Futbolo šventė vyksta be mūsų. Žvilgsnis iš provincijos

Autorius: Rimas Naujelis Šaltinis: https://sputniknews.lt/columni... 2018-06-21 15:40:12, skaitė 869, komentavo 2

FIFA-2018 Rusijoje, archyvinė nuotrauka

Koks jausmas kyla lietuviams, kai jie stebi kaimyninėje Rusijoje vykstantį pasaulio futbolo čempionatą? Ir kai Rusijos komanda po dviejų įspūdingų pergalių bei po 32 metų pertraukos įkopė į aštuntfinalio etapą? Į šį klausimą galima atsakyti taip: būtų gerai, jeigu mums apskritai kiltų bent koks nors jausmas

Mat, nors futbolas yra pirmoji pagal populiarumą ir masiškumą sporto šaka pasaulyje, susidaro įspūdis, kad mes jam išliekam šalti ir abejingi. Futbolas mums tarsi neegzistuoja. Mes jį lyg tyčia ignoruojame. Turime tik savo krepšinį.  Jame esame pasiekę pergalių, todėl miegame ant tų laurų.

Kaip tikri provincialai, mes išpuikome ir įsivaizduojame esą kone krepšinio genijai. Todėl kitos sporto šakos mums nė motais. Tačiau kas bus, kai netrukus neišvengiamai baigsis dar sovietiniais laikais per masinį vaikų sportą užsuktos krepšinio dinamikos inercinė jėga?

Mūsų krepšinio mokyklos merdi, nes treneriai jose gauna po 300 eurų į rankas. Dar laikomės iš trenerių entuziazmo, bet jis ne begalinis, ir nauja trenerių karta tiesiog emigruos. Jau emigruoja. Vaikų šalyje tragiškai mažėja dėl tos pačios emigracijos bei mažo gimstamumo.

Negana to, neseniai atliktas tyrimas atskleidė, kad daugiau nei pusė Lietuvos vaikų dėl neteisingo auklėjimo ir gyvenimo būdo turi fizinio vystymosi bei sveikatos sutrikimų, be to, tarp vaikų plinta rūkymas ir alkoholio vartojimas. Žodžiu, nyksta pati bazė, pats pagrindas būsimoms sportinėms pergalėms ar bent jau tautos sveikatai palaikyti. 

Tokioje situacijoje būtų buvę protinga pasinaudoti mūsų pašonėje, Rusijoje, vykstančia pasauline futbolo fiesta. Jei turėtume daugiau sveiko proto ir prieš tai dešimtmečiais specialiai negadintume santykių su kaimynais, mes dabar galėtume išpopuliarinti futbolą bei sveiką gyvenimo būdą Lietuvoje neregėtais mastais.

Žinant, kad Rusija iki sankcijų konflikto su Vakarais  labai palankiai žiūrėjo į Vakarus ir į Lietuvą kaip į sudėtinę Vakarų dalį, mes galėjome visus tuos  aštuonerius metus, kol Rusijoje vyko pasiruošimas pasaulio čempionatui, pasinaudodami geografiniu artumu, kartu su rusais vystyti bent kelis stambius sportinio, ekonominio ir turistinio bendradarbiavimo projektus, pritraukdami net ir Europos Sąjungos lėšas. Tai neišvengiamai būtų paskatinę ir mūsų merdinčios futbolo industrijos atsigavimą.

Deja, šis šansas pražiopsotas, ir dabar mums belieka drybsoti ant sofų bei ryti dulkes, stebint per žydruosius ekranus svetimą futbolo šventę. Bet, kaip ir minėjau, pats futbolas mums dar, matyt, yra svetimas ir mažai terūpintis. Savas mums yra krepšinis, ir tik krepšinis.

Būtent todėl mes be jokio gailesčio sunaikinome istorinę vertę turėjusį "Žalgirio"  stadioną pačiame Vilniaus centre, prie pat Gedimino kalno. (Dabar ten bus eilinis verslo biurų ir viešbučių kompleksas.) Kažkas pasakys, kad stadionas buvo labai apleistas, jame augo piktžolės ir jis visas byrėjo.

Bet tai jau pasekmė to, kad iš pradžių "subyrėjo" mūsų sporto strategų ir valdžios vyrų mąstymas. "Kuo daugiau objektų išparduoti, privatizuoti" — toks buvo jų principas, atgavus nepriklausomybę. Kai kas gerai pasišildė rankas, vykstant privatizacijos procesui.

Tada žlugo masinis vaikų futbolas, nes valdžia nebenorėjo jo finansuoti taip, kaip sovietų laikais. Ne tie prioritetai vyravo valdžioje. Rezultatą žinome. Jeigu anais laikais Vilniaus "Žalgiris" kaip lygus su lygiais kovėsi su sovietų futbolo čempionato lyderiais, tai šiandien Lietuvos futbolo rinktinė velkasi FIFA sudaryto rinktinių reitingo gale, o vidinio Lietuvos čempionato meistriškumo lygis toks, kad geriau jau susilaikyti nuo bet kokių komentarų šia liūdna tema.

Vadinamasis "nacionalinis stadionas" Vilniaus Šeškinės rajone buvo pradėtas statyti tarybiniais laikais, prieš 30 metų, ir statomas jis iki šiol. Matyt, statybos užtruks dar kokius 30 metų. Bala nematė to super-stadiono. Geriau jau būtų pastatytos mini-futbolo aikštelės daugiabučių kvartalų kiemuose, kad mūsų vaikai turėtų kur išsikrauti ir neslampinėtų pakampėmis, rūkydami ar išgerinėdami.

Bet neturime mes ir mini-futbolo infrastruktūros. Geriausiu atveju, kiemuose rasime vieną kitą krepšinio aikštelę. Kai valstybinis finansavimas sportui yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje, tai neturėkime iliuzijų, kad išliksime krepšinio šalimi. Net jeigu ir toliau skirsime krepšiniui "liūto" dalį pinigų, atseikėtų mūsų sportui.

Netrukus čia nebus kam žaisti ne tik futbolo, bet ir krepšinio.