Pranašauja tikrovės griūtį: suklastotos naujienos – tik pati pradžia

Autorius: Anonimusas Šaltinis: https://www.lrt.lt/naujienos/m... 2018-05-03 09:51:28, skaitė 680, komentavo 3

Kaip sako „The Atlantic“ korespondentas Franklinas Foeris, gali būti, kad pradėjus skaitmeniu būdu redaguoti vaizdo įrašus, dabartinis suklastotų naujienų amžius atrodys kaip nekaltas žaidimas.

Atkampiose interneto kertelėse galima pasižiūrėti, kaip „Sostų karų“ ar „Hario Poterio“ veikėjos užsiima įvairiausiais lytiniais aktais. Veidai neabejotinai atpažįstami, bet viskas žemiau kaklo priklauso kitoms moterims. Dirbtinis intelektas beveik nepriekaištingai įklijuoja garsenybių veidus į pornografines scenas. Paprastam stebėtojui įžvelgti apgaulę nelengva.

Šią technologiją išrado programuotojas, prisidengęs slapyvardžiu „deepfakes“. Ir tai dar negalutinė gerokai ambicingesnio projekto versija. Sausio mėnesį vienas iš „deepfakes“ kolegų svetainei „Motherboard“ prasitarė apie ketinimus pritaikyti šią technologiją plačiosioms masėms. Jis nori ištobulinti procesą, dar labiau jį automatizuoti, kad kiekvienas galėtų keliais paprastais veiksmais perkelti savo meilės objekto, buvusio partnerio ar bendradarbio galvą į jau egzistuojantį pornografinį filmą. Ir kadangi ne pornografiniais tikslais akademinėse bei komercinėse laboratorijose kuriamos dar pažangesnės priemonės, netrukus šios klastotės atrodys dar tikroviškiau.

Aptaki interneto tikrovė

Internetas nuo seno buvo gudrybių ir apgaulių arena. Čia tapatybė slidi, anonimiškumas gimdo vulgarumą ir netikrumą, o sukčiai gali nukniaukti net asmenybę. Kol kas šiuo klausimu „deepfakes“ projektas yra interneto istorijos kulminacija, bet greičiausiai ateityje viskas pažengs dar toliau.

Vladimiras Nabokovas kartą parašė, kad tikrovė be kabučių nieko nereiškia. Iš esmės jis kalbėjo apie skirtingą suvokimą: jei du žmonės žvelgia į vieną daiktą, kaip žinoti, ar jie mato tą patį? Tačiau institucijos – žiniasklaida, valdžia, akademinė bendruomenė – padeda žmonėms remiantis logika ir empirika susidaryti bendrą pasaulio vaizdą. Deja, šis sutarimas trapus ir pastaruosius kelerius metus skeldėja. Vienas iš naujo amžiaus vėliavnešių yra socialinė žiniasklaida: ji kuria individualizuotą santykį su žiniomis, stiprina asmenines nuostatas ir atsijoja jų neatitinkančius faktus. Neatsilieka ir dabartinis JAV prezidentas: aukščiausioji šalies institucija pritaria melo ir konspiracijos teorijų sklaidai.

Tačiau gali būti, kad netrukus visa tai atrodys kaip nekaltybės amžius. Greitai gyvensime pasaulyje, kur negalėsime pasikliauti net savo akimis. Kitaip sakant, pasaulio laukia tikrovės griūtis, rašo  F. Foeris.

Nepadailintos tikrovės alkis

Šiandien mes kabinamės į tikrovę ir jos geidžiame. Šloviname nesumontuotą medžiagą, kurios klasikinis pavyzdys yra visiškai atsitiktinai buitine 88 mm kino kamera nufilmuotas Johno F. Kennedy nužudymas. Mūsų kultūroje neredaguoti vaizdo įrašai šlovinami, nes imta nepaprastai ciniškai vertinti reportažus ir kitą per žiniasklaidos rankas perleistą medžiagą. Tai – reklamos, propagandos ir perspaustų televizijos naujienų amžiaus padarinys.

Tai verčia grįžti prie problemos esmės. Žmonės instinktyviai linkę pasikliauti savo nuovoka, tikėti tuo, ką mato. Ir būtent šiuo įsišaknijusiu polinkiu pasinaudos šiandien į pasaulį žengiantys suklastoti vaizdo įrašai. Prisiminkite bet kurią rezonansinę pastarojo meto naujieną ar skandalą ir pabandykite įsivaizduoti, kaip viskas būtų susiklostę išplatinus vieną kitą suklastotą vaizdo įrašą. Melas įgyja visiškai naują sprogstamą emocinę jėgą.

Pixabay nuotr. 

Tačiau problemų kelia ne tik melo sklaida. Suklastoti vaizdo įrašai skatins dvejoti viskuo, ką žiūrime. Šiomis dvejonėmis pasinaudos politikai ir publicistai. Nutvertas už rankos prasižengėlis paprasčiausiai paskelbs, kad filmuoti įrodymai yra tik piktavalis pramanas. Kitaip sakant, redaguoti vaizdo įrašai galiausiai visiškai sugriaus pasitikėjimą bendros tikrovės idėja. Kaip pareiškė „Google“ mokslininkas Ianas Goodfellow, „reikėtų stebėtis, kad vaizdo įrašus vis dar galime laikyti tikrų įvykių įrodymais“.

Kitokios tikrovės architektai

Tikrovės griūtis nėra nenumatyta dirbtinio intelekto pasekmė. Kai kurie legendiniai šios technologijos autoriai būtent to ir siekia. Daugeliu aspektų Silicio slėnio istorija prasideda XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje Tarptautiniame pažangių tyrimų fonde, kuris specializavosi LSD eksperimentuose.

Tame pačiame rajone įsikūrę technologijų inžinieriai irgi neatsisakydavo išbandyti pakitusios sąmonės būsenų, bet, žinoma, tik moksliniais tikslais. Šie specialistai norėjo sukurti kompiuterius, kurie pakeistų sąmonę panašiai kaip narkotikai, ir net praplėštų tikrovės audeklą, leistų žmonijai atitrūkti nuo banalios pilkos kasdienybės ir atvertų gerokai žavesnę visapusiškesnę sąmonės būseną. Steve`as Jobsas kalbėjo, kad LSD buvo vienas iš trijų svarbiausių jo gyvenimo potyrių.

Suklastoti, bet realistiški vaizdo įrašai nėra galutinis taškas bėgant nuo tikrovės. Šios vizijos kulminacija – virtualioji realybė. Pamatinis jos tikslas yra sukurti įtikinamą iliuziją, kad žmogus yra kitoje vietoje. Ši technologija siekia specialiais akiniais ir pirštinėmis apgauti mūsų jusles ir pakeisti suvokimą. Sumanymas perkelti žmogų į kitą pasaulį, pateikti jam kitą istorija visų pirma buvo įgyvendintas kompiuteriniuose žaidimuose. Šie sukelti tam tikrą priklausomybę, bet į juos įsitraukiama ne iki galo. Virtualioji realybė gali perkelti gerokai įtikinamiau: matome ir jaučiame tai, ką mato ir jaučia personažas. Prieš kelis dešimtmečius išbandęs ką tik atsiradusią šią technologiją psichodelinis rašeiva Timothy Leary ją pavadino „naująja LSD“.

Pixabay nuotr.

Technologijai tobulėjant gyvenimas virtualiojoje tikrovėje tikriausiai taps įdomesnis: kūrybiškumo galimybės tikriausiai išsiplės ir pažengs. Kada nors ji, kaip ir asmeninis kompiuteris ar socialinė žiniasklaida, taps masiniu reiškiniu, siekiančiu įtraukti vartotojus dėl pelno. Gali būti, kad ją valdys viena ar dvi išskirtinai įtakingos bendrovės.

Virtualiosios realybės jėga

Galimybės kontroliuoti vartotojus išaugs, nes virtualioji trikovė pati savaime verčia dvejoti, kas yra tikra. Kaip pasakoja šios technologijos autoriai, kai kurie vartotojai taip emocingai reaguoja į baisius potyrius, kad norėdami išsigelbėti net nusiplėšia akinius. Tyrimai jau rodo, kad virtualiąją realybę galima pasitelkti siekiant pakeisti vartotojų elgseną tikrame pasaulyje, paskatinti juos elgtis altruistiškiau arba nuo to atgrasyti.

Vokiečių mokslininkai, bandę parašyti virtualiosios realybės etikos kodeksą, įspėjo, kad jos visapusiškumas atveria naujas galimybes itin stipriai manipuliuoti psichika ir elgsena, ypač kai virtualieji pasauliai grindžiami komerciniais, politiniais, religiniais arba valdžios interesais. Kaip savo prisiminimuose rašo virtualiosios realybės pradininkas Jaronas Lanier, „iš visų medijų ši įtaigiausiai perteikia grožį ir labiausiai baugina. Virtualioji realybė taps mums išbandymu. Ji atskleis mūsų prigimtį labiau nei bet kuri kita medija per visą žmonijos istoriją.“

Kas turi prisiimti atsakomybę?

Galbūt visuomenei pavyks atremti šiuos iššūkius. Galbūt kada nors išmoksime deramo skepticizmo. Bet kol kas žmonija demonstruoja kone begalinį patiklumą. Lengvai patikime pasauliais, kurie atitinka mūsų įsitikinimus ar savęs suvokimą, nepaisant to, kad kartais tie įsitikinimai būna visiškai ekscentriški ir klaidingi. Valdžia vangiai reaguoja į šių technologijų kuriamus socialinius iššūkius, o šį tikriausiai apskritai mieliau apeitų ratu, rašoma komentare. Klausimas, kas ta tikrovė, yra ne tik pažintinis. Jis turi ir politinį atspalvį, todėl į jį atsakant neišvengiamai tektų pripažinti, kad tam tikri gilūs įsitikinimai yra apgaulingi.

Nedaugelis turi laiko ir galimybių atskirti įmantrų pramaną nuo tiesos. Galime tik viltis, kad šios problemos imsis kiti. Tuo tikslu turėsime sugrąžinti kultūrinį autoritetą pasirengusiems ir žiniomis apsiginklavusiems sargams – laikraščiams ir universitetams. Galbūt didelės technologijų bendrovės supras šią krizę ir taip pat prisiims atsakomybę. Juk jie kontroliuoja svarbiausias naujienų ir informacijos priemones, todėl jiems lengviausia, pavyzdžiui, užgniaužti suklastotus vaizdo įrašus. Bet kad atliktų šį vaidmenį, jie turėtų prisiimti tam tikras pareigas, kurių kol kas kratosi.

2016 m., kai Rusija per „Facebooką“ darė įtaką JAV prezidento rinkimams, Elonas Muskas papasakojo, kaip supranta gyvenimą. Jis atskleidė, kad jo aplinkoje populiari teorija, esą mes iš tiesų gyvename kompiuterinėje simuliacijoje, lyg mokslinės fantastikos filmo ar kompiuterinio žaidimo veikėjai.

Vienoje konferencijoje E. Muskas pareiškė: „Tikimybė, kad gyvename tikroje tikrovėje, yra viena iš milijardo.“ Jei mūsų informaciją kontroliuojantys ir ateitį planuojantys verslininkai net nepripažįsta tikrovės egzistavimo, tai vilties ją išgelbėti, ko gero, turime nedaug.