Jurgis Jurgelis. Kodėl kardinolas Vincentas Sladkevičius neprisipažino bendradarbiavęs su KGB?

Autorius: Jurgis Jurgelis Šaltinis: https://www.delfi.lt/news/ring... 2018-04-20 11:04:57, skaitė 701, komentavo 2

Jeigu kardinolas Vincentas būtų atėjęs į Liustracijos komisiją, vadovaujamą buvusios komjaunimo aktyvistės Dalios Kuodytės, ir prisipažinęs, gailėjęsis ir sąžiningai deklaravęs visus savo buvusius ir nebuvusius kontaktus su KGB ir visa kita, jis šiandien galėtų ramiai ilsėtis amžinybėje.

Niekas jo neminėtų. Jo pavardė iš agentų sąrašo būtų ištrinta. Nes prisipažinusius saugo ir slepia valstybė. O neprisipažinusių nei saugo, nei slepia. Deja, kardinolas neprisipažino. Kodėl?

Šiais metais mus spėjo bent du kartus užgriūti kagėbistinio palikimo negandos. Abi jos tiesiogiai susijusios su neprisipažinusiais KGB agentais.

Sausio pradžioje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau Centras) baigė viešinti 1669 neprisipažinusių agentų sąrašą. Šis sąrašas parengtas KGB vesto Žurnalo nr. 35, rusų kalba, pagrindu.

Tauta, pamačiusi kai kurias pavardes, buvo pritrenkta. Ji sužinojo, kad aukšti bažnyčios hierarchai, iškilūs menininkai – nacionalinės premijos laureatai tarnavo okupantui. Jie buvo nusikalstamos KGB organizacijos agentai, liaudyje vadinami stukačiai.

Centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė ramino pritrenktuosius, girdi, nereiktų per daug sielotis, nes tas viešinimas esąs tik tautos apvalymas nuo kagėbistinio purvo.

Ji dar pasakė, kad konkrečiai šios apvalymo akcijos ji pati nelabai norėjusi, bet ją spaudęs Arvydas Anušauskas. Ne tai, kad būtų lipęs per galvą, sakė ji, bet spaudė, ir tiek. Anušauskas nesigina tai daręs. Bet sako, kad jis tik vykdęs Lietuvos įstatymų valią, reikalaujančią viešinti visus KGB dokumentus (prie valios klausimų dar grįšime).

Pastaba. Kai kurie autoriai, pavyzdžiui, Vytenis Povilas Andriukaitis, šį sąrašą vadina Centro direktorės Burauskaitės vardu.

Jokiu būdu nemenkindami direktorės įnašo, manome, kad teisingiau būtų paskelbtąjį sąrašą vadinti viešinimo idėjos autoriaus Anušausko vardu. Tuo labiau kad ir įstatymo dėl KGB dokumentų viešinimo iniciatoriumi, berods, buvo tas pats minėtas garbus politikas. Taigi šiame tekste sąrašą vadinsime gerbiamo Anušausko vardu. Toks įvardijamas padės jį atskirti nuo kitų KGB agentų sąrašų (pavyzdžiui, nuo Vito Tomkaus sąrašo).

Grėsmingai nuskambėjo ir mūsų žvalgybininkų paskelbtas naujas grėsmių Lietuvai sąrašas. Grėsmių daugėja. Jame atsirado viena nauja grėsmė, kokios pernai nebuvo. Tai vėlgi tie patys neprisipažinę agentai. Sakoma, kad Rusijos specialiosios tarnybos gali juos verbuoti „ant kompromato“. Faktiškai jos jau verbuoja.

Žodžiu, kuo daugiau laiko praeina nuo KGB sistemos likvidavimo Lietuvoje, tuo pavojingesni darosi tie neprisipažinėliai. Ir ką su jais daryti?

Tiek centras, tiek žvalgybininkai, tiek politikai sutaria – reikia juos viešinti.

Vienu paviešinimu nušaunami du kiškiai – apvaloma tauta nuo užsilikusio kagėbistinio teršalo ir užkertamas kelias rusams verbuoti buvusius. Paviešintus agentus visi žmonės žino, todėl rusams jie nebenaudingi (nors kartais gali būti ir naudingi).

Tačiau ir vieni, ir kiti, ir treti pripažįsta, kad tuos gūdžiame šešėlyje tūnojančius buvusiuosius sunku aptikti.

Reikia rasti nors kokį išlikusį KGB popieriuką, ant kurio būtų užrašyta agento pavardė. Ir tada, prisidengus tuo popieriuku, galima agentą viešinti. Bet kur gauti popieriuką?

KGB, bėgdama iš Lietuvos, sunaikino ir išvežė daugybę dokumentų. Taigi popieriukas įgyja aukso vertę, o jo paieškos tampa Sizifo darbu. Ir visgi kartais nusišypso laimė. Ieškotojai randa. Gal randa KGB popieriuką. Gal popieriuką, tik gulėjusį prie KGB popieriukų. Bet vis tiek smagu rasti. Dar smagiau tuo smagumu pasidalinti su tauta – popieriuką paviešinti.

Kaip KGB naikino ir išvežė agentų dokumentus?

Pirmaisiais nepriklausomybės metais šių eilučių autoriui, besidominčiam minėtais popieriukais ir kai kuriais kitais dalykais, teko lankytis FSB (buvusios KGB) centrinėje būstinėje Maskvoje na Lubianke ir kalbėtis su FSB vadovu generolu Sergejum Vladimirovičium Stepašinu.

Dar net nespėjus užsiminti apie išvežtus iš Lietuvos KGB dokumentus, generolas pasakė, jog apie agentūrą nediskutuosime. Agentūra yra neliečiama. Ji negali būti net pokalbio objektas. Ir tai suprantama. Specialiosios tarnybos savo agentų niekada/beveik niekada neišduoda.

KGB Lietuvoje turėjo pakankamai laiko susitvarkyti su agentų dokumentais. Jis buvo pasimokęs iš Rytų Vokietijos ir Čekoslovakijos specialiųjų tarnybų nesėkmių. Ten po revoliucijų visi specialiųjų tarnybų dokumentai perėjo į naujos valdžios rankas. Lietuvoje KGB tos klaidos nepadarė.

Dokumentų likimu KGB susirūpino tik kilus Sąjūdžiui, tai yra ano amžiaus aštuoniasdešimt aštuntaisiais metais. Buvo sudaryta speciali darbo grupė dokumentams revizuoti. Su laiku ji išaugo iki kelių dešimčių darbuotojų, daugiausia moterų, anksčiau kontroliavusių/ skaičiusių Lietuvos gyventojų susirašinėjimą su užsieniu.

Buvo peržiūrimos įvairios bylos ir išpjaustomos agentų pavardės bei kai kurie jų pranešimai.

Lietuvoje įvykiai vystėsi sparčiai. Pradėjo braškėti tarybų valdžios pamatai. Tai vertė KGB vadovybę apsispręsti. Lengva nebuvo.

Vieni manė, jog nereikia skubėti, nereikia panikuoti.

Galbūt viskas susitvarkys, viskas užges ar bus užgesinta. Buvo sunku susitaikyti su mintimi. kad ilgai kauptą informaciją (informacija yra pagrindinis specialiosios tarnybos turtas) reikia naikinti ir dargi savo rankom. Kiti manė, kad negalima rizikuoti. Reikia ryžtingai revizuoti dokumentus.

Iš esmės buvo apsispręsta aštuoniasdešimt devintųjų vasarą – būtina atlikti esminę reviziją. Tam pritarė ir Maskva. Tą vasarą SSRS KGB išanalizavo situaciją visose trijose Baltijos respublikose ir konstatavo, kad padėtis tampa kritine.

Reikia skubiai tvarkytis. Dokumentus imta ne tik pjaustyti, bet ir deginti. Tam pasitarnavo gal nuo lenkų laikų išlikusios, bet gerai veikiančios koklių krosnys, stovinčios pirmo ir antro aukšto koridoriuose.

Viena patalpa, vadinama mogilniku, nuo seno buvo įrengta apačioje po archyvu. Čia stovėjo speciali krosnis. Greitai paaiškėjo, kad deginti ne visada patogu, ypač koridoriuose, kur visi mato. Tada iš Maskvos buvo atgabentos dokumentų naikinimo mašinos, vadinamos krokodilais.

Darbai įsibėgėjo. Buvo lenktyniaujama su laiku. Naikintinų dokumentų krūvos sparčiai didėjo. Krokodilai nebespėjo gromuliuoti jiems pateikto davinio. Jie neapžiojo storų bylų, o krosnyse bylos degė sunkiai.

Menkesnės vertės bei senesni dokumentai imta gabenti į Grigiškių popieriaus fabriką. Buvo vežama sunkvežimiu. Bylos pilamos tiesiog į galingų agregatų girnas ir sumalamos. Ten atsidūrė nemažai senųjų agentų darbo bei asmens bylų.

Be abejo, radosi dokumentų, kuriuos buvo privalu išsaugoti. Tokiais buvo užverstas pirmo aukšto koridorius. Čia atsidūrė kai kurios agentų bylos. I990 metų sausį visa tai buvo pakrauta į du sunkvežimius, kurie dvidešimt trečiosios ankstyvą rytą pro užpakalinius vartus išvažiavo iš kiemo ir pasuko Panevėžio link. O iš ten lėktuvu IL-76 į Omską.

Itin svarbių bei vis dar veikiančių agentų bylos buvo išvežtos į Minską. Reikalui esant viena ar kita byla ar bylos dokumentas būdavo atvežamas į Vilnių ir vėl atgal grąžinamas į Minską.

Nemažai kas buvo išgabenta į Šiaurės miestelį. Ten nukeliavo ir įvairios kartotekos, tarp jų agentūros archyvinių bylų kartoteka.

Kadangi apie KGB vartus nuolat būriavosi žmonės, todėl vežti dokumentus sunkvežimiais ar lengvaisiais automobiliais pasidarė rizikinga. Taip iš KGB centrinės būstinės į Šiaurės miestelį ėmė kursuoti ratinis šarvuotasis transporteris BTR‘as su ginkluota apsauga.

Bene paskutinis krovinys į Minską iškeliavo karišku automobiliu GAZ–66 jau pučo metu. Ten buvo itin svarbių agentų bylos.

Krovinį lydėjo specialiosios paskirties Alfa būrio kariškiai. Beje, automobilį dar pačiame Vilniuje buvo sustabdę Lietuvos pareigūnai. Bet pamatę į juos atsuktus automatų vamzdžius, leido važiuoti. Taip iškeliavo bylos, galėjusios supurtyti Lietuvą gerokai stipriau negu dabar paviešintas Žurnalas Nr. 35.

Krovinio vežėjams grįžus į Vilnių, KGB gyveno paskutines valandas ar minutes. Atvežto bylų perdavimo akto nebebuvo kur dėti. Jis su krūvele kitų vadovybės laikytų dokumentų, pačios vadovybės nurodymu, buvo paskubomis sudegintas.

Esant ekstremaliai situacijai, deginti teko užsidarius tualete. Klozetas neatlaikė tokios karštos procedūros – sprogo. Tai buvo simbolinis sprogimas. Maskvoje žlugo pučas. Lenino aikštėje griuvo revoliucijos vado paminklas. Atsivėrė metaliniai KGB vartai.

Kieme prieš vartus dar stovėjo barikados, bet už jų nebebuvo automatais ginkluotų pareigūnų, pasiruošusių atremti minią, jeigu ji pabandytų laužtis per vartus.

Nebebuvo ir BTR-ų. Pastato viduje nebebuvo kulkosvaidžio, žvelgiančio į centrinį įėjimą, prie rūsio langelių nebebudėjo ginkluota apsauga.

Kieme smilko baigiančių degti popierių liekanos. Koridoriuose nuo krosnių dvelkė karštis. Pro kaminus vis dar rūko paskutinių sudegintų KGB paslapčių dūmai.

Daugumoje kabinetų ant stalų buvo likę tik krūvos nuorūkų. Spintos buvo tuščios ar beveik tuščios, atviri seifai tušti. Berods, tik poroje kabinetų seifai buvo palikti neištuštinti, užrakinti. Vieno seifo savininkas tuo metu atostogavo. Kito, rodos, sąmoningai viską paliko.
Viskuo iš anksto buvo pasirūpinta ir rajoniniuose KGB padaliniuose. Agentų bylos iš anksto buvo atvežtos į Vilnių.

Kiek vėliau teko važinėti po KGB padalinius rajonuose ir surinkinėti dar išlikusius dokumentus. Kai kur KGB pareigūnai pasiūlė kavos, kai kur nepasiūlė. Kai kur dokumentų buvo paliktas maišas, kai kur pusmaišis, kai kur nebuvo net ko į maišą dėti.

Tiesa, didesnių miestų padaliniuose buvo palikta daugiau. Iš Kauno buvo vežami dokumentai ir ginklai sunkvežimiu.

Anykščiuose ant KGB vado stalo buvo stalo kalendorius. Mums įėjus, kabineto šeimininkas puolė kalendorių draskyti.

KGB ne tik tikslingai naikino bei išvežė dokumentus, bet kai ką tikslingai paliko. Paliko kažkiek bylų, idant sukompromituotų naujos valdžios atstovus ar kokį nors agentą, atsisakiusį ir toliau bendradarbiauti.

Buvo atvejis, kai KGB generolas pats per patikimą žmogų perdavė žiniasklaidai medžiagą apie asmenį, drįsusį jam pasakyti „atstokit“.

Be abejo, buvo palikta ir falsifikato. Teko matyti KGB specialisto suklastotą agento pasižadėjimą bendradarbiauti. Teko matyti ir suklastotą dokumentą, kur ant seno KGB pareigūno pranešimo apie vienos jaunos mokslininkės stažuotę užsienyje buvo, ko gero, jau po kovo vienuoliktosios, padarytas bjaurus prierašas, kompromituojantis žinomą politikę.

Dėl to ji turėjo daug nemalonumų.

Vienas KGB majoras, matyt, tyčia paliko savo darbo sąsiuvinį, kuriame, be kita ko, buvo užfiksuoti ir jo susitikimai su agentais. Galbūt majoras turėjo savo asmeninių interesų, gal norėjo prisigerinti naujai valdžiai, gal net su ja pabendradarbiauti.

KGB dokumentai nepriklausomoje Lietuvoje

Atkūrus nepriklausomybę, išlikę ar palikti KGB dokumentai pergyveno dar vieną neformalią reviziją. Ji toli gražu nebuvo tokia išsami, nuosekli kaip anuomet, bet buvo.

Asmenims, turėjusiems ryšių su KGB, rūpėjo sužinoti, ar palikta kas nors apie juos, o jei palikta, tai gal galima ką nors padaryti, kad to neliktų.

Kai kurie žmonės (o tokių buvo nemažai) atsidūrė dviprasmiškoje situacijoje. Jie buvo laisvės šalininkai, jos rėmėjai, gynėjai, bet juos kankino nerimas dėl praeities.

Jau minėjome, kad devyniasdešimtųjų sausį iš KGB buvo išgabenti du sunkvežimiai dokumentų. Gal pora ar trejetas Sąjūdžio lyderių žinojo apie rengiamą dokumentų evakuaciją, žinojo, net kurią naktį tai bus daroma, ir rengėsi tuos sunkvežimius perimti. Bet neperėmė.

Šiandien sunku pasakyti, ar nesugebėjo perimti, ar KGB juos pergudravo, ar nelabai norėjo perimti. Tegul išvažiuoja.

Buvo ir tokių piliečių, kuriems rūpėjo įgyti kuo daugiau informacijos iš to paslaptingo pastato, kad reikalui esant galėtų pašantažuoti tuos, kurie buvo užverbuoti.

Naujai įkurtos Lietuvos operatyvinės tarnybos nelabai pasitikėjo viena kita. Jos norėjo svarbesnius likusius KGB dokumentus turėti savo žinioje.

Taigi, būta įvairių interesų. Būta ir įvairių būdų tiems interesams realizuoti. Kai kas net bandė prieiti prie KGB vadovų ir užsitikrinti, kad apie jo buvusius ryšius neliktų jokių pėdsakų.

Visgi populiariausias būdas realizuoti aukščiau minėtus interesus buvo vagystės. Kol visas KGB palikimas nebuvo inventorizuotas, kol nebuvo tinkamos apsaugos, kol buvo daugiau chaoso negu tvarkos, nugvelbti kokį nors popierių, kokią nors bylą ar ką nors iš paliktos technikos nebuvo itin sunku, žinoma, ne kiekvienam.

Pasitaikė stambesnių vagysčių. Nemažai maišų su dokumentais buvo slapčia išvežta nakties metu. Seime dėl tų maišų buvo kilęs triukšmas. Vagystėmis buvo įtariamos operatyvinės tarnybos. Jų vadovai kiek įmanydami gynėsi (buvo net ašarų). Nors iš tiesų tai buvo jų darbas.

Vienai garbiai politikei išeinant iš KGB pastato iš po palaidinės pabiro popieriai. Popierių buvo prisikrovusi ir į rankinę. Politikė piktinosi. Ji sakė, kad niekas neturi teisės jos tikrinti. Bet ką daryti tikrintojams, jei popieriai patys byra jiems po kojomis?

Prie laukujų durų buvo sulaikytas ir vienas žinomas politikas su pilnu portfeliu. Jis labai domėjosi agentais ir, matyt, nešėsi medžiagą naujam rašiniui.

Iš pradžių rašiniai apie KGB, ypač apie agentus, buvo labai paklausūs. „Lietuvos aide“ atsirado speciali rubrika – „Voratinklis“.

KGB agentų tema tapo labai populiari, aktuali ir politiniame gyvenime. Čia prasidėjo rungtyniavimas. Buvo siekiama diskredituoti politinius oponentus, rasti jų tarpe kuo daugiau buvusių KGB agentų. Gi saviškiai, turėję ryšių su KGB, buvo slepiami. Čia nebuvo per daug paisoma nei etikos, nei įstatymų.
Atsitiko taip, kad KGB archyvuose ir Aukščiausiosios Tarybos komisijoje KGB veiklai tirti geresnes pozicijas turėjo dešinieji, tai daugiausia pylos gavo kairieji.

Buvo vienas atvejis, kai nukentėjo dešinysis. Šis atvejis turėjo sudėtingesnes politines priežastis.
Pasitaikė ir siauresnio, daugiau asmeninio politinio pobūdžio interesų.

Vienam politikui pasisekė iškapstyti įdomų agentą, užimantį gana aukštą postą valdžioje (galima manyti, kad KGB tyčia paliko jo dokumentus).

Tas „atradėjas“ nutarė sensaciją pasilaikyti rinkiminei kampanijai. Prieš pat rinkimus jis parašė agentą demaskuojantį straipsnį ir tikėjosi, jog tai žmonėms patiks ir jį patį išrinks į Seimą. Bet žmonėms agentai jau buvo pabodę. Jiems labiau rūpėjo ekonominės problemos ir rašytojo neišrinko.

Politikavimas iš KGB agentų tematikos niekur nedingo. Jis persimetė ir į liustracijos komisiją. Teko girdėti (o matomai taip ir buvo), jog komisijos vadovė pateikdavusi kuriam nors nariui ar nariams konkrečias žinomų politikų pavardes ant kurių reikėdavę rasti kompromituojančių dokumentų iš tų laikų.

Komisijoje įgijusi politinio darbo patirtį vadovė išėjo į Seimą. O komisijos darbe susikaupęs brokas ėmė kilti į paviršių. Dvidešimt asmenų, komisijos pripažintų bendradarbiavusiais KGB kreipėsi į teismą. Dvylika bylas laimėjo.

KGB dokumentai, susiję su agentūra, per trumpą laikotarpį pergyveno daug kataklizmų. Jie buvo pjaustomi, deginami, malami, išvežami, klastojami, ir, pagaliau, išvagiami. Be abejo, daugiausia čia nuveikė KGB. Bet pasidarbavo ir mūsiškiai.

Negalima sakyti, kad nieko neliko ar liko tik falsifikatas. Liko taip vadinamos literinės bylos. Nemažai liko archyve. Liko beveik visa kovos su organizuotu nusikalstamumu medžiaga. Liko ir tie du neištuštinti seifai su keliolikos agentų bylomis.

Taigi, kai kas liko. Bet svarbiausių agentų dokumentų neliko. Tokia buvo KGB valia. Ir kiek dabar besistengsime, visos pastangos yra iš anksto apspręstos tos valios. Negalim paviešinti to, ko neturime. Galim paviešinti tai, ką KGB gera ar negera valia paliko. Be abejo, negalime paviešinti ir to, ką mūsiškiai-saviškiai nukniaukė, gelbėdami savo kailį ar vykdydami kieno nors užsakymą ar prašymą.

Taigi šiandien agentų paieškos yra ne kas kita, kaip kapstymasis po atliekas, kai kuriais atvejais – po falsifikatą. Ir visgi – ar yra vilties ką nors iškapstyti? Ko gero, yra.

Sakykim, KGB teisių perėmėja FSB ims ir pakiš ką nors iš to paskutinio reiso į Minską. Ir tai bus ne šiaip sau elementari bombelė. Ji driokstelės taip, kad mažai nepasirodys.

Tad geriau tegul nepakiša. Ir vėlgi: esame priklausomi nuo svetimos valios – pakiš ar nepakiš.
Taigi, gerbiamas skaitytojau, klausimas, ko tuose šiandieniniuose KGB palikimo viešinimuose yra daugiau, – Lietuvos įstatymų valios, KGB valios ar kokių nors trečiųjų ar ketvirtųjų asmenų valios? Ar tai tiesiog koks susipynęs, susiraizgęs miksas, kur nieko atskirti nebegalima. Į klausimą atsakyti nebūtina, bet pagalvoti pravartu.

O dabar per tą daugiabriaunę valios prizmę žvilgterkime į paliktą KGB žurnalą, kuris kažkokiu stebuklingu ar nestebuklingu būdu pergyveno visas negandas, pateko į mūsiškių rankas, buvo paviešintas ir, kaip jau minėjome, gan nemaloniai paveikė nemažą skaičių Lietuvos žmonių.

KGB ŽURNALAS NR. 35

Tai toks dviejų šimtų puslapių kietu rožiniu viršeliu sąsiuvinis, skirtas KGB agentūros archyvinių bylų registracijai.

Pačiame žurnale pažymėta, kad jis pradėtas 1987 metų sausį, bet nebaigtas. Paskutiniai įrašai, jeigu jais tikėti, bet tikėti jais nelabai galima (apie tai dar pakalbėsime), padaryti apie 1990 metų vasarą.

Žurnalas neantspauduotas, neregistruotas. Jo nebuvo KGB dokumentų apskaitoje. Todėl klausimas, ar išvis jis laikytinas KGB dokumentu.

Netgi patiems žurnalo viešintojams nelabai aišku, kas čia per daiktas.

Jie sako nežiną, kokiais kriterijais vadovaujantis iš didžiulės agentų minios, veikusios nuo pat keturiasdešimtųjų metų, buvo atrinktos 1669 personalijų bylos, kurios čia ir įregistruotos. Viešintojai sako nežiną, kas šį žurnalą vedė, kas darė įrašus, kas po jais pasirašinėjo ir pan.

Centro direktorė sako nesuprantanti, kodėl tas žurnalas buvo pradėtas 1987 metais. Gal KGB nujautė besiartinantį galą ir bandė dar kažką suregzti?

Tiek gerbiamas Anušauskas, tiek gerbiama Burauskaitė stebisi, kodėl šalia gausybės žurnale įrašytų grėsmingų KGB agentų smogikų figūruoja vienas kitas tarsi niekuo dėtas žmogus.
Jau minėjome, jog daug kas po to paviešinimo pasijuto blogai. Tada gerbiama Burauskaitė sakė, kad nederėtų taip jaustis. Tik žmonės to dar nesupranta.

Todėl jiems reikią viską paaiškinti. Bet bėda, kad patys viešintojai nelabai žino, koks daiktas pakliuvo į jų rankas, todėl ir paaiškinti nedaug ką gali (toliau pamatysime, kad kai ką jie aiškins).

Viešumoje dėl to žurnalo esama įvairių nuomonių. Kai kurie gerai išmanantys KGB darbą asmenys linkę įžvelgti klastą. Anot jų, griežtai prisilaikant slaptumo reikalavimų, iš principo neįmanomas šitoks žurnalas, kuriame būtų įrašytos ir agentų pavardės, ir jų slapyvardžiai.

Anot jų, šis žurnalas buvo ruošiamas kaip provokacija. Jis turėjo patekti į mūsų tarnybų rankas ir sukelti sąmyšį. Taip ir atsitiko.

Mes pateiksime kiek kitokią versiją, pagal kurią toks žurnalas buvo iš tiesų vedamas. Ir tai nebuvo jokia klastotė. Bent pradžioje nebuvo. Tačiau pabaigoje atsitiko kitaip.

Kaip žurnalas buvo kurtas?

1986 metais KGB SSRS išleido įsakymą, kuriuo Pabaltijo respublikų, Baltarusijos ir Ukrainos KGB buvo įpareigoti sudaryti labiausiai nusipelniusių agentų bylų sąrašą ir saugoti jį neterminuotai.
Kai kurie darbai šia kryptimi buvo pradėti gerokai anksčiau. Tačiau sistemingas darbas prasidėjo išleidus įsakymą.

Jame buvo apibrėžti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis iš bendro itin gausaus agentų būrio reikėjo atrinkti pačius svarbiausius. Jais buvo laikomi agentai, dirbę atskleidžiant stambias antitarybines organizacijas, agentai, dalyvavę partizaninio pasipriešinimo sunaikinime, agentai užsieniečiai, agentai, dirbę užsienyje ir KGB perverbuoti agentai.

Šie kriterijai yra išrašyti ir Žurnalo nr. 35 pirmame puslapyje, kad jo sudarytojai jų nepamirštų ir jais vadovautųsi.

Išleidus įsakymą, iš minėtų respublikų buvo iškviesti į Maskvą atsakingi pareigūnai ir instruktuoti, kaip reikia jį vykdyti. Buvo pabrėžta, jog reikia atkreipti dėmesį į agentus, apdovanotus ordinais, medaliais, vertingomis dovanomis ir pan.

Pagal mūsų versiją, Lietuvoje šiam darbui atlikti buvo sudaryta darbo grupė. Atsakingąja už ypatingai svarbių agentų atrinkimą buvo paskirta GA (vadinama tiesiog Galia). Į šią darbo grupę, matyt, taip pat įėjo EK (vadinamas tiesiog Ženia), VK (vadinamas tiesiog Valodia). Visą šį darbą prižiūrėjo ir kuravo rangu (beje, ir ūgiu) aukštesnė pareigūnė majorė EK (vadinama tiesiog Lena), tvarkiusi visas archyvines kartotekas ir turėjusi didelį vadovybės pasitikėjimą.

Patys dramatiškiausi agentūrinės veikos metai buvo, be abejo, pokaris. Tai atsispindi ir žurnale. Jame akivaizdžiai vyrauja senyvo amžiaus agentai. Pirmosios į šį žurnalą įregistruotos bylos priklauso agentams, gimusiems užpraeito amžiaus pabaigoje, tai yra1897, 1898, 1899 metais. Gerokai daugiau negu devyniasdešimt procentų agentų yra gimę prieš 1930 metus ir tik du ar trys agentai gimę po 1940 metų.

Darbo grupė disponavo visa archyvinių bylų kartoteka bei pačiomis bylomis. Todėl žurnale tvarkingai ir, matyt, teisingai surašytos datos, bylų numeriai, skyrių ar valdybų pavadinimai ir pan. Bet paskutinieji įrašai netvarkingi, juose gausu klaidų. Pabaigoje įrašytos personalijos, išskyrus vieną, vargu ar atitinka KGB įsakyme apibrėžtus kriterijus.

Žurnalo pabaiga - falsifikavimas?

Žurnalo viešintojai pastebi, kad žurnale paskutinės pavardės įrašytos kitu rašikliu ir kita ranka. Bet, pasak jų, tai ne esminis dalykas. Jie nieko toje pabaigoje neįžvelgia, nebent garsias pavardes. Tačiau, anot viešintojų, tos garsios pavardės visai natūraliai sugulė viena šalia kitos pačiame žurnalo gale.

Mūsų nuomone, jos natūraliai nesugulė. Jos buvo specialiai ten suguldytos. Toje pabaigoje kitu rašikliu įrašytos septynios pavardės. Viena jų ištrinta. Tai galimai prisipažinusio agento pavardė. Paskutiniuoju 1669-uoju įrašytas agentas Urbonas, slapyvardžiu „Žinomas“. Jis, be abejo, atitinka KGB įsakyme numatytus kriterijus: „Žinomas“ išdavė partizanų vadą Ramanauską-Vanagą, todėl jam vieta žurnale turėjo atsirasti. Kiek abejonių kelia įrašymas paskutiniuoju.

Eilės tvarka žurnale kiti surašyti taip: Sladkevičius V., Labanauskas R., Krizostomas, Donatas Banionis D., Sondeckis S., Povilonis L. Tiek tokio lygio asmenybių vienoje vietoje žurnale niekur nerasime.

Visuomenę ypač šokiravo trys pavardės – Sladkevičiaus, Sondeckio ir Banionio.

Šie asmenys galimai vienokiu ar kitokiu atveju buvo susidūrę su KGB, bet jie jokiu būdu neatitinka įsakyme išvardintų kriterijų. Jų agentūrinis darbas buvo arba labai menkas, arba jo išvis nebuvo.
Vargu bau, ar sveiko proto žmogus galėtų patikėti, kad Sondeckis būtų sprogdinęs partizanų bunkerius su gyvais partizanais, kad kardinolas Sladkevičius būtų buvęs dvigubas gestapo ir KGB agentas.

Kiek keblesnė situacija su Banioniu. Jis pokario metais vadovavo kuriamam kolchozui, buvo kolchozo pirmininkas. O vėliau ar anksčiau kaip sovietinis šnipas sėkmingai šnipinėjo priešo užnugaryje ir, matyt, buvo apdovanotas. Deja, visa tai buvo filme, o ne gyvenime.

Pati Centro direktorė sako, kad kardinolas neagentavo. Jos žodžiais, jis buvo su stuburu. Gi Banionis net nežinojęs, o Sondeckis gal ir žinojęs, o gal nežinojęs esąs įformintas agentu.
Taigi visiškai aišku, kad tų pavardžių žurnale, kuriame vyrauja smogikai, neturėjo būti. Jų ir nebuvo, tik kažkas jas kažkada kažkokiu tikslu prirašė.

Tame prirašyme prirašytojai pridarė daug klaidų, privėlė įvairių netikslumų, kokių nėra visame tvarkingai vestame žurnale.

Visas žurnalas surašytas chronologine tvarka. Bet žurnalo pabaigoje jokios tvarkos. Banionio byla, kaip pažymėta žurnale, priduota į archyvą 1974 metais.

O tai reiškia, kad ji jokiu būdu negalėjo būti įrašyta tarp bylų, priduotų aštuoniasdešimt devintaisiais ar devyniasdešimtaisiais metais.

Sondeckio byla, kaip pažymėta žurnale, atiduota į archyvą 1982-aisiais. Taigi ji tuo labiau negalėjo atsidurti žurnalo pabaigoje.

Kardinolas Sladkevičius buvo bandomas palenkti apie 1958 metus, bet nepalenktas. Taigi byla tada ir buvo atiduota į archyvą. Bet sąraše pažymėta, kad ji atiduota tik 1990-aisiais. Panašiai ir su vyskupo Povilonio byla. Ji turėjo atsidurti archyve anksčiau.

Vaizdas toks, kad tos pavardės ne tik negalėjo patekti į šį žurnalą, o jei jau pateko, tai jos negalėjo atsidurti pabaigoje ir dar greta viena kitos. Matyt, pabaigos autoriams buvo reikalingos itin garsios pavardės. Tad jie jas surinko ir sudėjo į vieną puokštę, kuriuo puošė žurnalo pabaigą.

Pastebėsime kai kurias konkrečias klaidas bei netikslumus.

Žurnale parašyta, jog Sladkevičiaus bylą perdavė archyvui ketvirta KGB valdyba. Bet tokios ketvirtos KGB valdybos aštuoniasdešimt devintaisiais nebebuvo, nebuvo jos ir anksčiau – prieš dešimt ir dvidešimt metų.

Žurnale parašyta, kad Povilonio bylą archyvui perdavė trečias skyrius. Bet tokio KGB skyriaus devyniasdešimtaisiais metais irgi nebuvo, taigi ir perduoti negalėjo.

Nemažai įtarimų kelia ir agentų bylų registracijos numeriai. Žurnale parašyta, kad Povilonio byla buvo užvesta 1944 metais, jos numeris 21332, bet tais metais toks numeris vargu ar galėjo būti. Tais metais registruojamų bylų numeriai bent vienu tūkstančiu mažesni.

Visame žurnale bylos perdavimo į archyvą datos užrašytos pilnai – diena, mėnuo, metai. Gi Sondeckio ir Banionio bylų perdavimo datos – tik metai, be mėnesio ir dienos.

Visame žurnale prieš slapyvardžius yra parašytos dvi raidės – „ag“, kas reiškia agentas. Gi pabaigoje tos raidės yra tik prie vieno slapyvardžio.

Sladkevičiaus slapyvardis parašytas ne ties pavarde, o viena eilute aukščiau.

Nepasitikėjimą kelia parašas ties paskutinėmis pavardėmis.

Akivaizdu, kad pabaigos autoriai nedisponavo nei pačiomis agentūrinėmis bylomis, nei archyvinių bylų kartoteka. Todėl įrašai yra nepilni, prieštaraujantys vieni kitiems. Kai kurie jų tiesiog iš lubų.
Gi mūsų aukščiau minėta darbo grupė naudojosi kartotekomis iki paskutinių dienų. Kai kartotekos iš centrinės KGB būstinės Lenino prospekte buvo išvežtos į Šiaurės miestelį, ten persikėlė dirbti ir kartotekos tvarkytoja Lena. Darbo grupei kartoteka visada buvo prieinama, tad ji pridaryti tiek šiurkščių klaidų niekaip negalėjo.

Vadinasi, pabaiga priklauso ne minėtai darbo grupei, o kitam ar kitiems autoriams.
Ta pabaiga nebūtinai made in KGB ir nebūtinai iki devyniasdešimt pirmųjų rugpjūčio (iki pučo), jos autoriai nebūtinai KGB pareigūnai. Ir paskutinis parašas po paskutinėmis pavardėmis nebūtinai Lenos.

Be abejo, pabaigos autoriai turėjo kai kurios informacijos. Gal jiems kažkas padėjo, gal pakonsultavo. Gal kai ką patys žinojo. Bet tikslios informacijos jie neturėjo. Tas tikslumas jiems ir nerūpėjo. Svarbiausia buvo įrašyti kuo skambesnes pavardes. Jos turėjo gerokai pakelti žurnalo vertę. Taip ir atsitiko.

Tikėtina, kad šios pabaigos autoriai iš anksto žinojo, kam konkrečiai gamina šį produktą. Jie suprato, kad tas, kuriam šis žurnalas bus įteiktas, pakištas, paliktas, dovanotas ir pan., užkibs būtent ant pavardžių.

Tikėtina, taip ir atsitiko. Jei būtų atsitikę kitaip, žurnalo istorija būtų kitokia. Ir, ko gero, mes jo nė nematytume.

Sunku patikėti, kad viešintojai, turintys didelę darbo su istoriniais šaltiniais patirtį, pervertę daugybę KGB dokumentų, būtų nepastebėję, jog su šia pritrenkiančia pabaiga kažkas ne taip, kažkas įtartino. Kad čia ne tik kito rašiklio reikalas.

Pagaliau viešintojų pareiga pirma patiems išsiaiškinti, ką jie ten rado, o tik po to viešinti.
Lenda į galvą įkyri mintis, kad viešintojai žinojo visas ar beveik visas šio žurnalo pagaminimo peripetijas. Jie galimai buvo informuoti ir apie žurnalo pabaigos klastą.

Čia mūsų minima Galia, anais KGB laikais atsakinga už Žurnalo nr. 35 sudarymą, jau šiais laikais artimai bendradarbiavo su Centru. Kai kurių šaltinių teigimu, ji Centre dirbo. Tad viešintojai net nenorėdami negalėjo nieko nežinoti.

Bet reikėjo nežinoti. Priešingu atveju žurnalo, ar bent jo pabaigos, nebūtų drįsę viešinti. Tačiau be skambios pabaigos visas žurnalas praranda intrigą.

Kelis metus buvo viešinamas žurnalas dalimis, bet niekas neatkreipė į tai rimtesnio dėmesio. Visas cimusas pabaigoje. Ji sprogo it kokia bomba. Tikrai geras šou. Tikras performansas. Viešintojų veidai švietė TV ekranuose.

Pastebėsime, kad viešintojai prie reikalo priėjo kūrybingai. Jie žurnalo nefotografavo, nekopijavo. Jie jį interpretavo.

Žemiau aptarsime būtent tų interpretacijų ypatumus.

Dėl prisipažinusių ir neprisipažinusių, dėl gyvų ir mirusių

Pradžioje paminėjome kardinolą Sladkevičių ir nuoširdžiai apgailestavome, kodėl jis neprisipažino. Iš tikrųjų, kodėl?

Matyt, kardinolas, nesulaukęs Liustracijos komisijos įkūrimo, iškeliavo į Anapilį.

Tarkime, būtų lukterėjęs, kol komisija atsiras. Ar būtų prisipažinęs? Direktorė Burauskaitė teigia, kad kardinolas verbavimui nepasidavė. Tad kodėl jis turėtų eiti į komisiją ir kvaršinti jai galvą, kuri ir taip iškvaršinta? O pasirodo, turėjo. Pasirodo, kardinolui reikėjo lukterti tos komisijos. Reikėjo joje apsilankyti ir prisipažinti. Tai yra pasakyti, kad buvo agentas, nors ir nebuvo. Tad dabar viskas būtų gerai. Būtų nepaviešintas.

Gerbiamam skaitytojui gali pasirodyti, kad visa tai absurdas. Bet ir absurdas turi savo absurdišką logiką. Pabandykime suvokti viešintojų logiką.

Pirmiausia, iš kur viešintojams buvo žinoti, kuris agentas, atsiradus komisijai, dar buvo gyvas, dar kažkiek kvėpavo, o kuris nebekvėpavo. Visi jie buvo gerokai senstelėję. Nemažai jų buvo gimę dar prie caro Nikolajaus.

Jei viešintojai būtų pradėję skaičiuoti mirusius agentus, galėjo pasirodyti, kad gyvųjų nedaug likę ir nebėra ką viešinti.

Iš kur viešintojams susigaudyti, kuris ten jų žinojo, kad yra įrašytas į agentus, o kuris nežinojo. Žmogui, tuo labiau agentui, tuo labiau mirusiam, į dūšią neįlįsi.

Belieka nusispjauti ant visų gyvųjų ir mirusiųjų, žinojusių ir nežinojusių, ir visus išvilkti į dienos šviesą. Kas ir buvo padaryta.

Dėl įrodymų

KGB žurnale kiekvienai bylai įregistruoti skirta dvylika grafų. Be abejo, daugiausia abejonių sukėlė ketvirta grafa – pavardės. Kas kiek agentavo, kiek neagentavo.

Esant tokiai situacijai, būtų buvę protinga ir atsakinga tą pavardžių grafą uždengti, o visas kitas grafas viešinti.

Gi pavardes galima buvo atiduoti Liustracijos komisijai. Tegul ji surenka įrodymus, kiek čia to bendradarbiavimo būta, ir skelbia asmenį agentu arba neskelbia. Paskelbtasis, jeigu dar gyvas, gali apskųsti komisijos sprendimą teismui ir teismą laimėti.

Taip viešintojai galėjo pasielgti su Banioniu ir Sondeckiu. Liustracijos komisija būtų pasikvietusi juos, paklausinėjusi ir viską išsiaiškinusi. Banionis net per TV yra kalbėjęs, kad jį po filmavimosi užsienyje kviesdavosi KGB. Jis galėjo viską papasakoti komisijai. Bet taip neatsitiko. Viešintojai galimai suprato, kad nieko gero neišeis, bendradarbiavimo taip lengvai nepripaišysi. Todėl lukterėjo, kol šie garbūs žmonės iškeliaus Amžinybėn, ir tada paviešino. Arba, kaip tautoje sakoma, apdergė.

Be abejo, įrodinėjimas yra perdaug ilgas ir perdaug sunkus kelias. Viešintojai nubėgo trumpesniu takeliu. Vietoje to, kad viešintų dokumentą be abejones keliančių pavardžių, jie nutarė paviešinti pavardes be reikšmingos dalies dokumento, t. y. be didžiosios dalies įrašų, esančių žurnale šalia pavardės.

Tuo būdu viešintojai savo sąraše praleido tuos įrašus (datas, organus, atidavusius bylą į archyvą, ir kt.), kurie leidžia suabejoti viena ar kita įrašyta pavarde. Tai skatina manyti, kad skambioji pabaiga yra suklastota.

Pradžioje minėtame Anušausko sąraše tų įrašų nėra, tad nėra ir vietos jokioms abejonėms. Čia viskas trumpai ir aiškiai: „Sladkevičius – agentas „Alksnis“, ir tiek žinių. Tos žinios dar sutvirtinamos kai kuriomis viešintojų sugalvotomis meninėmis priemonėmis.

Dėl dizaino

KGB žurnale visos grafos užpildytos juodu rašalu.

Gi Anušausko sąraše, kuriame faktiškai yra dvi grafos, esama ir meninės išmonės. Pirmoje grafoje raudonomis raidėmis atspausdinama pavardė, antroje – stambiu juodu šriftu žodis „agentas“ ir pilkesniu tonu – „slapyvardis“.

Ir dar. KGB žurnale ties Sladkevičiaus, Banionio bei Sondeckio pavardėmis žodžio „agentas“ nėra. Gi Anušausko sąraše yra.

Taigi viešintojai ne tik subtiliai sužaidžia spalvomis, bet ir ten, kur jiems pasirodo, jog žurnale kažko nepakanka, savavališkai pripaišo.

Toks dizainas, tokia kompozicija neša aiškią mintį – visi čia surašyti raudonieji žmogeliukai yra juodieji KGB agentai.

Ir taip raudonasis kardinolas, raudonasis dirigentas, raudonasis aktorius. Visi labai juodi stukačiai.
Anušausko sąrašas idėjine prasme akivaizdžiai lenkia originalą – KGB žurnalą. Sąrašas lakoniškesnis, spalvingesnis, įtikinamesnis.

Čia viskas kaip ant viešintojų delno. Delnas rodomas paprastam žmogui, kuris tik žvilgterėjęs susiima už galvos ir sako: Juozapai šventas, matka boska, ir kas galėjo pagalvoti, kad tautos žiedas tarnavo okupantui?

Dėl aiškintojų

Po šios akcijos sąrašo viešintojai tampa ir jo aiškintojais. Jie pakyla / pasikelia aukščiau už Liustracijos komisiją ir už teismus.

„Tik užmetęs akį į agentų sąrašo vieną puslapį, – sako Anušauskas, – radau ir vieną fiktyvų asmenį, nes tai žmogus, kuris niekada KGB nedirbo“.

Nėra abejonės, kad gerbiamas politikas, užmetęs akį į kitą puslapį, pamatys kokią nors kitą KGB fikciją. O tų puslapių pora šimtų. Ir nereiks toms fikcijoms patvirtinti ar paneigti nei komisijų, nei teismų. Politikas užmeta akį ir viską mato kiaurai.

Direktorė irgi mato. Gal ne taip aiškiai, kaip politikas (ne tas rangas), bet vis tiek mato. Ji per TV porina, ko sąrašinis asmuo gali būti vertas ar nevertas. Kiek jis galėjo agentauti, kiek žinoti ar nežinoti esąs agentu, kiek žmogus galėjo būti išprievartautas, sulaužytas ar kitaip sužalotas (žiaurūs buvo laikai).

Galimai dėl visuomenėje kilusio triukšmo viešintojai tapo atlaidesni nacionalinės premijos laureatams. Nors jie ir buvo agentai, samprotauja direktorė, bet, ko gero, aktyviai neagentavo. Gal kažkiek, gal net nesusivokė, ką daro.

Dėl to, galimai prisibijodami Dievo koronės bei norėdami pakliūti į dangų (o kas to nenori), aiškintojai išteisina kardinolą. Jis, girdi, iš viso neagentavo. Jis turėjo stuburą.
Reikia padėkoti aiškintojams, kad susimylėjo kardinolo, kad užtarė mūsų menininkus. O galėjo ir neužtarti.

Nepaisant aiškintojų parodytos mielaširdystės, kardinolo pavardė kaip buvo, taip ir lieka įrašyta raudonai. Lygiai kaip ir menininkų pavardės. Lygiai kaip ir smogikų ar šiaip aktyvių stukačių pavardės. Anušausko sąraše jie lieka istorijai – visi vienodos buvusios SSRS vėliavos spalvos.

Dovana Šimtmečiui

Į šią paviešinimo akciją reikia žvelgti kaip į dovaną Lietuvai jos jubiliejaus proga. Keletą metų buvo paviešinama po porą šimtų pavardžių.

Bet paskutiniaisiais metais pavardės buvo šturmuojamos. Paviešinta apie penkis šimtus. Suprantama, kad per metus atidžiau patyrinėti tuos šimtus nebuvo kada. Bet tai niekis. Svarbu, kad suspėta. Tokia proga pasitaiko kartą per šimtą metų.

Simboliška ir tai, kad dovana Lietuvai įteikta prieš sausio tryliktąją. Mat kai kurios paskutiniosios pavardės yra ypatingai susijusios su šia data.

Tomis mūsų valstybei ir mūsų žmonėms dramatiškomis sausio dienomis Nepriklausomybės Atstatymo Akto originalas buvo paslėptas. Jį AT pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka bei VSD generalinis direktorius Mečys Laurinkus naktį slapčia iš Vilniaus nuvežė į Kauną ir paprašė kardinolą Sladkevičių pasaugoti. Kardinolas ėmėsi šios misijos.

Gi maestro Sondeckio dėka Lietuvoje, minint sausio tryliktąją, kasmet skamba šiai dienai, šios dienos aukoms skirtas Alfredo Schnittke’s šedevras „Sutartinės“ kameriniam orkestrui. Maestro Sondeckis šią tradiciją pradėjo, įtvirtino ir ji tęsiasi.

Vienoje TV laidoje žurnalistė Daiva Žeimytė paklausė viešintojų, tai yra politiko Anušausko ir Centro direktorės Burauskaitės, ar jie negalvoja atsiprašyti. Jie pasakė: „ne“.

Vienas epizodas iš prisipažinimų istorijos

Berods, devyniasdešimtaisiais metais Lietuvos Aukščiausioji Taryba / Atkuriamasis Seimas kreipėsi į visus buvusius ir esamus KGB agentus, ragindamas nutraukti ryšius su KGB ir prisipažinti. Prisipažinusiems buvo garantuojama jų paslapties išsaugojimas ir apsauga nuo šantažo, jeigu to prireiktų.

Prisipažinimo procedūra buvo nesudėtinga. Reikėjo parašyti laišką / pareiškimą kuriam nors komisijos nariui ir papasakoti apie savo buvusius ryšius su KGB. Kiekvienas komisijos narys sukaupė po pluoštelį prisipažinimų. Komisijos pirmininko pavaduotojas Motieka sako turėjęs net kelis šimtus prisipažinimų.

Mano, kaip tos komisijos nario, turimų prisipažinimų pluoštelis buvo menkesnis. Galėčiau pastebėti, kad nemaža dalis prisipažinusiųjų buvo išsilavinę, intelektualūs žmonės. Koks buvo bendras prisipažinusiųjų skaičius, niekas dabar gerai nežino. Reikia manyti, kad per pusė tūkstančio, o gal ir daugiau.

Devyniasdešimt antraisiais metais Aukščiausiajai Tarybai nutarus save paleisti ir komisijai baigus darbą, visi prisipažinimo laiškai ar pareiškimai buvo surinkti ir perduoti komisijos pirmininkui Baliui Gajauskui.

Ir atsitiko taip, kad komisijos archyvas su visais prisipažinimais dingo. Paprasčiau sakant, buvo pavogtas. Galima manyti, kad vagystės motyvai buvo patriotiniai. Devyniasdešimt antraisiais metais laimėjus rinkimus kairiesiems, kai kam kilo mintis gelbėti archyvą. Kadangi teisinio kelio nebuvo, tai buvo nueita jau išmėgintu keliu – išvogti.

Po keliolikos metų komisijos dokumentai, ir ne tik jie, atsirado prie Liustracijos komisijos pirmininkės Kuodytės durų maišuose bei dėžėse.

Čia buvo ir dingusių prisipažinimų kopijos. Originalai liko pas vagis. Vargu bau ar čia buvo visos kopijos. Galima manyti, kad vagys kai kurių kopijų nepateikė.

Kas tuos maišus atgabeno, pirmininkė sakė neišduosianti.

Prokuratūra neieškojo nei pačių laiškų, nei juos nukniaukusių asmenų.
Tokiu būdu valstybė savo įsipareigojimą saugoti ir ginti prisipažinusius be didelio galvos skausmo perleido vagiliams.

Ši dokumentų vagystė sukėlė nepasitikėjimą valstybės gebėjimu bei noru išsaugoti prisipažinusių paslaptį. Reikia manyti, kad vien dėl to nemažai buvusių agentų nepasirodė Liustracijos komisijoje. O kai kurie kreipėsi į savo buvusius kuratorius, prašydami patarimų, kaip išvengti galimų nemalonumų.

Ir taip tarp buvusių KGB pareigūnų ir jų buvusių agentų užsimezgė naujas gan subtilus ryšys. Teko girdėti, kad tokie nerimastingi prašymai patarti ar padėti atskriejo net iš Izraelio, Jungtinių Valstijų, Airijos.

Žvalgybininkų reveransas politikams

Pradėsime nuo citatos iš žvalgybininkų metinės ataskaitos.

„Rusijos žvalgyba ieško ir bando kompromituoti buvusius Sovietų Sąjungos tarnybų slaptuosius bendradarbius, kurie to nėra deklaravę ir šiuo metu dirba Lietuvos valstybės institucijose bei disponuoja Rusijos žvalgybos tarnybas dominančia informacija ar gali paveikti priimamus sprendimus“, – rašoma Valstybės saugumo departamento (VSD) ir karinės žvalgybos paskelbtame grėsmių vertinime.

Ši grėsmė iš tiesų vienu požiūriu yra grėsminga. Rusijos žvalgyba gali kompromituoti ir verbuoti neprisipažinusius, tik turėdama išsamią informaciją apie prisipažinusius. Neturėdama tokios informacijos, ji negalėtų žinoti, kas dar neprisipažino, kas dar yra verbuotinas.
Štai šitas dalykas ir atrodo grėsmingai – rusai galimai turi šnipą Liustracijos komisijoje, užtat jie viską ir žino.

Todėl mūsų kontržvalgyba turėtų nedelsiant demaskuoti tą šnipą ar šnipę ir uždaryti į cypę.
Bet, galbūt, geriau būtų jį / ją perverbuoti. Tada mes sužinotume, ko rusai iš mūsų nori, juos klaidintume, vedžiotume už nosies ir, nutaikę gerą progą, areštuotume jų rezidentą.
Kitais požiūriais ši buvusiųjų grėsmė neatrodo grėsmingai.

Pažvelkime į Anušausko neprisipažinusių sąrašą. Ar sąrašo kontingentas galėtų būti rusų žvalgybos taikiniu?

Įvertinę kontingento amžių, galima manyt, kad daugiau kaip devyniasdešimt procentų jų jau Anapilyje. Gal kokie penki procentai slaugos namuose. Gal koks procentėlis laikosi neblogai, bet atsakingų pareigų seniai nebeina. Jie pensininkai. Taigi realių rusų taikinių paskelbtajame sąraše vargu ar yra.

Žinoma, yra dar ir jaunesnių ir ne visai nusenusių buvusiųjų. Bet vis tiek rasti šiandien tokį buvusį, kuris dar būtų darbingas ir dar užimtų aukštą postą ar šiaip būtų įtakingas, ir dar priiminėtų rusus dominančius sprendimus, ir dar būtų neprisipažinęs ir visais kitais požiūriais būtų tinkamas, tikrai nelengva.

Be abejo, tokių dar gali pasitaikyti. Bet tai jau nebe grėsmė, o pavieniai atvejai, kurių skaičius dėl objektyvių priežasčių nenumaldomai artėja prie nulio.

Tokia grėsmė buvo devyniasdešimtaisiais metais, bet ne dabar, prabėgus daugiau kaip ketvirčiui amžiaus.

Galime manyti, kad šitos grėsmės įvardijimas – tai žvalgybininkų moralinė parama viešintojams, kurių iškeptas blynas (čia turim galvoje sąrašą) prisvilo. Supraskit, tie neprisipažinusieji gali tapti Rusijos žvalgybos taikiniais. Todėl gerai, kad viešintojai juos ir paviešino. Ir toliau tegul viešina, kai tik ką nors aptiks.

Žvalgybininkų pareiškimas yra šis tas daugiau nei paprasta moralinė parama politikams. Be abejo, tokiai problemai spręsti reikia duoti daugiau pinigų ir žvalgybininkams, ir Centrui, ir tiems, kas prie to prisidės.

Kartu toks žvalgybininkų pareiškimas užčiaupia burnas įvairiems burbekliams, bandantiems pakritikuoti ar pasišaipyti iš viešinimo vajaus. Toks burbeklis gali būti traktuojamas kaip Rusijos žvalgybos talkininkas, vos ne agentas.

Pabaiga

Laikas jau buvo benumarinąs smarkiai politizuotą, įvairiausių interesų apraizgytą, ne kartą sukompromituotą buvusių KGB agentų temą.

Bet politikai sumanė laiką pristabdyti ir merdinčiai temai įpūsti gyvasties. Matyt, buvo tikimasi iš šio reikalo dar išspausti politinių dividendų. Rinkimai parodys, išspaudė tuos dividendus ar ne. Bet ką tikrai išspaudė – tai bjaurastį, suerzinusią, sudirginusią visuomenę.

KGB teisių perėmėja FSB gali tik džiaugtis, ploti katučių ir šokti kazokėlį. Jos pirmtakų paliktos bombelės Lietuvoje sproginėja. Kad ir kaip nemalonu, bet reikia pripažinti – tas bombeles sprogdiname mes patys.

Prieš keletą dienų pasitaikė proga neformalioje aplinkoje ir neformaliame ratelyje pasikalbėti su Čekijos ambasadoriumi Lietuvoje. Jo paklausiau, ar Čekija viešina buvusio režimo agentus.

Ambasadorius prisiminė, jog po revoliucijos agentų sąrašas buvo įteiktas prezidentui Vaclavui Havelui. Šis susipažinęs su juo, buvo sukrėstas ir pasakė, kad tai jau praeitis. Ir joks buvusiųjų sąrašas niekada nebuvo paviešintas.

Seniai laikas ir mums šią žmones kiršinančią buvusiųjų temą uždaryti. Jei ne visam laikui uždaryti, tai ilgam. Jei ne visiems uždaryti, tai bent politikams. Tegul tikri istorikai ten ieško tiesos. Politikai (mūsų politikai) jos neras. Jų kiti interesai.