Klaidų ir vertinimų baimė
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/klaidu-... 2018-05-28 00:46:26, skaitė 550, komentavo 2
Yra mūsų gyvenime baimių, kurios labai trukdo veikti, megzti santykius ir, galiausiai, mėgautis vertingiausiu mums duotu dalyku – gyvenimu.
Viena iš tokių baimių – baimė suklysti. Ji pasitaiko kur kas dažniau nei visos fobijos kartu paimtos ir veda, deja, į visišką bejėgiškumą. Pakalbėkime apie dažniausius jos atvejus.
Gimė vaikas. Lyg ir viskas gerai, kad mama, tėtis ir visi artimieji apgaubia jį meile, švelnumu ir rūpesčiu, daro viską vardan jo gerovės. Tačiau ši gerovė neišvengiamai susijusi su draudimais.
Mažylis pradeda tyrinėti pasaulį ir susiduria su nesuskaičiuojamais „negalima“. Negalima braidyti po balas, negalima valgyti sniego, negalima laipioti ant tvoros… Šalia išties reikalingų draudimų, tėvai transliuoja begalę „negalima“, kurie vaikui niekuo nepadeda, neapsaugo jo gyvybės ir sveikatos, o tėra vien tik tėvų nerimo pasekmė.
Vaikui apribojama teisė rinktis, jam neleidžiama susidurti su savo paties padaryto sprendimo pasekmėmis. Įkalama mintis, kad praktiškai viskas pasaulyje priklauso ne nuo jo, o nuo kažko kito, stipresnio. Ir jis šioje situacijoje nieko negali pakeisti.
Čia svarbiausia, kad susimaišo į krūvą išties svarbūs apribojimai su tais draudimais, kurie mažylio manymu yra visiškai nepagrįsti. „Negalima ir taškas!“ Ir vaikas arba nustoja tai daryti, kad neužpyktų suaugusieji, arba priešingai daro tyčia, kad išsiaiškintų ir įsimintų jų reakciją. Pirmame variante vaikas „atsigros“ paauglystėje, pradėjęs pažeidinėti absoliučiai visus draudimus. Antrame – suaugusiųjų autoritetas smuks žemiau grindų.
Toliau – daugiau. Vaikas auga ir suaugusieji „vertina“ jo elgesį. „Tu blogas berniukas!“, „Mergaitės taip nedaro!“ – tokio pobūdžio signalus vaikas girdi kiekvieną dieną ir palaipsniui susiformuoja stabili nuostata, kad su juo kažkas negerai. Jis tampa priklausomas nuo įvertinimų arba stengiasi daryti viską, kad „būtų geras“, arba tampa demonstratyviai atžarus.
Vaikas eina į darželį, paskui – į pradinę mokyklą. Visur – vertinimai, visur – suaugusieji, autoritetingi žmonės išsijuosę formuoja jam priklausomybę nuo autoriteto, nuo be galo svarbios suaugusio žmogaus nuomonės
Sociumui taip labai patogu ir jei žmogus pradeda priešintis brukamoms taisyklėms, sociumas pasistengs jį izoliuoti.
Tačiau ir aklas taisyklių laikymasis nesuteiks žmogui laimės, bei gyvenimo pilnatvės, netgi negarantuos ilgo gyvenimo. Žinoma, gyvenant minioje atsiranda iliuzija ir viltis, kad pats paklusniausias ir ramiausias kaimenės narys išvengs skerdyklos… Tačiau taip nėra. Net jeigu pasiseks, tai visi gyvenimo džiaugsmai susives į primityvų egzistavimą – televizorius, alkoholis per išeigines, kompiuteris ir „priimtinas elgesys“. Jokio šanso, kad nugyvensi savo, o ne primityvios žmonių kaimenės gyvenimą.
Tačiau mes nukrypome nuo temos.
Augantis vaikas susilaukia įvairių įvertinimų ir koreguoja savo elgesį, kad atitiktų tuos įvertinimus.
Sakoma, kad mūsų pasaulį valdo „trejetukininkai“. Iš dalies šis reiškinys paaiškinamas tuo, kad vidutiniokai ne taip smarkiai kaip kiti priklauso nuo aplinkinių žmonių nuomonių ir vertinimų. Jiems svarbesnis vidinis pasitekinimas ir gautas rezultatas, o ne jų veiksmų vertinimas. Ir dėl to jie sėkmingesni, labiau patenkinti savo gyvenimu.
O kaip gi tie, kuriems mažiau pasisekė?
Žmogui reikia priimti sprendimą. Kad ir ką jis begalvotų apie galimas sprendimo pasekmes, daugumai į pirmą planą išplaukia mintys apie galimą nesėkmę. Ir tada iškyla visa eilė klausimų: „Kaip tai įvertins aplinkiniai?“, „Kaip tai vertinsiu aš pats?“
Ir vėl vertinimas. O nesėkmės atveju – visiškai ne tas, kuris mus patenkintų…
Ir dėl to mes bijome keisti darbą, tuoktis, skirtis… Daryti kažką, kas galbūt pagerins gyvenimą, tačiau tikriausiai susilauks neigiamo aplinkinių įvertinimo. Arba patys parašysime sau „dvejetą“ už elgesį.
Ir bejėgiškai sustingsime, viską palikę kaip yra.
Tai ką gi daryti?
Sunkiausiais atvejais, žinoma, kreiptis į specialistą. Tačiau yra kelios paprastos rekomendacijos, kurios gali būti veiksmingos.
PIRMOJI
Pagalvokite: jūsų gyvenimas, jūsų poelgiai – išties labai įdomūs ir svarbūs aplinkiniams? Esate tikri, kad aplinkiniai neigiamai reaguos į jūsų veiksmus?
Tie, kurie uždėjo patiktuką Feisbuke, pamirš tai jau po kelių valandų, o tie, kurie pasakė „Fu“ pamirš dar greičiau.
Kokia bus pasekmių kaina, jeigu suklysite? Ko galima būtų imtis kaip atsarginio varianto? Kas jums gali padėti, suteikti jėgų?
ANTROJI. JŪS JAU PADARĖTE KLAIDĄ
Prisiminkite pavyzdžių iš gyvenimo, kai pavykdavo susidoroti su sunkumais. Bet kuri taisyklė turi išimčių, kodėl tai negalėtų įvykti dabar?
Ženkite mažą žingsnelį link tikslo. Kas atsitiko? Jūs išsijudinote! Šis žingsnis priartino jus prie tikslo. Pasidžiaukite tuo. Jūsų laukia dar daug žingsnių ir daug džiaugsmo.
Suteikite gyvenimui aktyvumo, padarykite mankštą, pabėgiokite, pasilepinkite save kuo nors.
Jūs jau buvote padaręs panašią klaidą? Galbūt tai buvo tiesiog pamoka, kad įgytumėte patirties? Ko pritrūko praeitą kartą? Energijos, pinigų, laiko, noro, atkaklumo, žinių?
Gaukite tai dabar. Išmokite, suplanuokite, pasiskolinkite, susitarkite. Ir pradėkite veikti. Jūs turite šansą, turite tikslą ir turite kelią link jo.
O tai ir yra gyvenimas.