2-oje dalyje nustatyta mano teisė į nekaltumo prezumpciją buvo pažeista: a) policijai ir teismui siūlant man prisipažinti įvykdžius „nusikalstamą veiką, kuria įtariamas“, nors akivaizdu, kad nei vadinamieji „įtarimai“, nei vadinamieji „kaltinimai“ negali būti kvalifikuojami kaip nusikalstama veika dabartiniu istoriniu laikotarpiu; b) poniai Štuopienei kreipiantis į mane kaip į man inkriminuojamų straipsnių autorių ir toleruojant teisme apklaustų asmenų analogišką elgesį nepaisant daugelio mano prašymų reaguoti ir c) policijos užduotyse straipsnius vertinusiems specialistams nurodant mane kaip numatomą straipsnių autorių.

6) 6-o Konvencijos straipsnio 3-ios dalies c punkte nustatyta mano teisė į gynėją buvo pažeista: a) policijai ir poniai Štuopienei pirmame teismo posėdyje atsisakant suteikti man valstybės apmokamą gynėją tokiomis pat sąlygomis kaip asmenims, teigiantiems, kad pakankamai nemoka lietuvių kalbos ir b) teisėjui Ramanauskui atsisakant pakeisti advokatą, nors šis atsisakė mane pilnaverčiai ginti, nepagarbiai su manimi elgėsi ir manęs praktiškai negynė bei trukdė man apklausinėti liudytojus bei specialistus, taip pat atsisakant patenkinti advokato Gedimino Skaisčio prašymą nusišalinti.

7) 6-o Konvencijos straipsnio 3-ios dalies c punkte nustatyta mano teisė gintis pačiam ar per savo pasirinktą gynėją buvo pažeista: a) teismui atsisakant patenkinti mano prašymą pačiam dalyvauti baigiamosiose kalbose; b) teismui atsisakant pakeisti advokatą, nors šis atsisakė mane pilnaverčiai ginti, nepagarbiai su manimi elgėsi ir manęs praktiškai negynė bei trukdė man apklausinėti liudytojus bei specialistus, taip pat atsisakant patenkinti advokato Gedimino Skaisčio prašymą nusišalinti ir c) priimant netinkamai surašytą, nenurodant veikų įvykdymo laiko ir motyvų, taigi mano teisę gintis suvaržantį „Kaltinamąjį aktą“.

8) 6-o Konvencijos straipsnio 3-ios dalies d punkte nustatyta mano teisė apklausti kaltinimo liudytojus buvo pažeista neleidžiant iš naujo apklausti pono kaltinimo parinktų liudytojų bei specialistų po to, kai ponas Prokuroras pakeitė savo kaltinimus.

9) 6-o Konvencijos straipsnio 3-ios dalies d punkte nustatyta mano teisė, kad gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams, buvo pažeista neleidžiant apklausti teisme nė vieno iš mano nurodytų liudytojų bei specialistų.

10) 7-ame Konvencijos straipsnyje nustatyta mano teisė nebūti nuteistam už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal galiojusius jų įvykdymo momentu valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais, buvo pažeista persekiojant mane už tai, kas Elero Konstitucijos, įstatymų ir Aukščiausiojo Teismo buvo ne kartą aiškiai ir vienareikšmiškai pripažinta kaip nenusikalstama veika.

11) 8-ame Konvencijos straipsnyje nustatyta mano teisė į pagarbą mano asmeniniam gyvenimui ir susirašinėjimo slaptumui buvo pažeista poniai Štuopienei išsireikalaujant iš berods „Seidros“ informaciją apie mano vizitus pas gydytojus, susipažįstant su ja akivaizdžiai iš begėdiško smalsumo ir pridedant prie bylos medžiagos, kad prokuroras, advokatas, teisėjai ir kiti asmenys galėtų susipažinti su mano sveikatos problemų istorija savo malonumui.

12) 9-ame Konvencijos straipsnyje įtvirtinta mano teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę ir 10-ame Konvencijos straipsnyje nustatyta mano teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus buvo pažeistos mane tiek metų persekiojant dėl straipsnių, kuriuose išreikšti oficialiosiose Elero ideologijoje ir propagandoje vyraujančius cinišką melą bei begėdišką veidmainystę demaskuojančios mintys ir Lietuvą valdantiems nusikaltėliams nepatinkantys įsitikinimai.

13) 14-ame Konvencijos straipsnyje nustatyta mano teisė nebūti diskriminuojamam naudojantis Konvencijoje įtvirtintomis teisėmis dėl savo kalbos, politinių ir kitokių įsitikinimų, religijos ir socialinės padėties buvo pažeista: a) nesuteikiant man nemokamo gynėjo ikiteisminio tyrimo metu bei teisme dėl to, kad moku lietuvių kalbą; b) daug metų mane persekiojant dėl akivaizdžiai baudžiamųjų įstatymų dispozicijos neatitinkančių veikų, susijusių su oficialiosios Elero ideologijos neatitinkančiomis religinėmis ir politinėmis pažiūromis, tuo pat metu Elero teisėdergai visiškai nereaguojant į akivaizdų viešą niekinimą, pažeminimus ir begėdiškas patyčias iš mano ir kitokių religinių pažiūrų žmonių, netgi tiesioginius raginimus fiziškai susidoroti su tautinėmis, religinėmis, politinėmis bei kalbinėmis mažumomis ir c) teisiant mane su istoriniu mano tikėjimo ir religijos persekiojimo bei sunaikinimo, mano tikėjimo žmonių kankinimo ir žudymo simboliu, nors aš daug kartų prašiau jį pakeisti Konstitucijoje aiškiai aprašytu Lietuvos Valstybės Herbu.

14) 13-ame Konvencijos straipsnyje nustatyta mano teisė į Konvencijoje nustatytų savo teisių efektyvią teisinę gynybą valstybiniuose organuose buvo pažeista: a) policijai, prokuratūrai ir teismui atmetant visus gausius mano prašymus bei skundus, kuriais prašiau užtikrinti Konvencijoje nustatytų konkrečių mano teisų įgyvendinimą ir b) nesudarant man galimybės realizuoti savo teisės į kaip įmanoma trumpesnį teismo procesą.

3. Prašau pripažinti, kad manęs persekiojimo metu akivaizdžiai buvo įvykdyti nusikaltimai

Nors Elero „teisė“ (kabutėse) įtvirtina teisėdergoje dirbančių asmenų teises nebaudžiamiems vykdyti nusikaltimus, vis dėlto prašau pripažinti, kad buvo įvykdytos Baudžiamojo kodekso draudžiamos veikos, nuo kurių aš nukentėjau. Prašau pripažinti, kad mano atžvilgiu buvo akivaizdžiai įvykdytos nusikalstamos veikos šiais veiksmais ar sprendimais:

1) Policijos tyrėjai Lidijai Vasilevskajai galimai akivaizdžiai klastojant Deivido Velko bei mano apklausos protokolus;

2) Pagal 169-ajį Baudžiamojo kodekso straipsnį: a) policininkėms, prokurorams bei teisėjams atsisakant man suteikti valstybės apmokamą gynėją dėl to, kad nemoku lietuvių kalbos, ir paliekant mane be gynėjo dėl mano socialinės padėties ir b) teisėdergai persekiojant mane dėl akivaizdžiai Elero baudžiamosios teisės nedraudžiamų, tačiau akivaizdžiai politiškai Elero persekiojamas religines ir politines pažiūras bei mintis išreiškiančių straipsnių, kai tuo pat metu teisėderga nereaguoja į akivaizdžiai Baudžiamąjį kodeksą pažeidžiančias režimui ir jo ideologijai palankias veikas, – taigi policininkėms, prokurorams ir teisėjams suvaržant mano teises į sąžinės laisvę ir saviraišką dėl mano tikėjimo, religijos, socialinės padėtis, pažiūrų ir įsitikinimų.

3) Pagal 228-ąjį Baudžiamojo kodekso straipsnį – poniai teisėjai Ingai Štuopienei tyčiojantis iš manęs, begėdišku šantažu verčiant ir priverčiant duoti parodymus prieš save.

4) Pagal 235-ąjį Baudžiamojo kodekso straipsnį: a) ponui prokurorui Benediktui Leišiui akivaizdžiai klastojant vadinamąjį „Kaltinamąjį aktą“ ir daug kartų akivaizdžiai meluojant teismui ir b) vienam iš istorikų, galimai Rimantui Mikniui, galimai akivaizdžiai meluojant teismui.

4. Prašau pripažinti, kad manęs persekiojimo procesas buvo neteisėtas

Prašau pripažinti, kad neteisėtas buvo visas manęs persekiojimo procesas kaip toks ir konkrečiai šie (tik patys grubiausieji) jo aspektai:

1) Neteisėta buvo pradėti baudžiamąją bylą dėl to, kas Elero Konstitucijos, įstatymų ir Aukščiausiojo Teismo buvo ne kartą aiškiai ir vienareikšmiškai pripažinta kaip nenusikalstama veika tuo pačiu nereaguojant į akivaizdžiai nusikalstamas veikas, vykdomas režimo ir jo ideologijos gerbėjų, nes taip aš buvau ir esu neteisėtai diskriminuojamas.

2) Neteisėta buvo klastoti Velko ir mano apklausų protokolus ir įrodymus – pavyzdžiui, iškarpant vadinamosioms „ekspertizėms“ siunčiamų straipsnių tekstus.

3) Neteisėta buvo neskirti man nemokamo gynėjo, nes taip aš buvau diskriminuojamas dėl savo kalbos ir socialinės padėties.

4) Neteisėta buvo duoti man prisipažinėti įvykdžius nusikalstamą veiką, nes tai pažeidė mano teisę į nekaltumo prezumpciją.

5) Neteisėta buvo taip ilgai užtęsti ikiteisminį tyrimą ir teismo procesą.

6) Neteisėta buvo viso ikiteisminio tyrimo metu neleisti man susipažinti su bylos medžiaga.

7) Neteisėta buvo pateikti „kaltinimus“, paremtus tik bylą inicijavusio Deivido Velko „liudijimu“ (kabutėse) ir jo asmeniškai surastu akivaizdžiai lengvo uždarbio ieškojusio į ekspertų sąrašus neįtraukto asmeniškai suinteresuoto „specialisto“ (kabutėse) „ekspertizėmis“ (kabutėse).

8) Deividas Velkas akivaizdžiai neatitinka Baudžiamojo proceso kodekse nustatytų „liudytojo“ kriterijų, todėl jo parodymai negalėjo ir negali būti naudojami kaip teisėtas „liudijimas“ kaltinimui pagrįsti.

9) Pono Laužiko „ekspertizės“ akivaizdžiai neturi beveik nieko bendro su policijos užduotimi; didžiąja dalimi tai – tiesiog teksto gabalai, kurių vienintelė prasmė – padidinti „eksperto“ honorarą ir sugluminti nepatyrusį skaitytoją, sudaryti apgaulingą „moksliškumo“ įspūdį. Laužiko „ekspertizių“ išvados praktiškai nesusijusios su vadinamąja „analize“ ir faktiškai yra niekinės. Atsižvelgiant ir į tai, kad ponas Laužikas nėra įtrauktas į oficialų ekspertų sąrašą, asmeniškai pažįsta ponus Velką ir Leišį bei buvo asmeniškai finansiškai suinteresuotas jiems įtikti, Laužiko „ekspertizės“ negali būti teisėtai naudojamos kaltinimui pagrįsti.

10) Ponia Murmulaityte akivaizdžiai tinkamai nevykdė savo pareigų begėdiškai pareikšdama, kad policijos duota užduotis nėra lingvistinės analizės objektas. Toks akivaizdus jos politinės prostitucijos aktas akivaizdžiai neteisėtas.

11) Kadangi vadinamajame „Kaltinamajame akte“ nebuvo nurodyti nei ten inkriminuojamų nusikalstamų veikų įvykdymo laikai, nei motyvai, o kai kurios citatos suklastotos, toks „aktas“ neteisėtai suvaržė mano teises į gynybą ir todėl yra neteisėti a) pats „Kaltinamasis aktas“ ir b) Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas jo pagrindu pradėti bylos nagrinėjimą teisme.

12) Neteisėta buvo bauginti mane ir šantažuojant versti ir priversti mane duoti parodymus prieš save.

13) Neteisėti buvo skaitlingi ponios Štuopienės įvykdyti Teisėjų etikos kodekso pažeidimai, tyčiojimasis iš manęs kviečiant psichiatrus ir liepiant jiems mane terorizuoti bei kitoks manęs niekinimas.

14) Neteisėta buvo teisti mane su istoriniu mano tikėjimo ir religijos persekiojimo bei sunaikinimo, mano tikėjimo žmonių kankinimo ir žudymo simboliu, nors aš daug kartų prašiau jį pakeisti Konstitucijoje aiškiai aprašytu Lietuvos Valstybės Herbu.

15) Neteisėta buvo netenkinti mano skaitlingų prašymų užtikrinti Konstitucijoje ir kitur nustatytas mano teises bei kreiptis dėl jų į Konstitucinį teismą.

16) Neteisėta buvo neleisti man iš naujo apklausti kaltinimo liudytojų ir specialistų pasikeitus kaltinimams.

17) Neteisėta buvo netirti akivaizdaus teismo klaidinimo atvejų.

18) Neteisėta buvo neapklausti nei vieno mano liudytojo ar specialisto.

19) Neteisėta buvo netenkinti mano prašymo pakeisti advokatą ir netenkinti paties advokato prašymo nusišalinti.

20) Neteisėta buvo netenkinti mano prašymo leisti man pačiam dalyvauti baigiamosiose kalbose.

21) Neteisėta buvo prokurorui taip begėdiškai meluoti teismui.

22) Neteisėta buvo poniai Štuopienei išsireikalauti mano vizitų pas gydytojus istoriją, pačiai susipažinti su ja ir pridėti prie bylos medžiagos kitiems asmenims skaityti.

5. Prašau pripažinti, kad vadinamasis „Kaltinamasis aktas“ neatitiko būtinų reikalavimų ir todėl buvo neteisėtai priimtas teisme

Prašau pripažinti, kad tai, jog „Kaltinamajame akte“ nebuvo nurodytas inkriminuojamų veikų laikas ir motyvai, o kai kurie „kaltinimai“ buvo suklastoti, neteisėtai suvaržė mano teisę gintis ir pavertė šį procesą neteisėtu ir absurdišku.

6. Prašau pripažinti, kad visi man pateikti „kaltinimai“ akivaizdžiai neatitinka 170-ojo Baudžiamojo kodekso straipsnio dispozicijos

Manau, kad su Aukščiausiojo Teismo jurisprudencija susipažinusiam diplomuotam teisininkui tai turėtų būti visiškai akivaizdu.

7. Prašau pripažinti, kad naujas pono Leišio „kaltinimas“ dėl tęstinio neapykantos kurstymo šiuo atveju yra absurdiškas

Manau, jog akivaizdu, kad ponas Prokuroras nesuprato savo cituoto Aukščiausiojo teismo sprendimo. Neabejoju, kad Aukščiausiasis Teismas šiuo atveju nesiekė suteikti teisėdergai teisės kaltinti savo aukas kažkuo visiškai nekonkrečiu.

8. Prašau pripažinti, kad kaltinimas manęs naujomis citatomis yra neteisėtas, nes neturėjau galimybės dėl jų apklausti liudytojų bei specialistų

9. Prašau pripažinti, kad ponas Leišys nepateikė jokių teisėtai naudotinų neniekinių kaltinimo įrodymų

Visų pirma, Deivido Velko parodymai nėra teisėtas liudijimas ir todėl yra niekiniai, panašiai kaip ir Daivos Murmulaitytės bei matomai Rimanto Miknio papaistymai, akivaizdžiai traktuotini kaip grynos politinės prostitucijos aktai.

Lietuvių kalbos institutas formaliai atsisakė vykdyti savo užduotį; Istorijos institutas davė neigiamą atsakymą.

Marekas Pozniakas viso labo pateikė įrodymus, jog aš kartais iš savo namų administruoju savo interneto svetainę ir galėjau patalpinti straipsnius iš mano namuose rastų kompiuterių.

Laimučio Laužiko „ekspertizės“ – akivaizdūs į kuo didesnį honorarą orientuotos politinės prostitucijos aktai ir todėl akivaizdžiai yra niekiniai.

10. Prašau pripažinti, jog Lietuvos istorijos instituto darbuotojai galutinai įrodė, kad pokario banditai buvo iš pradžių nacių parankiniai, o po karo – teroristinė organizacija

Vykstant karui, pokario partizanai praktiškai buvo nacių armijos padalinys Raudonosios Armijos užnugaryje. Naciai juos gausiai rėmė ginklais, nuleido apie 200 specialiai apmokytų desantininkų, iš kurių mažiausiai 10 tapo atskirų grupuočių vadais.

Per visą savo egzistavimą (1944-1953 m.m.) banditai nukovė viso labo apie pusantro tūkstančio tarybinių kareivių bei kitų jėgos struktūrų pareigūnų, tuo pat metu nužudydami apie 2 tūkstančius 2 šimtus kolūkių valdybų narių, stribų ir pan. bei devynis tūkstančius tris šimtus civilių.

Partizanai nesiruošė patys išlaisvinti Lietuvos, laukė Vakarų valstybių konflikto su Tarybų Sąjunga, agitacija ir teroru siekė atbaidyti lietuvius nuo bendradarbiavimo su tarybų valdžia, o mūšių su tarybinėmis jėgos struktūromis vengė.

Taigi akivaizdu, kad dabar Lietuvą valdančių nusikaltėlių liaupsinamos vadinamosios „Lietuvos laisvės kovos“ pasibaigus karui nebuvo nei laisvės, nei kovos. Praktiškai pokario banditai karo metu buvo nacių parankinių padalinys, o po karo – grynai teroristinė organizacija, įvykdžiusi šiurpius didelio masto karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmogiškumui.

11. Prašau pripažinti, jog ši byla – akivaizdžiai neteisėtas, neteisėtai pradėtas ir neteisėtais metodais vykdomas politinis susidorojimas su manimi dėl mano tikėjimo, religijos, socialinės padėties, kalbos, pažiūrų ir įsitikinimų, ir kad aš negaliu būti pripažintas kaltu, nes man inkriminuojamos veikos akivaizdžiai nėra nusikalstamos pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančią teisę.

12. Prašau pripažinti, kad man priklauso kompensacija už grubių ir daugybiškų mano teisių pažeidimų pasekmėje mano patirtą turtinę ir neturtinę žalą.

13. Prašau nutarti, kad būtina pradėti tyrimus dėl šio proceso metu akivaizdžiai įvykdytų nusikaltimų bei kitokių teisės pažeidimų

1) Dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ir prokuratūros pradėto politinio ar galbūt asmeninio susidorojimo su asmeniu dėl jo tikėjimo, religijos, socialinės padėties, pažiūrų ir įsitikinimų;

2) Dėl protokolų ir įrodymų klastojimo policijoje;

3) Dėl diskriminavimo dėl kalbos ir tautybės Elero policijoje, prokuratūroje ir teismuose;

4) Dėl žmonių teisės į nekaltumo prezumpciją ignoravimo Elero teisėdergoje;

5) Dėl akivaizdžiai neproporcingos baudžiamųjų procesų trukmės;

6) Dėl akivaizdžios teisėdergos vadinamųjų „ekspertų“ nekompetencijos;

7) Dėl Deivido Velko, Benedikto Leišio ir Ingos Štuopienės piktnaudžiavimo savo padėtimi;

8) Dėl Daivos Murmulaitytės piktybiško atsisakymo vykdyti policijos užduotį ir jos akivaizdžios politinės prostitucijos siekiant bele kaip apjuodinti teisėdergos persekiojamą asmenį;

9) Dėl Laimučio Laužiko akivaizdaus vertimosi politine prostitucija kurpiant užsakovams palankias „ekspertizes“ ir dirbtinio jo vadinamųjų „ekspertizių“ apimčių išpūtimo, taigi akivaizdžiai neteisėto jo gaunamo honoraro padidinimo įklijuojant puslapius nieko bendro su Laužikui duotomis užduotimis neturinčių tekstų;

10) Dėl teisėjos Ingos Štuopienės akivaizdžiai įvykdytų nusikalstamų veikų pagal 169-ąjį ir 228-ąjį Baudžiamojo kodekso straipsnius bei daugybiškų grubių Teisėjų etikos kodekso pažeidimų;

11) Dėl daugelio akivaizdaus prokuroro Benedikto Leišio melo teismui faktų;

12) Dėl Konstitucijos, ypač jos 6-o, 7-o, 15-o, 25-o, 29-o, 30-o, 110-o ir daugelio kitų straipsnių, niekinimo Elero teismuose ir kituose teisėdergos organuose.

13) Dėl teismo psichiatrų naudojimo Elero teismuose susidorojant su neparankiais asmenimis;

14) Dėl pokario teroristų Lietuvoje įvykdytų šiurpių didelio masto karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmogiškumui.

15) Galimai dėl daugelio kitų šiurpinančių Elero teisėdergos organų nekompetencijos, politinės prostitucijos bei įvairaus piktnaudžiavimo faktų, išryškėjusių manęs persekiojimo metu.

Giedrius Šarkanas