V. Rubavičius. Išpuoliai vis aršėja

Autorius: Vytautas Rubavičius Šaltinis: http://alkas.lt/2018/05/15/v-r... 2018-05-15 15:20:49, skaitė 763, komentavo 3

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt, A. Rasakevičiaus nuotr.

Jau tenka susitaikyti su „didelio Lietuvos priešo“ vaidmeniu. Kabutes rašau dėl to, kad pats nesijaučiu esąs Lietuvos priešas – visomis jėgomis stengiuosi palaikyti lietuvybės ir valstybingumo dvasią. Esu įsitikinęs, kad valstybė mūsų tautai yra Dievo dovana, o mes su ta dovana labai jau neatsakingai elgiamės – visiškai negalvojame apie sparčiai menkėjančias valstybinio suvereniteto, taip pat ir lietuvių tautos gyvybinės galios atsargas.

Tačiau kai kurios mūsų specialiosios valstybinės struktūros, o tokių ne viena, tiksliau – kai kurie jose dirbantys pareigūnai mane laiko priešu. O jau kovojant su priešais tinka visos priemonės. Kai neaptinkama jokių ryšių nei su įtartinomis ambasadomis, nei su organizacijomis, imamasi bauginimo ir terorizavimo. Vis dažnėjančiais išpuoliais sunkinamas kasdienis gyvenimas. Ne vien „priešui“, bet ir jo sūnui – žinok, kaip mes žiūrime į tavo rašinių tiesas ir juose išskleidžiamus pasvarstymus.

Suprantama, išpuoliai neteikia ramybės, neskatina darbingam susikaupimui, juolab kad didžiulės pastangos dedamos žaloti darbinį kompiuterį. Prisijungus prie interneto, kurį tiekia „Telia“, akimirksniu užplūsta kompiuterį pertvarkančios programos. Patys „Telia“ darbuotojai aiškina, kad taip tai jau tikrai neturėtų būti. Tačiau tikrovė pasirodo esanti spalvingesnė. Internetiniu ryšiu nesitenkinama – apsilankoma ir namuose: dingsta daiktai, pinigai, perdeginamas kietasis diskas. Pasirodo, kad jį perdeginti nėra sunku – tereikia žinoti, kaip aiškina specialistai, į kokią skylutę įkišti ploną vielutę.

Su tokiomis bauginimo akcijomis nesusidūrusiems žmonėms sunku patikėti, kad taip gali vykti mūsų demokratinėje valstybėje, kurios vadovai nesiliauja kalbėti apie teisės viršenybę. Tačiau nuo tokių išpuolių teko nukentėti ne man vienam. Senas bičiulis profesorius papasakojo apie savo vargus aiškinantis, kas ir kodėl ėmė skleisti apie jį kalbas, neva esąs nepatikimas, o dėstomos mintys nelabai tinkančios dabarties Lietuvai. Įtakingas, aukštas pareigas spectarnybose užimantis antpečiuotas žmogus, beje, geras profesoriaus pažįstamas, tokiomis kalbomis protino net kai kurių portalų žmones. Nenustebčiau sužinojęs, kad ir apie mano „nepatikimumą“ taip pat užsimenama net nelaukiant progos.

Kompiuteriai kompiuteriais, tačiau labiausiai šiuo metu puolamas ir gąsdinamas mano sūnus. Jam buvo pažadėta, kad darbo Lietuvoje nerasiąs, jei nesutiksiąs bendradarbiauti. Darbo susirasti nepavyksta – įsidarbinus netrunka pasipilti skambučiai, rekomenduojantys atsisakyti naujojo darbuotojo, jei nenorima didelių problemų. Darbdaviai supranta, su kuo turį reikalą, ir pasistengia išvengti gerai nujaučiamų nemalonumų. Nesusipratę – paprotinami. Keisčiausia, kad iš „Sodros“ dingo duomenys apie jo darbą nuo 2004 metų. Atrodo, kad žmogus gyveno beorėje erdvėje, nors niekur nebuvo išvykęs ir darbavosi keliose žinomose įmonėse. Dabar tenka vargą vargti, norint išsiaiškinti, kaip tie duomenys dingo.

Nenustatomais telefono skambučiais jam vis primenama, kad jau metas būtų susiprasti… Ir ne tik telefono skambučiais. Gegužės 14 d. vakare einant iš Liudo Giros gatvės į Ateities gatvę prie perėjos du vyrai sugriebė jį už pečių, stumtelėjo į priekį ir staiga atitraukė atgal suduodami stiprų smūgį į dešinį šoną, kad net užėmė kvapą. Pajuto ir spyrį į lūžusią ir begyjančią koją. Sustojusio „Renault“ mikroautobuso su Krašto apsaugos ministerijos numeriais vairuotojas paklausė, ar nieko neatsitikę, ir nuvažiavo. Du vyriškiai patarė sūnui būt atsargesniam ir dingo. Tie vyriškiai, tikriausiai, nei savo žmonoms, nei vaikams, nepasakos apie didžią specialią šios dienos operaciją „gelbstint Lietuvą“ – bauginant Rubavičių ir jo sūnų.

Mano pažįstamas profesorius taip pat pasakojo apie jo sūnui tekusius pakelti ilgai trukusius išpuolius, taip pat ir apie tokius pat išmetimus iš darbo. Tad galima numanyti, kad veikiama pagal tam tikrą schemą.

Tačiau neaišku, kas formuoja „vidaus priešų“ sąrašus, kas duoda komandą „fas“? Akivaizdu, kad ne policijos eiliniai. Tad gal mūsų Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuriai priklauso ginti konstitucines piliečių teises ir laisves, bei premjeras Saulius Skvernelis galėtų paaiškinti, kodėl tokios didelės specialiosios pajėgos mestos nusikalstamai bauginti paprastą, jokių verslo anei politinių interesų neturintį Lietuvos pilietį ir jo sūnų, kai tiek daug rimtų darbų laukia Rusijos grėsmių akivaizdoje?