Tremties užauginta baimė nepasitraukė su sovietų tankais - ji įsikūrė p-rezidentūroje, seime, rajonų savivaldybių sovietuose ir klaninio verslo koncernuose

Autorius: Anonimusas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2018-06-14 09:23:30, skaitė 698, komentavo 13

Tarybiniu laikotarpiu prieš antitarybinius, fašistinius bei kriminalinius elementus buvo naudojamos įvairios represinės priemonės. Viena jų – perkėlimas į ekologines gyvenvietes urbanizacijos nepaliestose vietovėse. Maždaug 131 6000 žmonių buvo perkelti nuo karo baisumų ir pagundų dalyvauti antitarybinėse provokacijose bei buitiniuose nusikaltimuose, į Sibirą. Gyvenimo gryname ore patirtis šiuos žmones įkalino nežinioje, gyvuliniuose vagonuose, amžino įšalo žemės barakuose. Kiek vėliau tremtis „nugulė“ atsiminimų knygų lentynose, atrado vietą atminties projektuose, minėjimuose bei istorijos pamokose – dažniau mokykloje, rečiau ir artimųjų pasakojimuose. Savitą šios temos paveikslą sukuria keliones patyrę, atvėriantys tik jiems žinomus kelius iki istorijos spektaklio kulisų. Savo pasakojimu su Vilniaus universiteto istorijos studente Grėte Binkauskaite pasidalino RŪTA CHMIELIAUSKAITĖ-NOVOPAŠINA.

1941 m. birželio mėn. 14 d. naktį Rūtos Chmieliauskaitės-Novopašinos gyvenimas buvo prievarta įtrauktas į sovietinės represijos mašiną. Tą naktį į duris pasibeldus kareiviams, jos šeimai teko lygiai pusvalandis susiruošti šešiolikos metų tremčiai. Rūta ryškiai atmena situaciją. Tuomet vos trylikos metų mergaitė kartu su seserimi ramybę rado tvirtoje tėčio laikysenoje. „Tėvelis pas mus iki širdies gelmių inteligentas. Jis apsirengė gražiai. Mes ateiname – tėvelis su kostiumu, kaklaraiščiu, portfeliu, kaip į mokyklą. Paskui pasiėmė smuiką ir ieškojo, į ką įsidėti kamuolį. Jis pasiruošė eiti į mokyklą, į darbą, todėl irgi nusiraminome.“ Moteris pasakoja, jog šitoks tėčio elgesys vedė iš kantrybės rusų kareivius: „Kur susiruošėte važiuoti? Į kurortą?“

„Tėveliai buvo mokytojai. Tėtis baigė seminariją Marijampolėje. Jį mokė pats Jablonskis. Tėvelis pradėjo mokytojauti 1922 metais. Mama buvo iš Prienų, iš labai pasiturinčios šeimos. Ji baigė žemės ūkio kursus. Pagrindas tam išvežimui buvo tai, jog jie buvo patriotai“, – apie savo tėvus pasakoja Rūta. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę archyve ji perskaitė baudžiamąją tėčio bylą, kurioje „didieji“ tėvo nusikaltimai tikrai primena žmogaus, mylinčio tėvynę, pažiūras. Byloje Rūtos tėtis, Juozas Chmieliauskas, apibūdintas šitaip: „Aktyvus šaulių sąjungos narys, aktyvus J. Basanavičiaus mokytojų draugijos narys, aktyvus visuomenininkas.“

Pašnekovė atsimena, kaip privažiavus Naująją Vilnią išvežti į sunkiųjų darbų kalėjimus buvo atskirti vyrai. Moteris net ir šiandien aiškiai girdi suimtųjų vaikų balsus: „O vaikai stovi, verkia, šaukia: „tėtė, tėtė“. Visgi kelionė turėjo ir šviesesnių valandėlių. Beplaukiant Lenos upę, lietuviai tremtiniai ėmė samprotauti, kad juos veža į Ameriką: „Čia daugiau niekur. Čia žemė baigiasi. Pasklido gandas, kad veža į Ameriką. Visi tik atkuto, draugiškiau paskutinius kąsnius dalintis pradėjo.“ Amerikos džiaugsmas pasibaigė atvykus: „Išmetė mus į pliažą kaip Palangoje –  smėliukas ir barakas stovėjo. Lentos sukaltos su skylėm. Ir baigėsi Amerika. Kurkis, kur tik nori.“

Rūta Chmieliauskaitė-Novopašina skautė dar nepriklausomoje Lietuvoje (sėdi antra iš kairės). Skautai - amerikietiško pavyzdžio katalikiška proburžuazinė sukarinta jaunimo organizacija, "kadrų kalvė" valdančiajam režimui. Asmeninio archyvo nuotrauka

Šaltis, žuvis ir šeima

Tremtis Rūtos šeimą pasitiko kaip ir visus tremtinius – badu ir nesuvokiamu šalčiu. Pašnekovė pamena, kaip pirmojoje gyvenvietėje prie Laptevų jūros per vienus metus dėl neįmanomų sąlygų išmirė daugiau nei pusė visų lietuvių tremtinių. „O ką su tais lavonais padarė? Amžino įšalo žemėje neiškasi duobės ir niekas sveikatos kasti neturėjo. Juos išvežė į Lenos upės vidurį. Numetė. Ir kaip ėjo Lenos upės srovė, taip ir jie nuėjo...Va tie lietuviai inteligentai. Lietuvos žiedas iškeliavo be atminties“, – pasakoja Rūta Chmieliauskaitė-Novopašina.

Jai ir jos šeimai tremtyje teko kiekvieną dieną kovoti dėl išgyvenimo. Tada, moters teigimu, labiausiai gelbėjo šeimos vienybė ir rūpestis. Būdama šeštokė, Rūta su seserimi į mokyklą eidavo dėl gabaliuko duonos : „Sušlapina ir pabarsto šaukštelį cukraus – čia toks delikatesas būdavo. Į mokyklą eidavome dėl to gabaliuko.“ Suprasdamos, kad tėvai gauna mažiau – po pusę gabaliuko pačios suvalgydavo, o kas likdavo – mamai su tėčiu nunešdavo.

Vasaros atostogų metu Rūta leisdavo žvejodama. „Kai baigdavom pamainą, mums duodavom tas žuvis dideles. Aš žuvį užsidedu ant pečių ir einu tuos penkis kilometrus, nešu namo. Mama, tėtė ir sesuo laukia“, – pasakoja moteris. Pasidalinusi laimikiu Rūta pamiegodavo keletą valandų ir dieną pradėdavo iš naujo. Pašnekovė su džiugesiu pamena, kaip žvejyba padėjo jos šeimai: „Mano sesuo labai sirgo plaučių uždegimu, o tėveliui su mama dėl vitaminų trūkumo dantys iškrito. Kai žuvis pradėjau nešti, jas kepdavo, riebalus nusiimdavo. Lyg atspirtis buvo.“

Vilniuje tremtiniams vietos nebuvo

„Visą laiką Lietuva buvo visų tremtinių kalba.“ Rūta aiškiai atsimena, kaip Sibiro lietuviai kartu tėvynei giedodavo, kaip šv. Kalėdas bei šv. Vėlykas švęsdavo, kaip dalindavosi pamąstymais, ką grįžę veiks. Dar vaikystėje užgimusią meilę tėvynei Rūta paaiškina tuo, kad tėvai visuomet kūrė patriotinę aplinką. Tremtinė ir šiandien pamena vaikystės namus Lietuvoje, kur „kabojo Vytis valgomajame kambary, buvo Žalgirio mūšio didelė reprodukcija – tokia auksiniuose rėmuose, tokia graži.“

1956 m. pasikeitus politinei situacijai Rūtai ir jos šeimai buvo leista grįžti į gimtinę. Tuomet jau savo šeimą sukūrusiai moteriai integruotis gimtinėje sekėsi sudėtingai. „Mus priėmė labai nesvetingai. Kai nuvažiavom į tėviškę Prienuose, visi sakė: „va, grįžo banditai nedamušti“, – pasakoja moteris. Rūtai ir jos vyrui teko praverti ne vienos institucijos duris, kol pavyko rasti gyvenamąją vietą. Pavyzdžiui, Vilniuje jiems buvo griežtai atsakyta, kad mieste iš tremties grįžusiems vietos nėra, nebent rajone.

Visgi su palankiau nusiteikusių žmonių ir giminių pagalba Rūtos šeimai pavyko rasti namus ir darbą. Jos šeima apsigyveno Juodšiliuose, o Rūta susirado darbą mokykloje. Moteris teigia, kad grįžusi sutiko įvairių žmonių – vieni buvo draugiški ir supratingi, o kiti – priešiški. Visgi dažniausiai ir vieni, ir kiti bijodavo kalbėtis su tremtiniais.

Tremties užauginta baimė nepasitraukė su sovietų tankais

Rūta Chmieliauskaitė-Novopašina sako, kad tremtis ją pakeitė – atėmė drąsą ir užaugino baimę: „Vaikystėje, buvau drąsi, linksma, tokia gal net padūkusi. Tačiau kai pasodino į tą vagoną, viskas pasikeitė – gyvenimas ir mąstymas. Ir supratimas. Ir pasižeminti nori.“ Tremtinės etiketę įgijusi moteris turėjo išmokti prisitaikyti ir patylėti. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę tremties užauginta baimė nepasitraukė su sovietų tankais.

„Kai pamatau karinę uniformą man širdis iki dabar susitraukia. Aš taip bijau kariškių. Kad ir lietuviška uniforma – ji man baisi. O rusiška ypač“, – kalba pašnekovė.   

Net ir išgyvenusi atšiaurias tremties sąlygas moteris „nepametė“ savo žmogiškumo. Sunku nesižavėti  Rūtos atjauta kitam. „Dabar nepriklausoma Lietuva prasidėjo. Pasistatėme šiltnamį, sugalvojome auginti ir pardavinėti gėles. Nuvažiuoju su gėlėm į turgų, bet neturiu gyslelės jas parduoti – pusvelčiui atiduodu. Man atrodo, kad visi nelaimingesni už mane. Visi blogiau gyvena.“

Paklausus, ko norėtų palinkėti šiandieniam jaunuoliui susidūrus su sunkumais, Rūta nedvejodama atsako: „Aš noriu įkvėpti savo optimizmo. Man devyniasdešimt, bet noriu, kad jums būtų viskas gerai.“ Pašnekovės nuomone, jaunimui reikėtų linkėti ryžto kovoti už aukštesnį idealą. Svarbiausia, anot tremtinės, turėti tikslą ir jo siekti. „Tegu jis ir bus labai toli, bet reikia tikėti. Mes, tremtiniai, tikėjome, kad grįšime, kad kursime Lietuvą“, – kalba ji.