Pagrindinis laimės receptas – mokėti palaukti
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/pagrind... 2018-05-26 12:57:44, skaitė 685, komentavo 1
Kiek daug problemų gyvenime kyla vien dėl to, kad nemokame palaukti! Ne pakentėti, o būtent palaukti. Neįsiplieksti per sekundę, kai aprėkė viršininkas. Neatsikirsti tą pačią akimirką, kai kažkas prikiaulino parduotuvėje ar transporte. Nepaskambinti vyrui, kuris nerodo susidomėjimo tavimi. Nevažiuoti po valandos nuo barnio taikytis pas žmogų, kuris pats kaltas. Nepradėti rėkti pačiai, kai vyras staiga pakėlė toną. Ir dar daugybė „ne“. Nes kai tu jauna – emocijos ir hormonai liejasi per kraštus, o meilės sau pačiai beveik nėra.
Kai tampi brandžia asmenybe, netgi tie, kam anksčiau visada pavykdavo išvesti tave iš kantrybės, nusistebi: „Na ir ištvermė pas tave!“ O tu jau nebežinai – džiaugtis dėl to, ar liūdėti. Nes iš vienos pusės ištvermė – vienareikšmiškai ne jaunystės požymis, o iš kitos – kartais patiri didžiulį malonumą iš to, kad save kontroliuoji, kad žinai, jog savidisciplina tau ne tuščias žodis, kad tu tai sugebi.
Jūsų gyvenime tikriausiai taip buvo ne kartą. Parašei vieną piktą SMS, norisi pasiųsti dar aštuonias ir viską paaiškinti. Susibarei telefonu su artimu žmogumi, knieti tuojau pat perskambinti ir išsakyti viską iki galo, ir skambinėti iki to laiko, kol neužblokuos tavo numerio. Neatidarė vaikinas durų – skambinsi į durų skambutį, kol policijos neiškvies. Pasiuntei paskutinį atsisveikinimo elektroninį laišką, o paskui dar tris, dar labiau atsisveikinamus, o po poros dienų dar vieną – susitaikantį. Pasakei mamai viską, ką apie ją galvoji, trenkei durimis ir išėjai, o vakare sugrįžai, nes išsinuomoti butą – rimtas dalykas. Nutarei išsiskirti su vyru, įsiplieskusi pagrasinai pareiškimu skyryboms, o kitą dieną atėjai prašyti pinigų naujiems bateliams. Trenkei durimis viršininko kabinete, po pusvalandžio atnešei prašymą atleisti iš darbo, visą naktį verkei, o ryte sutikai dirbti viršvalandžius ir dar ne savose pareigose. Ir šitaip sunaikinai visus pasiekimus, praradai savigarbą ir pasirodei kitų akyse kaip ne visai adekvati. Kad taip galima būtų buvę tada sustoti…
Sutramdyti protą, kai siaučia uraganai širdyje, be galo sunku. Tokia savikontrolė – aukštasis pilotažas. Tas, kuris reikiamu momentu gali lengvai pasakyti „Stop!“ išloš bet kokį lošimą, laimės bet kurį karą. Jums pačioms rinktis, kas geriau padeda: skaičiuoti iki 10 ar iki 100, padauginti mintyse 365 iš 247 ar skaičiuoti visus aplinkinius raudonos spalvos daiktus. Arba ištaškyti velniop telefoną į sieną, jei ranka pati tiesiasi surinkti numerį. Arba užsidaryti vonioje ir pabliauti. Arba išeiti į lauką ir apeiti aplink savo rajoną 15 kartų. Arba dar begalė dalykų, kurie padės atsipeikėti ir susigrąžinti savigarbą.
Gyvenime ateina toks momentas, kai supranti, kad tai, kas tavo, liks tavo visada. Ir tada ateina ramybė. Pradedi aiškiai suvokti, kad geriausias pasirinkimas gali būti visai ne tas, kurį likimas pakiša tau šiuo konkrečiu momentu. Kad jeigu norisi dėl kažko paverkti, tai paverkti galima ir dabar, o štai SMS ir laiškus siųsti bus geriau rytojaus dieną (jei tik išaušus naujam rytui, nepatekės saulė ir širdyje). Kad po tavo 35-erių metų seks ir 36, ir 37… Ir gyvenimas nesustos: ir vertą vyriškį sutiksi, ir vaikų pagimdysi, ir širdžiai mielą darbą susirasi.
Panašu, kad sugebėjimas palaukti – bene svarbiausia laimės paslaptis. Negriebti pirmo po ranka pasipainiojusio varianto, o pasiimti būtent tą, apie kurį svajojai. Neleptelėti pirmo šovusio į galvą žodžio, dėl kurio paskui teks gailėtis, o pasakyti taikliai, subtiliai – ir patirti tikrąjį malonumą iš to, kad pataikei tiesiai į taikinį. Nes teisingas sprendimas – tai toks patiekalas, kurį geriausiai patiekti atvėsusį.
Neslopinti emocijų, o jas suvokti ir jas kontroliuoti, suteikti pagalbą protui. Labai nedaug karštomis priimtų sprendimų būna efektyvūs. Emocinis intelektas – tai tikrai ne isterija.