Gegužės 1-osios demonstracijos Vilniuje ir Kaune 1902 metais

Autorius: Kibirkstis.lt Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2018-04-30 16:59:45, skaitė 675, komentavo 1

1902 metų Gegužės Pirmąją stambiausiuose Lietuvos miestuose Vilniuje ir Kaune į atvirą politinę demonstraciją išėjo apie du tūkstančius darbininkų. Su Rusijos revoliucinės socialdemokratijos koviniais lozungais „Šalin patvaldystę!“, „Tegyvuoja Rusijos revoliucija!“ Lietuvos darbininkai visų šalių darbo žmonių kovinių jėgų apžiūros dieną demonstravo savo pasiryžimą kartu su visu Rusijos revoliuciniu proletariatu kovoti už carizmo ir kapitalizmo nuvertimą.

Darbininkų demonstracijos Vilniuje ir Kaune 1902 metų Gegužės Pirmąją buvo stambiausias politinis įvykis Lietuvos darbininkų judėjime pirmosios Rusijos revoliucijos išvakarėse.

Rusijoje pirmieji Gegužės Pirmąją šventė Peterburgo darbininkai 1891 metais. Nolegaliarne susirinkime už miesto, į kurį susirinko 100 darbininkų, kalbėjusieji pareiškė apie sąvo pasiryžimą skirti visas jėgas kovai prieš carizmą ir buržuaziją. Nuo to laiko Lietuvos darbininkai kasmet šventė tarptautinę darbo žmonių šventę – Gegužės Pirmąją.

Labai aktyvus Gegužės Pirmosios švenčių Lietuvoje organizatorius ir dalyvis antrojoje 90-jų metų pusėje buvo Feliksas Dzeržinskis. Jau 1896 metais devyniolikametis Dzeržinskis pasakė liepsningą kalbą Vilniaus darbininkų nelegalioje Gegužės Pirmosios sueigoje. 1897 metais Kaune F. Dzeržinskis išleido atsišaukimą Gegužės Pirmajai „Pasaulinė darbininkų šventė Gegužės 1“, kuris baigėsi šūkiu: „Tegyvuoja mūsų šventasis darbininkų reikalas. Tik drąsiai į kovą, o pergalė mūsų neaplenks. Vieningai, broliai, pirmyn!“. Tais pačiais metais Vilniuje F. Dzeržinskis kartu su draugais išlipdė naktį į Gegužės Pirmąją socialdemokratinius atsišaukimus, o Gegužės Pirmąją nelegaliame Vilniaus darbininkų susirinkime Karoliniškių miške karštai šaukė juos kovoti su caro valdžia ir kapitalistais.

Augant revoliuciniam judėjimui, Lietuvos darbininkai perėjo nuo nedidelių nelegalių susirinkimų prie masinių politinių demonstracijų.

1899 metais švenčiant Gegužės Pirmąją Vilniaus gatvėse pirmą kartą, žygiuojant darbininkams ir skambant revoliucinės giesmės garsams, suplevėsavo raudonoji vėliava. 1900-1901 metais Vilniuje gegužinėse demonstracijose dalyvavo keli tūkstančiai darbininkų, Kaune 1901 metais švenčiant Gegužės Pirmąją išėjo į demonstratyvią eiseną apie 600 darbininkų.

*    *    *

XX amžiaus pradžioje Vilnius ir Kaunas jau buvo žymūs proletariniai centrai Lietuvoje.

1902 metais Vilniuje buvo 257 pramonės įmonės - odos, metalo apdirbimo, poligrafijos, alaus ir kt., kuriose dirbo daugiau kaip 5 tūkstančiai darbininkų. Kaune tuo metu buvo 45 pramonės įmonės su daugiau kaip 3 tūkstančiais darbininkų. Stambiausioje brolių Tilmansų metalo apdirbimo gamykloje Kaune dirbo daugiau kaip 900 darbininkų.

Tačiau Lietuvos darbininkų klasė buvo išsisklaidžiusi daugelyje smulkių pramonės įmonių. Pereitojo šimtmečio pabaigoje Vilniuje amatų dirbtuvių darbininkų skaičius buvo apie tris kartus didesnis, negu dirbusių pramonės įmonėse darbininkų skaičius.

Pereitojo šimtmečio pabaigoje kilusi Europoje pramonės krizė, vėliau apėmusi ir Rusiją, sudavė sunkų smūgį Lietuvos darbininkų klasei. Jau pirmaisiais krizės metais, oficialiais, toli gražu nepilnais duomenimis, Vilniaus gubernijoje vien iš pramonės įmonių buvo išmesti į gatvę maždaug 2 tūkstančiai darbininkų. Tiems darbininkams, kurie liko dirbti, buvo mažinamas ir be to žemas darbo užmokestis. Vileišio metalo apdirbimo gamykloje Vilniuje 1902 metais buvo sumažintas darbo užmokestis darbininkams 10-30 procentų. Kaune brolių Šmidtų metalo apdirbimo gamykloje senieji darbininkai buvo pakeičiami naujais, politiškai labiau atsilikusiais, kad lengviau galima būtų karpyti darbo užmokestį. Didelis nedarbas buvo amatų dirbtuvių darbininkų tarpe. Batsiuviai, dailidės, siuvėjai, statybininkai ir kt. ištisais mėnesiais neturėdavo darbo ir tiesiog badavo.

Pramonės darbininkų padėtis buvo labai sunki. Darbo užmokestis buvo elgetiškas, darbo diena truko 12-13 valandų, jokios techninės darbo apsaugos nebuvo, o dėl to pasitaikydavo labai daug nelaimingų atsitikimų. Dar blogesnė buvo amatų dirbtuvių darbininkų padėtis. Čia darbo diena neretai trukdavo 15-16 valandų.

1902 metų balandžio 1 d. lenininėje „Iskroje“ išspausdintame Lietuvos ir Lenkijos odininkų sąjungos „Manifeste“ buvo aprašyta slinki darbininkų padėtis: „Be galo ilga darbo diena, trunkanti nuo ankstyvo ryto ligi vėlyvo vakaro, elgetiškas uždarbis, šiurkštus, žeminantis savininkų ir meistrų elgesys, baisus puria... ligos... jėgų išsekimas“.

Krizė, žiaurus kapitalistinis išnaudojimas ir politinis darbininku beteisiškumas, kurį didino carinė nacionalinė-kolonijinė priespauda, iš vienos pusės, ir rusų proletariato revoliucinio judėjimo įlaka, revoliucinio marksizmo idėjų plitimas bei vietinių socialdemokratų politinis darbas masėse, iš antros pusės, vis labiau kėlė Lietuvos darbininkų kovą į sąmoningos proletariato revoliucinės klasinės kovos lygį.

Revoliucinio darbininkų judėjimo augimas ypač aštriai iškėlė reikalą sutelkti darbininkų klasę, suvienyti jos politines organizacijas, sustiprinti darbininkų politinį auklėjimą ir socialdemokratinį vadovavimą judėjimui.

V. I. Leninas 1902 metais rašė, kad „šiuolaikinio judėjimo jėga – masių (ir, svarbiausia, pramonės proletariato) atbudimas, o jo silpnybė – vadovų-revoliucionierių sąmoningumo ir iniciatyvumo stoka“[1].

Šie Lenino žodžiai tiksliai apibūdina socialdemokratinį judėjimą ir Lietuvoje tuo laikotarpiu.

Kovai už išsivadavimą iš carizmo, dvarininkų ir kapitalistų jungo buvo reikalinga vieninga centralizuota kovinė visos Rusijos proletariato partija, kuri savo veikloje remtųsi visu proletariatu, be kalbos ir tautybės skirtumo.

Tuo tarpu Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), Žydų socialdemokratų sąjunga (Bundas) ir Lenkų socialistinė partija (PPS), užsikrėtusios buržuaziniu nacionalizmu, vykdė politiką, skaldančią lietuvių, lenkų, žydų darbininkus ir izoliuojančią juos nuo rusų revoliucinio darbininkų judėjimo.

Kai lenininė „Iskra“ XX amžiaus pradžioje išvystė principinę kovą prieš idėjinį pakrikimą, prieš „amatininkiškumą“, už revoliucinę centralizuotą visos Rusijos proletariato partiją, Bundas, gynęs „amiatininkiškumą“ ir separatizmą, nuėjo drauge su „ekonomistais“ prieš lenininę „Iskrą“.

Lietuvos socialdemokratų partijoje jau XIX a. 90-siais metais taip pat viršų paėmė oportunistiniai, nacionalistiniai elementai, kurie nukreipė LSDP veiklą į „ekonomizmo“ ir buržuazinio nacionalizmo kelią. LSDP vadovybė, kaip yra žinoma, atsisakė dalyvauti RSDDP I suvažiavime 1898 metais. Veikęs tuomet LSDP eilėse F. E. Dzeržinskis tai pasmerkė kaip nusižengimą proletariato klasiniams interesams.. Revoliucinio pakilimo metais LSDP vadovai mėgino atitraukti Lietuvos darbininkus nuo bendros su rusų darbininkais kovos prieš carizmą.

Tačiau klasinės kovos interesai skatino darbininkus jungtis j internacionalines organizacijas. Revoliuciniai socialdemokratiniai elementai nesitaikstė su oportunizmu ir nacionalizmu. Jie reikalavo organizacinės vienybės su visos šalies revoliucine socialdemokratija, visiškos vienybės su visu Rusijos proletariatu išsivadavimo kovoje prieš carizmą ir kapitalizmą.

Milžinišką reikšmę ugdant revoliucinius socialdemokratus Lietuvoje turėjo marksistinė-leniniinė literatūra – V. I. Lenino veikalai, lenininė „Iskra“ ir kt. Didžiosios revoliucinio marksizmo idėjos auklėjo geriausiuosius Lietuvos darbininkų klasės atstovus, besimokant} revoliucinį jaunimą. Marksistinis-lenininis mokymas, kad proletariatas privalo spręsti nacionalinį klausimą, keldamas į pirmą vietą darbininkų klasinius interesus, stiprino proletarinio internacionalizmo dvasią darbininkų tarpe. Principinė kova, ryžtingi Lenino pasisakymai „Iskroje“ prieš Bundo, PPS ir kitų smulkiaburžuazinių partijų oportunizmą bei nacionalizmą, proletarinės partijos tikrai marksistinė nacionalinė programa, visų šalies darbininkų, be tautybės skirtumo, programinės, taktinės ir organizacinės vienybės reikalingumo principinis gynimas, – visa tai padėjo Lietuvos socialdemokratijos revoliuciniams internacionalistiniams elementams idėjiškai užsigrūdinti, sustiprinti savo pozicijas Lietuvos darbininkų judėjime. „Iskra“ ir Lenino veikalai telkė Lietuvos darbininkus apie bendrus ir vieningus visos daugianacionalinės Rusijos darbininkų klasės uždavinius.

Marksistinių-lenininių idėjų auklėjami, Lietuvos revoliuciniai socialdemokratai organizavosi, plėtė savo eiles ir stiprino kovą. prieš oportunistus ir nacionalistus.

1901 metais susikūrė iskrinės pakraipos RSDDP Vilniaus grupė, kuri suvaidino svarbų vaidmenį Lietuvos darbininkų judėjime revoliucinio pakilimo metais. RSDDP Vilniaus grupė savo politine agitacija padėjo Lietuvos darbininkams įsisąmoninti reikalą jungtis su revoliuciniu Rusijos proletariatu, praktikoje telkė įvairių tautybių darbininkus apie proletarinio internacionalizmo vėliavą. Vilniuje ir Kaune veikė F. Dzeržinskio iniciatyva 1900 metais įkurtos Lenkijos karalystės ir Lietuvos socialdemokratijos (LK ir LSD) organizacijos[2], kurios taip pat skleidė darbininkų tarpe revoliucinės klasinės kovos idėjas. Lenininės „Iskros“, revoliucinių socialdemokratinių organizacijų įtakoje stiprėjo revoliuciniai elementai nacionalinėse socialdemokratinėse organizacijose.

Lietuvos revoliuciniai socialdemokratai žengė kylančio darbininkų judėjimo priešakyje.

XX a. pradžioje Lietuvoje smarkiai pakilo streikų judėjimas. Vilniaus gubernijoje 1901 metais įvyko 30 streikų, daugiausia  odos dirbtuvėse. Svarbiausias darbininkų reikalavimas buvo sutrumpinti darbo dieną. Vilniuje odininkų streike dalyvavo apie 1000 darbininkų.

1902 metai įėjo į Rusijos darbininkų judėjimo istoriją, kaip stambių revoliucinių įvykių metai. Apibūdindamas proletariato politinį judėjimą 1902 metais, V. I. Leninas rašė, kad Rusijos proletariatas „pirmą kartą priešpastato save, kaip klasę, visoms kitoms klasėms ir caro vyriausybei“[3]. Darbininkų klasė kilo į kovą su caro valdžia.

Gegužinis susirinkimas Charkove, Gegužės Pirmosios de-monstracija Tiflise, Peterburge „Obuchovo gynimasis“ ir daugelis kitų didvyriškų Rusijos proletariato išstojimų 1901 metais, stambus Rusijos darbininkų politiniai streikai ir demonstracijos 1902 metais turėjo didelę įtaką revoliuciniam judėjimui Lietuvoje.

1902 metais Lietuvos darbininkai plačiai pažymėjo tarptautinę proletarinę Gegužės Pirmosios šventę. Šventei buvo ilgai ruošiamasi. Visoje Lietuvoje buvo išplatinti tūkstančiai socialdemokratinių organizacijų išleistų atsišaukimų, kurie ragino darbininkus Gegužės Pirmosios dieną mesti darbą ir dalyvauti demonstracijose. Lenkijos karalystės ir Lietuvos socialdemokratijos Vilniaus komiteto atsišaukime, kuris ragino Vilniaus darbininkus sekti didvyriškaisiais Charkovo, Kijevo, Maskvos, Nižnij-Novgorodo, Peterburgo pavyzdžiais, buvo sakoma: „Tegu šios didvyriškosios Rusijos darbininkų manifestacijos nušviečia ir mūsų gegužinę demonstraciją“.

Kaune, be Gegužės Pirmosios lapelių, buvo išplatintas hektografuotas pranešimas apie liaudies demonstraciją, kuris ragino plačiąsias darbininkų mases dalyvauti demonstracijoje.

Nepaisant to, kad demonstracijai paskirtą dieną - balandžio 15 (28) d.- miestas buvo pilnas kareivių ir policijos, 8 valandą vakaro gatvėse susirinko keli šimtai žmonių. Pasigirdo lozungai: „Šalin patvaldystę!“, „Tegyvuoja laisvė!“, „Tegyvuoja socialdemokratija!“. Atskubėjusi policija ir žandarai mėgino išvaikyti demonstraciją. Į policijos reikalavimą išsiskirstyti demonstrantų masė atsakė: „Šalin policiją! Šalin caro valdžią! Tegyvuoja laisvė!“. į pagalbą policijai atvyko kariuomenė. Ginkluota jėga demonstracija buvo išvaikyta. Daugelis demonstrantų buvo suimti. Bet 1902 metų Gegužės Pirmosios demonstracija Kaune paliko miesto darbo žmonių masėms didelį įspūdį.

Vilniuje 1902 metais Gegužės Pirmosios paminėjimą organizavo RSDDP Vilniaus grupė ir nacionalinės socialdemokratinės organizacijos.

Caro valdžia ėmėsi visų priemonių darbininkų išstojimui Vilniuje sukliudyti. Kelias dienas prieš Gegužės Pirmąją po miestą pradėjo vaikščioti ginkluotų kareivių grupės, jodinėjo kazokai. Batalionas kareivių buvo nuolatinėje parengtyje, karininkai nakvojo kareivinėse. Gegužės Pirmosios išvakarėse miestas buvo lyg karo padėtyje.

Tačiau jokios caro valdžios priemonės negalėjo įbauginti ir sulaikyti Vilniaus darbininkų. Gegužės Pirmąją nuo 6 valandos vakaro iš visų miesto pusių pradėjo rinktis į Vokiečių (dabar Muziejaus) gatvę, kuri jau buvo tapusi tradiciniu demonstrantų rinkimosi centru, šventiškai apsirengę darbininkai. Susirinko daugiau kaip tūkstantis žmonių. 8 valandą vakaro iš demonstrantų minios išėjo 30 darbininkų grupė ir viršum jų galvų suplevėsavo dvi raudonos vėliavos su lozungais: „Salin patvaldystę, tegyvuoja politinė laisvė!“, „Tegyvuoja Gegužės Pirmoji!“, „Tegyvuoja 8 valandų darbo diena!“.

Policija ir raitieji kazokai su laukiniu įniršimu puolė demonstrantus. Darbininkai priešinosi, didvyriškai gindami savo vėliavas. 54 demonstracijos dalyviai buvo suimti. 6 iš jų buvo nuteisti kalėti ir ištremti į Sibirą.

Tačiau darbininkų pasiryžimas nebuvo palaužtas. Darbininkų tarpe viešpatavo kovinė nuotaika. Tą patį vakarą miesto teatre iš balkono pasipylė lapeliai su užrašu: „Sveikiname su Gegužės 1, pasauline darbininkų švente. Šalin patvaldystę! Tegyvuoja politinė laisvė!“. Policija suėmė teatre 18 žmonių.

Masiniai revoliuciniai darbininkų išstojimai išgąsdino ir įnirtino caro valdžią. Siekdamas atkeršyti Vilniaus darbininkams už Gegužės Pirmosios demonstraciją, įbauginti mases, Vilniaus gubernatorius fon Valis įsakė išplakti rykštėmis 26 suimtus demonstracijos dalyvius. Netekusius sąmonės atgaivino ir vėl plakė. Bet žiaurios caro valdžios priemonės - kazokų bizūnas ir policijos rykštės iš „nuraminimo ginklo“ pavirto „išbudinimo ginklu“.

Vilniaus gubernatoriaus fon Valio ir jo bendrininkų siaubinga piktadarybė sukėlė gilų pasipiktinimą ir dar labiau padidino neapykantą caro valdžiai ne tik Vilniaus darbininkų tarpe, bet ir visuose miesto darbo žmonių sluoksniuose, besimokančiojo jaunimo tarpe. Chemijos-technikos mokyklos moksleiviai pareikalavo pašalinti iš mokyklos gydytoją Michailovą, kuris dalyvavo kaip gydytojas plakant demonstracijos dalyvius. Kai jis pasirodė mokykloje, mokiniai jį sutiko šauksmais: „Niekše, budeli, lauk iš čia!“.

Vilniaus, kaip ir visos Lietuvos, darbininkų gilų pasipiktinimą vietinės socialdemokratinės organizacijos turėjo nukreipti į organizuotą politinį protestą prieš caro valdžios veiksmus. Tačiau jos nesugebėjo tai padaryti. Tuo tarpu darbininkų pasipiktinimas ieškojo išeities. Nedidelė Vilniaus darbininkų grupė, siekdama ui keršyti budeliui fon Valiui, stojo į neteisingą individualinio teinu i kelią. Gegužės 5 dieną darbininkas-batsiuvys G. Lekertas šovė į fon Valį ir sužeidė jį. Lekertas buvo sugautas, karo teismo nuteistas mirti ir naktį į gegužės 29 d. pakartas.

Šūviu į fon Valį pasireiškė smulkiaburžuazinis idėjinis nepastovumas, svyravimas į individualinio teroro pusę Bundo eilėse.

V. I. Leninas ryžtingai kovojo prieš žalingą individualinio teroro taktiką. Savo genialiajame veikale „Ką daryti?“ 1902 melais Leninas parodė, kad yra bendra šaknis tarp „ekonomizmo“ ii terorizmo - tai keliaklupsčiavimas prieš gaivališkumą ir kad jūs, kuris netiki galimumu susieti revoliucinį darbą į vieną visumą su darbininkų judėjimu, tas tikrai negali rasti kitos išeities MIVO pasipiktinimo jausmui ir revoliucinei energijai, išskyrus terorą. Individualinis teroras, mokė Leninas, atitraukia geriausias jėgas nuo reikalingo organizacinio ir agitacinio darbo, griauna revoliucionierių ryšius su gyventojų revoliucinių klasių masėmis, terorizmas izoliuoja revoliucinę partiją ir tuo pasmerkia ją pralaimėjimui.

Ryšium su Lekerto pasikėsinimu prieš fon Valį Leninas griežtai pasmerkė Martovą ir Zasulič, kurie mėgino pateisinti teroristitrę taktiką. Revoliucinė socialdemokratija, nurodė V. I. Leninasl kovoja ne tik prieš terorą, bet ir prieš svyravimą I teroro pusę, kurį parodė RSDDP inteligentinio sparno atstovai Martovas ir Zasulič[4].

V. I. Lenino principiniai pasisakymai prieš individualinio teroro taktiką veikale „Ką daryti?“, straipsnyje „Revoliucinis avantiūrizmas“, išspausdintame „Iskroje“, turėjo didžiulę politinę reikšmę socialdemokratijai, darbininkų judėjimui. Vadovaudamasi didžiuoju marksizmo-leninizmo mokslu, Lietuvos darbininkų klasė nuėjo vieninteliu teisingu, Lenino nurodytu keliu – organizuotos masinės politinės kovos už savo išsivadavimą keliu.

Vilniaus ir Kauno darbininkų 1902 metų Gegužės Pirmosios demonstracijos iskrinėje literatūroje buvo statomos į vieną eilę su stambiausiais Peterburgo, Nižnij-Novgorodo, Sormovo, Rostovo, Baku ir kitų. Rusijos pramonės centrų darbininkų išstojimais.

Carinės valdžios smurtas Vilniaus darbininkų atžvilgiu sukėlė griežtą socialdemokratijos, Rusijos darbininkų masių protestą.

Daug dėmesio Gegužės Pirmosios demonstracijai Vilniuje skyrė lenininė „Iskra“. Vedamajame straipsnyje „Rusijos darbininkų klasė ir policijos rykštės“ „Iskra“ 22 numeryje rūsčiai pasmerkė fon Valio piktadarybes prieš demonstracijos dalyvius.

Žiaurus caro valdžios organų susidorojimas su Vilniaus darbininkais sukėlė gilų įvairių šalies kampų darbininkų pasipiktinimą. Savo lapeliuose Nižnij-Novgorodo, Simferopolio, Kijevo, Krasnojarsko ir kitos socialdemokratinės organizacijos išreiškė savo protestą prieš nusikalstamus carizmo veiksmus ir pabrėžė savo klasinį solidarumą su Vilniaus darbininkais.

1902 metų birželio mėn. RSDDP Nižnij-Novgorodo komitetas išleido Sormovo darbininkų „Adresą Vilniaus darbininkams“, kuris buvo paskelbtas lapkričio mėn. „Iskros“ 28 numeryje. Siame laiške, kupiname rusų darbininkų vienybės ir broliškos draugystės jausmų Lietuvos darbininkams, sormoviečiai rašė:

„Šių metų gegužės mėnesį mes, Sormovo darbininkai, gavome žinių apie jūsų gegužinę demonstraciją, kurios devizas buvo „politinė laisvė“. Iš tų pačių pranešimų mes, sormoviečiai, sužinojome, kaip žvėriškai su jumis, draugai, susidorojo mūsų despotai... Mes, Sormovo darbininkai, skubame išreikšti savo karštą prijautimą mūsų broliams - darbininkams... Sveikiname jus, draugai, jau Sormove nuaidėjusiu Gegužės 1 šūkiu: „Šalin patvaldystę, tegyvuoja politinė laisvė, tegyvuoja tarptautinė brolybė!“[5]

Prie sormoviečių sveikinimo rašto prisijungė Nižnij-Novgorodo socialdemokratinė organizacija.

Po 1902 metų Gegužės Pirmosios demonstracijų Vilniuje ir Kaune revoliucinis darbininkų judėjimas toliau kyla. Lietuvoje vyksta daug streikų. Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Kėdainiuose, Anykščiuose, Suvalkijos miestuose ir kitose vietose darbininkai stoja prieš kapitalistų mėginimus sumažinti darbo užmokestį, atleisti dalį darbininkų. Jie atkakliai kovoja, dažnai streikai įgauna puolamąjį pobūdį. Streikuojantieji reikalauja pakelti darbo užmokestį, sutrumpinti darbo dieną, žmoniškai elgtis su jais, priimti atgal į darbą atleistuosius darbininkus. Apie du mėnesius vyko streikas Kauno gilzių fabrike. Atsakydami į kapitalistų mėginimus sumažinti darbo užmokestį, Kaune sustreikavo saldainių fabriko darbininkai, o 1902 metų rudenį paskelbė streiką kojinių mezgėjos. Metė darbą 250 tabako fabriko darbininkų, reikalaudami pakelti darbo užmokestį. Streikavo apie 350 rąstų traukėjų iš vandens, reikalaudami iš rangovų priimti į darbą 60 be darbo pasilikusių krovėjų, ir streiką laimėjo. Šiauliuose streikavo penkių dirbtuvių šaltkalviai. Dviejose dirbtuvėse streikas truko 2 mėnesius, vienoje - 5 mėnesius. Odininkų streikas vienoje iš miesto įmonių tęsėsi 8 savaites. Septynias savaites truko kojinių mezgėjų streikas Anykščiuose ir t. t.

Miesto darbininkų pavyzdžiu į kovą ėmė kilti ir žemės ūkio darbininkai. Trakų apskrities Genuitiškių dvare 1902 metų birželio  mėn. šienapjūtės metu metė darbą 16 samdinių ir pareikalavo pagerinti jų būklę; Raseinių apskrities Grinevičiaus dvare streikavo darbininkai ir iškėlė reikalavimą apriboti darbo dieną II pakelti užmokestį; Bieliūno dvare streikavo 40 darbininkų, reikalaudami pakelti užmokestį.

Darbininkų revoliucinio judėjimo įtakoje išsiplėtė revoliucinis valstiečių judėjimas Lietuvoje. 1902 m. vasarą, po Ukrainos (Poltavos ir Charkovo gubernijų) valstiečių maištų, Telšių ir Šiaulių apskrityse įvyko masiniai atviri valstiečių išstojimai prieš dvarininkų priespaudą. Telšių apskrityje įvyko net kruvinų susirėmimų su policija ir kazokais. Ypač aktyviai išstojo moterys. Policija šaudė į valstiečius; viena valstietė buvo užmušta, keli valstiečiai sužeisti. Su valstiečiais susidoroti buvo iškviesti kazokai. Daug valstiečių buvo suimta. Šiaulių apskrityje (netoli Žagarės) valstiečių išstojimo prieš dvarininko Naryškino savivalę metu buvo suimta 50 žmonių, jų tarpe 17 moterų.

Sunkioje kovoje augo Lietuvos darbininkų politinis sąmoningumas, stiprėjo proletarinio internacionalizmo, broliško proletarinio solidarumo su visais carizmo persekiojamaisiais jausmas.

Visų rūšių nacionalistai - buržuazinės ideologijos skelbėjai darbininkų tarpe - mėgino nukreipti darbininkų judėjimą Lietuvoje nuo proletarinio internacionalizmo kelio, suskaldyti darbininkų klasę ir tuo pačiu susilpninti darbininkų judėjimą. Tačiau pati klasinė kova, priešingai nacionalistų siekimams, mokė darbininkus būti vieningais. Stiprėjo darbininkų trauka į proletarinį solidarumą, į bendrus veiksmus, į bendrą revoliucinę kovą prieš bendrąjį priešą – carizmą ir buržuaziją.

Didvyriškoji Vilniaus ir Kauno darbininkų kova XX amžiaus pradžioje prieš kapitalistinę priespaudą ir carizmą dar kartą demaskuoja melagingą buržuazinę-nacionalistinę „vieningos srovės“ teoriją, kuri skelbė, kad lietuvių tautos istorijoje tariamai nebuvę nesutaikinamų klasinių prieštaravimų, klasių kovos. Lietuvos proletariato revoliucinis judėjimas vystėsi, augo ir stiprėjo revoliucinės socialdemokratijos įtakoje, rusų darbininkų revoliucinio judėjimo įtakoje kaip vieninga, sudėtinė ir neatskiriama viso darbininkų judėjimo Rusijoje dalis.

* * *

Vilniaus ir Kauno darbininkų Gegužės Pirmosios politinės demonstracijos 1902 metais buvo žymi gairė Lietuvos darbininkų judėjime pereinant nuo ekonominės kovos prie aukštesnės kovos formos - prie politinių demonstracijų.

Didžioji socializmo idėja buvo ta mobilizuojanti jėga, kuri įkvėpė Vilniaus ir Kauno darbininkus Gegužės Pirmosios dieną išeiti j gatves ir atvirai pademonstruoti savo pasiryžimą kovoti ligi galo už darbininkų klasės reikalą.

1902 metų Gegužės Pirmosios demonstracija Vilniuje turėjo didelę revoliucionizuojančią reikšmę visam Lietuvos darbo žmonių išsivadavimo judėjimui.

Plėsdami savo revoliucinius išstojimus prieš carizmą, mokydamiesi iš savo klasės brolių - rusų darbininkų ištvermingumo kovoje, Lietuvos darbininkai vis labiau telkėsi į vieningas kovines gretas su revoliucine rusų darbininkų klase ir visos Rusijos darbininkais. Tai turėjo didelę istorinę reikšmę Lietuvos darbininkų klasės ir visų darbo žmonių-likimui tolesnėje jų išsivadavimo kovoje.

Vilniaus ir Kauno darbininkų Gegužės Pirmosios demonstracijos 1902 metais sustiprino Lietuvos darbininkų pasitikėjimą savo jėgomis, išplėtė ir sustiprino socialdemokratijos įtaką darbininkų masėms, buvo svarbi politinės agitacijos priemonė, svarbi priemonė Lietuvos darbininkų klasei paruošti besiartinančiai 1905-1907 m. liaudies revoliucijai. Šiai revoliucijai Rusijos marksistai su Leninu priešakyje organizavo ir šaukė daugianacionalinę Rusijos darbininkų klasę, visus darbo žmones.

Lietuvos Komunistų partija, ketvirčiui šimtmečio praėjus, aukštai įvertino 1902 metų Vilniaus ir Kauno darbininkų Gegužės Pirmosios demonstracijas. Vadovaudama didvyriškai Lietuvos darbininkų ir visų darbo žmonių kovai prieš Lietuvos buržuazijos fašistinę diktatūrą, Komunistų partija šaukė Lietuvos darbininkus sekti Vilniaus ir Kauno darbininkų 1902 metais parodytu koviniu pasiryžimu ir narsumu. LKP CK 1927 m. Gegužės Pirmajai skirtame atsišaukime sakoma: „Nors ir sunkiose mums sąlygose prisieis šiemet švęsti mūsų šventę, bet mes privalom ją iškilmingai švęst. 25 metai atgal Vilniaus ir Kauno darbininkai davė pavyzdį, kaip Lietuvos darbininkai privalo švęst savo šventę“[6].

Šaltinis: Revoliucinis judėjimas Lietuvoje. V., 1957, p. 47-56.

[1] V. I. Leninas. Raštai, 5 t., Vilnius, 1951, 337 psl. 
[2] LK ir LSD 1906 m. RSDDP IV suvažiavime įėjo į RSDDP. 
[3] V. I. Leninas. Raštai, 8 t., Vilnius, 1951, 119 psl. 
[4] V. I. Leninas. Raštai, 8 t., Vilnius 1951, 138 psl.             
[5] „Iskra“, 1902, Nr. 28, 12 psl. 
[6] LKP CK Partarchyvas, 1770 f., 1927 m., 1 b., 115 l.