Kaip moterys lieka be sekso
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/kaip-mo... 2018-04-30 11:31:53, skaitė 744, komentavo 1
Šiuolaikiniai komikai mėgsta pasakoti apie situacijas, į kurias patenka valdingos, vaidingos žmonos ir po padu sėdintys vyrai. Jeigu juokingas istorijas ir anekdotus laikysime būdu garsiai ir legaliai išsakyti savo nuomonę uždrausta tema, reiškia, turime reikalą su savotišku visuomenės suokalbiu. Visi juokiasi ir puikiai supranta, apie ką eina kalba, tačiau atvirai pasisakyti prisibijo.
O rūsti realybė byloja mums apie tai, kad moterys pilnu tempu naikina visas vyriškumo apraiškas.
Vietoje to, kad bruktume vyrams savo idealus, gal jau laikas būtų suteikti jiems žodį?
Jei patyrinėtume duomenis apie priklausomybes ir skyrybas, susidarys maždaug toks vidutinės statistinės šeimos portretas: neatsakingas alkoholikas vyras ir morališkai stipri žmona.
Kada gi įvyko ši siaubinga permaina, kada stiprioji žmonijos pusė pavirto netgi ne silpnąja, o visiškai bejėge, netgi, jei galima taip pasakyti – iškastruota?
Mes matome, kaip moterys ir žmonos aiškina vyrams, kokie jie turi būti vyrai, sutuoktiniai, tėvai. Už šeimos ribų matome, kad berniukus darželiuose, mokyklose, universitetuose auklėja ir moko irgi moterys. Ir apskritai moterys šiandien pakankamai drąsiai samprotauja apie tai, kokie turi būti vyrai ir bruka jiems savas, moteriškas elgesio normas.
O svarbiausia, moterų požiūris į vyriškumą, vyrišką prigimtį ir tipiškus vyriškus bruožus yra griežtai negatyvus.
Vyrai iš prigimties agresyvesni, jiems būtina realizuoti savo įgimtus tyrinėtojo ir nuotykių ieškotojo įgūdžius, o jų seksualinis elgesys – atviras ir aktyvus.
Mamas jau nuo mažų dienų pradeda gąsdinti berniukų vyriškumo apraiškos ir visas auklėjimas susiveda į tai, kad užuot auklėjus būtent berniuką su jo vyriška prigimtimi, motinos ima auginti tiesiog vaiką, niekaip neskatindamos formuotis jo psichologinei lyčiai.
Agresyvumas ir aktyvumas slopinamas ir baisiai smerkiamas. Čia turėtų įsijungti tėvas, kuris ištaisys auklėjimo klaidas, taps pavyzdžiu, tačiau nieko panašaus nevyksta. Jis irgi toks pats užguitas ir užgožtas. Štai toks užburtas ratas.
Kas vyksta toliau? Vyrai vis labiau abejoja savo vyriškumu, o moterys tuo tarpu vis labiau niršta ir piktinasi. Ir štai mes jau girdime, kad visi vyrai ožiai, kad jiems reikia tik vieno, kad visi jie mazgotės.
Moterys trokšta alfa-patino, vyro-lyderio, vyro-medžiotojo, kūrėjo ir tuo pat metu nenuilsdamos psichologiškai kastruoja visus po ranka pakliuvusius vyriškius savo kalbomis ir elgesiu.
Isterija didėja, pilasi skandalai dėl seksualinio persekiojimo, feministės toliau žviegia savo kliedesius per visus televizorius ir dulkių siurblius…
Viso šito marazmo epicentre – „blogi“ vyrai ir „vargšės nukentėjusios“, bet stiprios, nepriklausomos moterys.
O man atrodo, kad kovoti jau nebėra su kuo. Mes panirome į neapykantos vyrams atmosferą, vyrus vis aktyviau gniuždo, naikina, kastruoja, verčia vergiškai paklusti.
Ar nepasigailėsime to, ką pačios pridirbome?
Nemažai moterų jau gailisi, susidūrusios su savo beprotybės rezultatais miegamajame. Juk seksas – tai poros santykių tęsinys lovoje. Viskas, kas vyksta tarp partnerių gyvenime, tęsiasi ir jų pasąmonėje.
40 metų amžiaus vyrui atrodo, jog susidomėjimas priešinga lytimi ir apskritai seksu jam jau išsisklaidė. O paskui paaiškėja, kad taip nėra. Viskas labai paprasta. Potraukis neužgęsta. Fiziologiškai, jeigu gyvena sveiką gyvenimo būdą, vyras gali patenkinti moterį iki gilios senatvės. Vienintelė kliūtis – psichologija.
Normaliu atveju vyras po skandalo su mylima moterimi jaučiasi prislėgtas, kadangi pergyvena, jaučiasi kaltas, nepasitiki savimi ar pyksta ant savo moters ir stengiasi visus tuos jausmus kažkaip suvirškinti. Jeigu konfliktas išsisprendžia, pora vėl patiria abipusį pasitenkinimą.
Dabar įsivaizduokime vyrą, kuriam visą gyvenimą, nuo mažų dienų, kiekvieną dieną griežtai komanduoja „Į būdą, šuneli!“, be paliovos reiškia pretenzijas, lygina su kitais vyrais, menkina, nuvertina, žmogumi nelaiko. Nesunku susiprotėti, kuo tai baigsis. Galiausiai užguitas, savimi nebepasitikintis žmogus pavirsta psichologiniu impotentu.
Kartą man pasakojo istoriją apie storą, praktiškai bedantį 35 metų amžiaus vyrą, dirbantį menkai apmokamą darbą, nors turėjo šviesią galvą, buvo aukšto lygio specialistas. Ir štai kartą draugai sutiko šį ilgai nematytą „bjaurųjį ančiuką“, o jis, pasirodo, pavirto puikiu „gulbinu“, kaip toje Anderseno pasakoje – lieknas, dantys sutvarkyti, žmogus absoliučiai savimi pasitiki ir laimingas. Pasirodo – įsimylėjo kolegę.
Iki to laiko visa kompanija draugiškai stebėjo, kaip buvusi žmona jį viešai įžeidinėja ir žemina. Leisdavo sau, pavyzdžiui, svečių akivaizdoje skaityti pamokslus apie tikrą vyriškumą, su panieka ir patyčiomis komentavo praktiškai visus jo žodžius vaiko akivaizdoje.
Stebuklingas persimainymas įvyko per metus. Šito laiko pakako, kad žmogus patikėtų savimi, apverstų savo pasaulį aukštyn kojomis.
Sunku pasakyti, kas jiems ten nutiko iš tikrųjų, tačiau akivaizdu, kad nauja žmona juo tikėjo ir jį gerbė. Pati žmona, beje, irgi atrodė laiminga ir viskuo patenkinta.
Manau, laikas pagaliau suprasti vieną labai paprastą dalyką. Moteris negali būti pilnaverte moterimi be vyriškio. Tik mūsų prigimties priešingybės traukia mus vienas prie kito ir padeda tobulėti kaip asmenybėms.
Be vyro neįmanomas seksualinis pasitenkinimas, be vyro neįmanomi vaikai, be vyro dukra neužaugs moterimi, o sūnus nesusiformuos kaip vyriškis.
Vietoje to, kad diktuotume vyrams savo idealus, laikas suteikti jiems žodį. Ir pasiklausyti, ką jie pasakys, pasižiūrėti, ką ims daryti.
Galbūt tada viskas ir stos į savo vietas.
Ir visi bus laimingi.