"Kardo kirtis" - lėtas, kreivas ir "tupas", arba trigrašis į temą

Autorius: Anno Šaltinis: https://cont.ws/@aleksanderzap... 2018-06-28 20:03:30, skaitė 1073, komentavo 3

Nereikia nė Susanino: pratybos parodė, kad Rytų Europa NATO technikai yra nepravažiuojama.

Kaip visada, triukšmą sukėlė spauda. Žinomame rimtame ir stambiausiame JAV verslo leidinyje The Washington Post buvo paskelbtas straipsnis, skirtas pasibaigusiems prieš savaitę kasmetinių NATO mokymų Europoje, su kpdiniu pavadinimu "Kardo kirtis" rezultatams (Sabre Strike). Ir jis atrodo liudnai, nors Aljanso vadovybė raportuoja apie visų iškeltų užduočių vykdymą, ir net pasiektą tam tikrą sėkmę, atsižvelgiant į panašių pratybų pernai rezultatus.

Formaliai generolai ne taip jau ir gudrauja. Susidūrus su karinių dalinių dislokavimo pradinėje gynybos linijoje tempo žlugimu laukiamos Rusijos karinės intervencijos į Rytų Europą atveju, karinio bloko vadovybė bandė įveikti kliūtis panaudojant upių transportą Kai kas kai kur jiems netgi pavyko. Tačiau visos operacijos rėmose keli procentai pagreitinimo galutiniam rezultatui neturėjo pastebimo teigiamo poveikio. Aljanso sienų išsiplėtimas į Rytų Europą puikiai atrodo tik nuotraukose. Nors iš tiesų naujoji teritorija pasirodė esanti silpną praeinamumą technikai ir labai pažeidžiama iš priešininko pozicijų.

Visumoje išaiškėjo trys problemos. Pirmoji susijusi su regioninio kelių tinklo ypatumais. Nepaisant to, praėjo mažiausiai pusantro dešimtmečio nuo naujų narių įstojimo į NATO , aljansas dar iki šiol nedisponuoja pakankamai informatyviu ir adekvačiu logistiniu maršrutų žemėlapiu.

Kalnuotoje vietovėje, būdingai Rumunijai, Vengrijai ir Bulgarijai, absoliuti dauguma tunelių nemarkiruota pagal gabaritus ir faktiškai yra nepraeinami didelių gabaritų karinei technikai. Visų pirma tai liečia tankus, savaeigius artilerinius pabūklus, sistemos, salvinės ugnies sistemas (kad aiškiau - tipo "katiuša", tik naujos) ir mobiliems radiolokaciniams ar raketiniams kompleksams. Kaip paaiškėjo, ten, vidutiniškai vienas tunelis tenka 6-9 kilometrams greitkelių, tai yra 27-30% daugiau nei Austrijoje, kuri laikomas logistiniu požiūriu sudėtingu masiniam kariuomenės judėjimui regionu. Pavyzdžiui, Austrijoje 1720 kilometrų greitkelių yra 150 tunelių.

Lenkijos lygumų vietovė taip pat nesuteikė jokių pranašumų. Judėjimas turėjo vykti siaurais dviejų juostų keliais, be to, dažnai be ašinės linijos žymėjimo r apribais augmenija šalikelėse. Netgi keliuose su tvirta danga puse atvejų pasirodė netinkami netgi tankų su ratine važiuokle judėjimui. O 62% vietinės reikšmės kelių tinklo ilgio neleido tankams judėti net savo eiga. Nuo jų svorio kelio juosta tiesiog tiesiog nuslysdavo į drenažo griovius.

Dar blogesni reikalai yra su tiltais ir viadukais. Daugeliu atvejų jų svorio apribojimai yra 35-40 tonų, kada 41 proc. JAV motorizuotos brigados sudėties maršo metu viršija 50 tonų.

Kaip viso to rezultatas kolonų maršo judėjimo grafikai buvo sutrikdyti visur, tuo pačiu jau atėjus antros paros viduriui pradėjo griūti visi operatyviniai dislokavimo tempo terminai. Bandymas panaudoti pontonus ir didelius transportinius katerius šiek tiek nežymiai pagerino padėtį. Tankus upių tinklas pareikalavo inžinerines technikos 17 kartų viršijančios nei turimos NATO šalių galimybės. Tuo pačiu metu savo geografine orientacija didžioji dalis upių yra nukreipta skersai transporto kolonų judėjimo vektoriui, o tai iš esmės panaikina galimybę juos panaudoti kaip alternatyvą geležinkelių ir automobilinių kelių linijoms.

Ir tai yra vyksta ugnies iš priešininko pusės nepanaudojimo sąlygomis. Skaičiavimai parodė, kad NATO oro gynybos sistemos galimybės yra septynius kartus mažesnės už lygį, leidžiantį užtikrinti bent jau priimtiną priedangos lygį nuo raketų ir bombų smūgių.

Antraja problema pasirodė katastrofiškas europinės drausmės ir pagarbos ypatingam NATO užduočių statusui kritimas, susijęs su biurokratijos normomis. Dėl to kariuomenė turėjo paklusti daugeliui sudėtingų ir prieštaringų taisyklių. Vokietijoje šarvuotą transporto techniką galima transportuoti tik naktį. Norint kirsti Švedijos teritoriją reikia iš anksto pranešti ne vėliau kaip per tris savaites.

Dažnai minima istorija apie JAV mechanizuotojo bataliono kančias dėl šarvuočio "Stryker", kuris turėjo būti iš naujo performintas ir perklomplektuotas beviek prie kiekvienos sienos. Pavyzdžiui, Vengrijos pasieniečiai reikalavo papildomai juos aprūpinti grandinėmis, o rumunus, kurių teritorija batalionas ką tik praėjo, buvo visiškai patenkinti esančiais šiuo metu. Ypatigas problemas kėlė lėtas, kartu ir vangus biurokratinis šaudmenų ir sprogmenų įforminimas, taip pat reikalavimas plombuoti nedarbinėje padėtyje radiolokacinius kompleksus ir bet kokią spinduliuojančią aparatūrą.

Tačiau įdomiausia tapo trečia problema. Paaiškėjo, kad gerai suderinta 60-aisiais metais logistikos linijų žymėjimo sistema rytinėje senose Vakarų Europos šalyse, įskaitant Belgijos šiaurės rytus ir Vokietijos rytus, šiuo metu didesne dalimi taip pat yra prarasta.

JAV atstovas NATO Duglas Ljutas pateisina tai kas vyksta tuo, kad iki 2014 metų Aljansas apskritai iš pat pradžių nematė poreikio turėti galimybę permesti prie rytinių sienų jokių bent kiek didesnių karinių darinių. Rusija turėjo kristi nuo panaudotų ekonominių ir politinių priemonių charakterio. Tačiau po 2014 m. padėtis kardinaliai pasikeitė. Aljansas netikėtai susidūrė su problema, kad, pavyzdžiui, vienintelis kelias iš Lenkijos į Lietuvą vingiuoja tarp pelkių ir gali būti užblokuotas vienu apverstu vilkiku.

Taigi, Aljansas eilinį kartą įsitikino tuo, kad jis nesugebės ne tik apginti Pribaltiką nuo Rusijos tankų invazijos, bet netgi operatyviai neorganizuos tvirtą gynybos liniją prie naujų rytinių sienų. Tuo pačiu metu, Rytų Europos partnerių savų kariuomenių gebėjimas bent jau kurį laiką sukurti tvirtą ginybą iki ateis rezervai iš vakarų, vadovybės yra vertinamas kaip kritiškai žemas.

Vienu žodžiu, labai jau lėtas gavosi šis "Kardo kirtis", kuris taip pat pasirodė esąs kreivas ir "tupas".