Paskutinė akimirka prieš žengiant į dujų kamerą: laiško tonas tiesiog pribloškė

Laiškas su dešimčia sakinių, užrašytų pieštuku ant pigaus popieriaus, dabar yra saugomas viename Vašingtono muziejuje. Vilma Grunwald parašė šį raštelį, sulenkė popierių perpus ir jo išorėje užrašė: „Daktarui Grunwaldui, F Lager“. Jos vyras ir Franko tėtis Kurtas Grunwaldas taip pat buvo Aušvico koncentracijos stovyklos kalinys. Jis buvo kalinamas vienoje iš darbo stovyklų. Buvusio gydytojo užduotis buvo gydyti kalinių sužalojimus, kad jie galėtų grįžti prie darbo. „F Lager“ buvo barakai, kuriuose jis buvo laikomas. Ji įdavė šį laišką vienam vokiečių sargybiniui, ir, stebuklas, sargybinis asmeniškai perdavė jį jos vyrui, savo sūnui vėliau pasakojo Kurtas Grunwaldas. Koks nacių koncentracijos stovyklos sargybinis galėjo taip pasielgti? „Mano motina gerai jautė žmones, – sakė Frankas Grunwaldas. – Ji turėjo pajusti, kad tas sargybinis turi kažkiek užuojautos. Jis buvo vyresnio amžiaus: 50 ar 60 metų“. Aušvicas buvo išlaisvintas po 17 mėnesių. Praėjus kažkiek laiko, kai Kurtas Grunwaldas vėl susitiko su išgyvenusiu savo sūnumi, jis pasakė: „Turiu tau raštelį nuo tavo motinos“. „Nenorėjau jo matyti, buvau pernelyg prislėgtas“, – teigė Frankas. 1951 metais išgyvenę Grunwaldai persikėlė gyventi į Niujorką. Tėvas pradėjo dirbti gydytoju Forest Hilse. Sūnus įstojo į Pratto institutą ir pradėjo studijuoti pramoninį dizainą. Vėliau Sirakūzuose jis įsidarbino įmonėje „General Electric“ ir vedė žmoną Barbarą. Pora susilaukė dviejų vaikų. Kurtas Grunwaldas mirė 1967 metais, būdamas 67-erių. Po tėvo mirties peržiūrėdamas jo daiktus, Frankas aptiko šį laišką. „Jis jį laikė rašomojo stalo stalčiuje, savo miegamajame, – teigė Frankas. –Popierius jau buvo pageltęs. Pamačiau jį ir iš karto supratau, kas tai yra. Atpažinau savo motinos rašyseną“. Grunwaldai buvo kilę iš Čekoslovakijos, Vilma rašė savo gimtąja kalba. Frankas perskaitė laišką. Jį pribloškė laiško tonas. „Jame nebuvo nė žodelio, kuris būtų liudijęs pyktį, neapykantą ar panieką naciams, – sakė jis. – Laiške buvo kalbama tik apie mano tėvą ir mane, mūsų ateitį“. Jis parsinešė šį raštelį namo ir pasidėjo į stalčių. Du dešimtmečius jis niekam jo nerodė, netgi žmonai Barbarai. Kas kelis mėnesius Frankas jį išsitraukdavo ir paslapčiomis dar kartą perskaitydavo. 10-ajame dešimtmetyje jis parodė šį laišką savo šeimai, o prieš ketverius metus perdavė Jungtinių Valstijų Holokausto memorialiniam muziejui Vašingtone. „Pagalvojau: „Kodėl jo neatidavus muziejui, kad ir kiti galėtų pamatyti?, – teigė jis. – Aš visą laiką būgštaudavau: „Kai manęs nebebus, kas prisimins mano motiną?“. Dabar žinau, kad ši baimė yra pašalinta“. Muziejų, kuris šiemet mini savo 25-ąsias veiklos metines, jau yra aplankę daugiau kaip 40 mln. žmonių. Per daugelį metų šiam muziejui buvo paaukota tūkstančiai asmeninių artefaktų. Tačiau Vilmos Grunwald laiškas eksponuojamas atskirai. „Niekada nenoriu sakyti, kad tai yra vienintelis kada nors sukurtas toks dokumentas, – teigė muziejaus vyriausioji įsigytų eksponatų kuratorė Judith Cohen. – Tačiau, kiek žinome, kol kas būtent taip ir yra – bent jau mes matėme tik vieną tokį. Aušvicas, paskutiniai momentai prieš nunuodijimą. Koncentracijos stovyklose buvo beveik neįmanoma parašyti laišką, kuris galėjo išlikti“. Popieriaus, kurį naudojo Vilma Grunwald, kokybė buvo itin prasta – jis buvo pagamintas daugiausia iš medienos masės, sakė muziejaus vyriausioji konservuotoja Jane E. Klinger. Kad laiškas būtų išsaugotas, kas šešis mėnesius jis išimamas iš muziejaus ekspozicijos ir pakeičiamas viena faksimile. Kai nebūna ekspozicijoje, originalas saugomas „nesulankstytas, tarp nejudančių, archyvinių medžiagų“, pažymėjo J. K. Klinger. Jį galima liesti tik pirštinėmis apmautomis rankomis. Iš pažiūros tai tėra seno popieriaus skiautė. Tačiau galios jai suteikia Vilmos Grunwald žodžiai. Kaip objektas jis taip pat yra labai svarbus, sakė J. Cohen, nes „tai yra patikimas dokumentas. Neįtikėtina, bet yra žmonių, kurie vis dar neigia Holokaustą. Yra žmonių, kurie abejoja, ar Aušvicas egzistavo“. „Kai pamatai fizinį laišką, nebegali to neigti. Kai pamatai tikrą, apčiuopiamą laišką, sakai sau: „Tai įrodymas, tai realybė, štai kas jai nutiko ir štai kaip ji reagavo“.

 

 

 

Į amžinybę, Vilma“.