Šeimos krizė – grėsmė ar šansas
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/seimos-... 2018-05-01 10:36:09, skaitė 584, komentavo 1
Skaitėte pasakas? Susitinka vaikinas ir mergina. Įsimyli vienas kitą, įveikia įvairiausias kliūtis ir susituokia. Prašmatnios vestuvės, visi laimingi, tačiau tuo pasaka ir baigiasi. Netgi itin mylinčios poros, drauge gyvendamos, susiduria su problemomis ir sunkumais.
Kiekviena šeima unikali ir nepakartojama. Kaip ir problemos, su kuriomis ji susiduria. Tačiau esama bendrų šeimos gyvenimo dėsningumų. Jie vadinami normatyvinėmis šeimos krizėmis. Normatyvinė šeimos krizė – tai emocinė įtampa šeimoje, susijusi su konkrečiais įvykiais ir šeimos vystymosi periodais. Sąvoka „normatyvinė“ reiškia, kad normaliu atveju kiekviena šeima turi su šia krize susidurti ir ją įveikti.
Įveikė – bus laiminga. Neįveikė – šeima žlunga arba santykiai smarkiai pablogėja ir tampa grynai formalūs.
Yra kelios pagrindinės normatyvinės krizės:
Pagal statistiką maždaug kas antra šeima suyra po pirmų bendro gyvenimo metų. Sutuoktiniai neišlaiko išbandymo buitiniais sunkumais ir problemomis. Tačiau šiuo laikotarpiu ne vien buitis sukelia krizę. Per pirmuosius bendro gyvenimo metus sutuoktiniai susiduria su realiu partneriu, jo trūkumais ir asmeniniais bruožais. Atsižvelgiant į šiuos asmenybės ypatumus, sutuoktiniai pasiskirsto atsakomybę ir vaidmenis. Labai retai šis procesas vyksta ramiai ir taikiai, dažniausiai jį lydi barniai ir konfliktai;
Sekantis kritinis šeimos amžius – pirmieji 3-5 metai. Problemų atsiranda gimus vaikams, įsigijus savo būstą, jų sukelia ir profesinė sutuoktinių veikla. Šiuo laikotarpiu gali kilti įtampa, tarpusavio nesupratimas, susvetimėjimas;
Po 7-9 bendro gyvenimo metų gali prasidėti eilinė krizė, susijusi su tokiu reiškiniu kaip pripratimas. Gyvenimas stabilizuojasi, visa trintis lieka praeityje, vaikai jau paaugo. Sutuoktiniai gali pajausti nuobodulį, kyla pojūtis, kad dabar visas gyvenimas bus štai toks monotoniškas, norisi kažko naujo, neįprasto, šviežių įspūdžių;
Po 16-20 santuokos metų galima dar viena krizė, susijusi su vidutinio amžiaus krize, kurią išgyvena vienas iš sutuoktinių;
Toliau gali sekti kita krizė – kai vaikai užauga ir palieka šeimą. Ją dar vadina „ištuštėjusio lizdo“ krize. Sutuoktiniai priversti iš naujo mokytis gyventi dviese;
Šeimos krizė gali būti susijusi su išėjimu į pensiją. Šiuo periodu žmogus gali pasijausti vienišas, niekam nereikalingas, visų paliktas. Tai gali sukelti konfliktus ir nepasitenkinimą šeimoje.
Kiekvienas išvardintas etapas turi savus ypatumus ir plėtojimosi dėsningumus, savas problemas ir savus uždavinius. Ir tai, kaip sutuoktiniai su šiais uždaviniais susidoroja, lemia šeimos gyvybingumą ir kiekvieno šeimos nario asmeninį komfortą.
Kinų kalboje hieroglifas „krizė“ turi dvi reikšmes – „grėsmė“ ir „šansas“.
Taip kad visada yra du šeimos vystymosi variantai.
Šeima gali sutvirtėti ir žengti ant sekančio laiptelio. Arba neišlaikyti išbandymo ir tada santykiai nutrūksta arba tęsiasi režimu „visi taip gyvena“.
Kiekvienai šeimai pagrindine tampa pirmoji krizė, po pirmųjų bendro gyvenimo metų. Ji dar vadinama adaptacijos periodu. Šiuo laikotarpiu šeimoje vyksta tokie procesai:
- Arba vienas iš sutuoktinių nuslopina savo interesus, poreikius ir troškimus reikalaujant valdingam ar manipuliuoti linkusiam partneriui, ir tada kaupiasi susierzinimas, nepasitenkinimas, nuoskaudos;
- Arba vyksta reguliarūs barniai, skandalai, konfliktai, kurių tikslas – išsiaiškinti, kas čia vadas.
Yra, žinoma, ir trečias variantas, kai žmonės realistiškai žvelgia į partnerį ir jiems netenka susidurti su nemaloniais pergyvenimais. Pagal statistiką, tai viso labo 2% porų.
Kokie elgesio tipai atveda sutuoktinius į vieną iš dviejų krizės variantų per pirmuosius santuokos metus?
Pasisakymai su žodelyčiu „Tu“. Pradėdami savo kalbą nuo žodžio „Tu“, provokuojame partnerį agresijai. „Tu išmėtei daiktus!“, „Tu netesėjai pažado!“, „Tu mane nervini!“ Mūsų protas suvokia žodelį „tu“ kaip kaltinimą. Pastovus jo vartojimas dialoge sukelia kaltės jausmą. Sunku ramiai jaustis, kai tave kaltina. Ir seka visiškai adekvati reakcija į kaltinimą – atsakomoji agresija;
Negatyvūs vertinimai, etikečių klijavimas. Šito net mokytis nereikia, aplinkui tik ir girdime: „Tu netvarkingas!“, „Kreivarankis!“ Tu šioks, anoks ir dar štai toks! Partneris, žinoma, elgiasi lygiai taip pat, atsikirsdamas. Sunku išgirsti partnerio prašymą ar reikalavimą, jeigu jis tave išvadina visokiais žodžiais. Vienintelis rezultatas – skandalas;
Patarimai. Dar vienas labai paplitęs bendravimo būdas. „Padaryk, kaip aš tau pasakiau!“, „Tu pats šios problemos neišspręsi, paklausyk, ką aš tau pasakysiu…“ Šitokiu būdu mes nuvertiname ir sumenkiname partnerį, atmušame bet kokį norą apskritai ką nors daryti. O paskui burbame ir dejuojame, kad jis nerodo iniciatyvos ir pats be mūsų nurodymo nė žingsnio nežengia;
Klausimai. „Kur dabar susiruošei?“, „Kas tau skambino?“, „Kieno balsą girdėjau fone, kai tau skambinau?“ Toks bendravimo būdas liudija apie nepasitikėjimą ir siekį kontroliuoti, o tai irgi nekelia didelio džiaugsmo tam, kurį pastoviai kažkuo įtarinėja ir kontroliuoja. Be to, įtarumas ir kontrolė pažeidžia asmeninės erdvės ribas;
Įsakymai. „Tučtuojau padaryk, ko prašiau!“, „Man tai nepatinka, liaukis mane nervuoti!“ Toks tonas reiškia, kad žmonės bendrauja ne kaip lygus su lygiu. Ir tada sutuoktiniui lieka labai nedaug atsakomosios reakcijos variantų – arba atsakomoji agresija, arba nuryti nuoskaudą ir padaryti, ko buvo prašytas. Džiaugsmo tai nekelia, savaime suprantama. Savitarpio supratimo šeimoje – nulis. O žmonės trokšta pagarbaus elgesio. Ir turi tam pilną teisę;
Melaginga argumentacija. „Tu nori mane mesti!“, „Aš gi matau – aš tau ne pora!“ Tokie argumentai turi būti pagrįsti faktais. Kitaip jų nesupras partneris: „Iš kur tu tai ištraukei?“ – ir vėl susierzinimas ir tarpusavio nesupratimas;
Apibendrinimai. Labai paplitęs bendravimo būdas. „Tu niekada manęs neapsikabini!“, „Tu visada vėluoji!“ Pasaulyje nieko nėra absoliutaus ir pastovaus. Žmonės analogiškose situacijose elgiasi panašiai, tačiau ne visada. Šis bendravimo būdas provokuoja arba agresiją, arba susvetimėjimą.
Ironija. Pašaipos ir ironija tinka tada, kai kelia šypseną abiem sutuoktiniams. O jeigu vienas pastoviai ironizuoja kito atžvilgiu, svaidosi tokiomis pastabomis kaip: „Nieko sau, pasirodo ir tau kartais atlikti šį darbą žmoniškai pasiseka!“, ar „pagaliau teikeisi šitai padaryti – nė metų nepraėjo!“, tai kitam partneriui, manau, visiškai nesinorės linksmai kvatotis. Ir įtampa poroje didės toliau.
Ką gi daryti, norint bendrauti normaliai ir vienas kitą suprasti?
Frazės su įvardžiu „aš“. Svarbu turėti galvoje, kad pokalbį geriausia pradėti nuo žodžio „aš“, „man“ ir panašiai. „Man pikta, kai išmėtai daiktus“, „Man nemalonu, kai manęs nesiklausai“. Kalbant tokia forma, nebelieka įtampos, kadangi žmogus kalba apie save ir savo jausmus, galima išgirsti jo poreikius. Iš pradžių bus neįprasta, bet palaipsniui pastebėsite – skandalai darosi vis retesni. Ir partneris jus girdi.
Reikšti savo emocijas. Pripažinti, kad abu partneriai turi teisę reikšti visus savo jausmus ir visas emocijas: pyktį, susierzinimą, džiaugsmą ir t.t.
Pati svarbiausia taisyklė – nenutylėti savo reikalavimų, troškimų ir poreikių. Neužsidaryti savyje, o pradėti su partneriu dialogą ir išsiaiškinti situaciją. Be kaltinimų ir įžeidimų, neiškraipant situacijos, remiantis faktais ir naudojantis argumentais. Užleidžiant vienas kitam žodį dialoge ir leidžiant emocingai reaguoti be atstūmimo, nuvertinimo ir niekinimo. Štai tada santykiuose bus tarpusavio pasitikėjimas. Ir jau nebenuskambės tas baisus žodis „skyrybos“.
Kaip sakė ispanų kilmės amerikiečių filosofas ir rašytojas Džordžas Santejana: „Kad įvertintume šeimyninę laimę, reikalinga kantrybė. Nekantrūs žmonės renkasi nelaimingą gyvenimą“.
Visi mes skirtingi ir tai puiku.