V. Sinica. Miliūtės metų demagogija (video)

Autorius: Vytautas Sinica Šaltinis: http://alkas.lt/2018/07/05/v-s... 2018-07-05 11:24:31, skaitė 709, komentavo 1

Vytautas Sinica | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Viena įtakingiausių Lietuvos žurnalisčių Rita Miliūtė pristatė, galimai, metų demagogiją. Laidoje apie valstybinės kalbos tyrimus ir apsaugą ji kuria vaizdinį, kad kalbininkai yra itin šeriama pinigais kasta, kviečianti rūpintis kalba, nes po to puikiai iš to gyvena.

Miliūtė konstruoja tezę, kad a) valstybinės kalbos apsauga yra nereikalinga arba pakankama; b) ją stiprinti siekiama gviešiantis didesnių lėšų kalbininkams; c) pastarieji ir iki šiol gausiai finansuoti, bet nesugeba nieko nuveikti su tais pinigais. Baisi, galimai korumpuota sritis. Tai atitinka pačios Miliūtės ideologines nuostatas, ne kartą matytas iš jos rengtų laidų LRT eteryje, kur kviesdavosi vieną politiką Valentiną Stundį gintis nuo visų likusių laidos svečių ir pačios vedėjos klausimų ir insinuacijų.

Miliūtės puolimas prieš valstybinės kalbos apsaugą ir jos šalininkus akademinėje bendruomenėje paremtas gausiomis propagandinėmis klaidinimo priemonėmis, iš kurių verta išskirti tris:

1) teigiama, kad lituanistikai skiriama net 84 proc. socialiniams ir humanitariniams mokslams numatyto finansavimo. Skamba baisiai. Tiek į sritį neįsigilinusių žmonių sąmonėje, tiek ir iš pačios laidos/publikacijos visumos išlieka kasdienis buitinis vaizdinys, kad lituanistika yra lietuvių kalbos studijos. Taigi, kalbininkai neva pasiima 84 proc. humanitarų pinigų, sėdi ant aukso maišo ir dar skundžiasi. Pačioje laidoje toliau kalbama išimtinai apie kalbininkus ir svarbiausią jų institutą. Miliūtė patogiai nutyli, kad lituanistika apima daugybę mokslų ir jais užsiimančių lituanistikos institutų, kuriuose vykdomi kalbotyros, kultūros, literatūros, tautosakos, istorijos, archeologijos, etnologijos ir kitų sričių tyrimai. Nuolatos bandoma sujungti keturis šioje srityje veikiančius institutus.

2) Toliau kalbant vien apie Lietuvių kalbos institutą, konstatuojamos realios jo ilgametės direktorės J. Zabarskaitės klaidos, įskaitant įvairių formų lėšų iššvaistymą. Tačiau pateikiama, kad direktorės veiksmai diskredituoja patį institutą, jis esąs nevertas finansavimo, kurį iššvaisto, nėra kompetentingas, galimai net korumpuotas. Konkretaus asmens prasižengimai pasitelkiami visai institucijai, dar daugiau – jos paskirčiai ir misijai apjuodinti. Tolygu kaip dėl Dailidkos veiksmų būtų siūloma nebefinansuoti Lietuvos Geležinkelių ir paties transporto. Jeigu kas ir nukentėjo nuo direktorės, tai visų pirma patys instituto darbuotojai, įvaizdis ir misija – tai, ką Miliūtė siūlo aukoti ar bausti dėl direktorės pažeidimų.

3) tikra žanro klasika – visoje laidoje nėra kalbinami kitos nei Miliūtės nuomonės, t.y. būtinybės stiprinti kalbos apsaugą ir jos būklės tyrimus šalininkai. Abi pašnekovės – nuolatos viešai prieš kalbos norminimą ir už kuo didesnį jos liberalizavimą pasisakanti Loreta Vaicekauskienė ir už nuoseklų Lietuvių kalbos instituto teiktų projektų NEfinansavimą tiesiogiai atsakinga, laimei, jau buvusi Lietuvos mokslų tarybos Humanitarinių ir socialinių mokslų komiteto pirmininkė prof. Rūta Petrauskaitė. Tai reiškia, kad būtent ji vadovavo pernai priimant sprendimą neskirti jokio finansavimo nei vienam iš devynių Lietuvių kalbos instituto mokslininkų (ne direktorės!) teiktų projektų. Kitos nuomonės Ritai Miliūtei nereikalingos, šios dvi damos pateikia visapusišką vaizdą.

Nepaprastai įdomu, ar po šito išpuolio niekas iš didžiųjų žiniasklaidos priemonių nejaučia poreikio pakalbinti naująją Lietuvių kalbos instituto direktorę Albiną Auksoriūtę ir sužinoti, kaip su tuo institutu, kalbos studijomis ir valstybinės kalbos apsaugos politika yra iš tikrųjų. Ar visiems OK Miliūtės demagogija? Lauksim.