Gintaras Butkus. Planinės paklausos dėsnis

Autorius: Kibirkstis.lt Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/... 2018-04-18 22:18:10, skaitė 590, komentavo 2

Marksistų tarpe vis diskutuojama Tarybų Sąjungos istorijos klausimais, ypačiai klausimu dėl jos žlugimą paskatinusių veiksnių. Nepakankamai dėmesio, anot knygos „Vidinio vystymosi dėsnis ir mitas apie istorijos pabaigą“ autoriaus G. Butkaus, skiriama būtent ekonominei problemos pusei, taip sakant bazei, ant kurios, geruoju ar bloguoju, ir stūkso antstatas – visuomenės idėjų, politikos, apskritai kultūros kompleksas. Drg. Butkaus pamąstymai realiai egzistavusiojo socializmo ekonominių problemų klausimu, jo keliama „planinės paklausos dėsnio“ samprata – vertingas indėlis į minimą diskusiją. Žemiau pateikiamas straipsnis verčiau išreiškia asmeninę autoriaus, nei oficialią redakcijos poziciją.

PLANINĖS PAKLAUSOS DĖSNIS

Paplitusios iliuzijos tarp komunistų dėl prekinių-piniginių santykių prie socializmo. Pavyzdžiui, tarp ieškančių atsakymo, kas atsitiko prieš 27 metus, kodėl žlugo Tarybų Sąjunga, paplitusi nuomonė, kad 65-ųjų metų Kosygino reforma – kelias į katastrofą. Įdomiausia yra tai, kad šios nuomonės prisilaiko ne tik tie, kurių jaunystė praėjo 50-ais–80-ais, bet ir jaunosios kartos atstovai, kurie nuoširdžiai mano, kad Kosygino reformos atvedė šalį į katastrofą. Atseit prekiniai-piniginiai santykiai ir socializmas nesuderinami, o Kosygino reformos neva juos ir paskatino.

Kosygino reforma buvo bandymas sustabdyti ekonomikos lėtėjimą. Kosyginas nepadarė nieko tokio principialiai naujo, ko nebūtu buvę prie Stalino. Tiesiog perskirstė pinigų srautus, kad augtų liaudies vartojimo priekių gamyba. Įmonėse atlyginimų fondas buvo padidintas iki 15% nuo atlyginimo fondo. Ir iš dalies reforma pavyko. Būtent 60-jų antroje pusėje ir 70-ais tuometinių magnetofonų, radijo imtuvų, šaldytuvų ir pan. gamyba tapo masinė. Bet toliau ekonomika ėmė „strigti“. Sakoma, kad Kosyginas kaip inžinierius technologas, kaip lengvosios pramonės specialistas, buvo tiesiog nuostabus – žinojo visas rūšis ir porūšius, pavadinimus ir taip toliau. Bet panašu, kad ekonominių dėsnių jis tiesiog nesuprato. Priešingu atveju jis būtų panaikinęs vadinamąjį вал-ą (valą) arba pakartotina apskaita jau pagamintų prekių. Kas iš to, kad įmonės buvo materialiai skatinamos gaminti prekes ir vykdyti sutartis, jei įmonės kaip ir anksčiau buvo faktiškai skatinamos gaminti tik brangias prekes?

Čia reikia šiuolaikiniam skaitytojui kai ką paaiškinti. Tarybinės ekonomikos jau nėra 28 metus. Bet neišsiaiškinus jos „povandeninių akmenų“, kas sutrikdė tarybinės ekonomikos vystymąsi, neįmanoma žvelgti į ateiti – ką būtinai turi padaryti tie, kurie save vadina marksistais. Aš nežinau, kaip tiksliai išversti į lietuvių kalbą вал arba валовой оборот. Greičiausiai tai būtų prekių apyvarta. Atrodytų aišku, kad atlyginimas turi būti mokamas pagal konkrečiai pagamintą produkciją arba konkrečiai suteiktą paslaugą. Bet tuometiniame planiniam ūkyje atlyginimas buvo skaičiuojamas procentais nuo prekių apyvartos. Įmonėse tai įgydavo pavidalą, kai atlyginimas priklausydavo nuo pinigų sumos skirtos tam ar kitam projektui. Pavyzdžiui, namo statybai skiriama X suma. Atlyginimų fondas sudaro 25% nuo šios X sumos. Statybai einant į pabaigą, darbų apimtis mažėja, bet lieka darbai reikalaujantys kruopštumo ir taip pat ne mažiau svarbūs negu sienų statyba ir aukštų pertvaros. Durys, jų spynos, dujos, elektros instaliacija ir pan. Tačiau mažėjant darbų apimčiai, mažėja ir tie patys 25%, kurie lieka nepakitę.

Atrodytų logiška, kad, mažėjant darbų apimčiai, turėtų keistis ir procentai nuo pinigų sumos, kad būtų apmokami būtent tie kruopštūs ir reikalingi darbai. Bet įmonės tuometiniame planiniame ūkyje neturėjo ūkinio savarankiškumo. Todėl šalia namo atsirasdavo niekur nevedantys šaligatviai ar koks nors kelias, kuris taip pat niekur neveda, arba niekam nereikalinga siena pastatyta kur nors atokiau namo. Tai buvo daroma, siekiant suformuluoti atlyginimu fondą ir apmokėti tuos kruopščius ir smulkius darbus. Aišku, kad tokia tvarka skatino gaminti ne tik daug prekių (kas buvo gerai), bet ir brangias prekes. Pinigų kiekis augo greičiau negu prekių kiekis. Pinigų atsirasdavo pas visus, bet realių prekių kiekis mažėjo. Infliacija aukštyn kojomis.

Toliau reikia išsiaiškinti abėcėlę. Planinės paklausos dėsnis. Jei vadovautis mintimi, kad planinės paklausos dėsnis – tai vertės dėsnis, bet kita forma, daug kas pasidaro aiškiau. Vertės dėsnis neegzistuoja be paklausos, be ekonominio tikslingumo. Jei pagaminta prekė savaime ir gera, ir kokybiška, bet niekam nereikalinga, jokio vertės dėsnio nebus. Faktiškai tokio gaminio net preke pavadinti negalima, nes nėra paklausos. Tas pats ir planiniame ūkyje.

Kapitalistiniame pasaulyje rinkos sąlygomis įmonės gamina tik tokias prekes, kurios perkamos. Kitaip tariant, tik tokias, kurios įgalina gauti pelną. Planiniame ūkyje įmonės gamina tik tokias prekes, už kurias valstybė moka. Kitaip tariant, tik tokias, kurios leidžia suformuoti atlyginimų fondą. Kuo skiriasi? Abiem atvejais egzistuoja paklausa, vadinasi yra ir vertės dėsnis. Planinių gaminių apyvarta planiniame ūkyje pilnai galime įvardinti kaip priekių apyvartą tik kita forma. Tik tiek, kad kapitalistiniame pasaulyje, kur yra privati nuosavybė, gamybos eigoje atsiranda pridedamoji vertė. Kapitalistas ją paskirsto kaip jam patinka. Gali įsidėti i kišenę, gali atidaryti naują įmonę kitoje vietoje. Ar dar ką nors. Jis gali viską, nes pridedamoji vertė priklauso jam. Socialistinėje valstybėje papildoma vertė nevirsta pridedamąja verte, nes nėra privačios nuosavybės. Papildoma vertė paskirstoma visuomenės interesais – nemokamas mokslas, nemokama medicina ir pan. Iš to seka dėsnis, kad atlyginimai auga lėčiau nei darbo našumas.

Dabar reikia nusileisti į planinės ekonomikos „gelmes“. Sakysime, visi sutinka, kad planinių gaminių apyvarta yra prekių apyvarta, bet kita forma, o planinės paklausos dėsnis yra vertės dėsnis vėlgi kita forma. Planinės paklausos dėsnis pasireiškia tik per darbo kolektyvo materialinį suinteresuotumą. Darbo kolektyvai buvo suinteresuoti gaminti ne tik daug, bet ir brangias prekes, kaip aukščiau duotame pavyzdyje. Bet planinę ekonomiką galima „sukonstruoti“ ir kitaip, kad darbo kolektyvas būtu suinteresuotas gaminti ne tik daug prekių, bet ir prekes, kurios turi vartojamąja vertę eiliniam vartotojui, ne tik planiniam ūkiui. O ir tos prekės, kurias užsako valstybė, būtų gaminamos ne tik masiškai, bet ir kokybiškai. Karo meto ekonomikoje ir pokario laikotarpiu buvo naudojamas ne вал-as kaip pagrindinis rodiklis, o чистая продукция, kitaip sakant grynoji produkcija. Arba, kalbant paprasčiau, buvo mokama už konkretų gaminį. Karo metais pakilo darbo našumas (siūlau įsigilinti šiuolaikiniam skaitytojui ką tai reiškia – karo metais pakilo darbo našumas) karo produkcija buvo gaminama ne tik masiškai, bet ir kokybiškai. Tas pats pasikartojo ir po karo, kai reikėjo atkurti pramonę. Vadinasi, planavimą ir aukštą darbo našumą pilnai galima suderinti. Bet tokia tvarka reiškia, kad įmonės planinių užduočių rėmuose turi ūkinį savarankiškumą, kaip tas užduotis įgyvendinti, kad galėtų manipuliuoti atlyginimų fondu atsižvelgdamos ir į gaminamos produkcijos paklausą (tame tarpe ir į planine paklausą), ir į kokybę, ir į projekto technologinius reikalavimus. Visa tai kartu reiškia, kad planinės ekonomikos viduje egzistuoja prekiniai-piniginiai santykiai. Tik atrodo kitaip. Maždaug 1950 metais šio planinės ekonomikos varianto buvo atsisakyta. Kodėl taip įvyko – atskira tema, bet esmė, kad abiem atvejais egzistuoja prekiniai-piniginiai santykiai ir darbo kolektyvų materialinis suinteresuotumas.

Toliau. Visi, kurie domisi marksizmu, žino, kad gamybinės jėgos apsprendžia gamybinius santykius. Gamybiniai santykiai savo ruožtu lemia antstatą (valstybė, jos formos, viešpataujanti ideologija, politinės partijos ir pan.). Visa tai pilnai tinka ir pačiai Tarybų valdžiai. Jei anksčiau darbo kolektyvas buvo orientuotas tik viena kryptimi (gaminti kas brangu), tai ir pati Tarybų valdžia tapo formali – viska sprendė partinis aparatas, o deputatų atšaukimo teisė tiesiog neegzistavo (bet popieriuje buvo užrašyta). Bet jei daryti išvadą, kad planas, prekiniai-piniginiai santykiai ir darbo kolektyvų materialinis suinteresuotumas planas ir įmonių ūkinis savarankiškumas pilnai tarpusavyje suderinami, tai keičiasi ir Tarybų valdžios samprata. Žinoma, ne visas permainas būsimojoje Tarybų valdžios struktūroje galima numatyti. Bet kai kurias galima. Pavyzdžiui, planavimas. Visi sutinka, kad be plano socializmas neegzistuoja. Bet, kad ateityje būtų išvengta žinybinių interesų, kai ministerijos besivadovaudamos tik savo siaurai suprastais interesais imdavo mažinti plano reikalavimus – tikslinga, kad plano komitetas, kaip institucija, būtų nepriklausomas nuo vyriausybės ir egzistuotų lygiagrečiai jos. Kaip Aukščiausiasis Teismas. Šią išvadą patvirtina ir kartus tarybinis patyrimas, kai Perestroikos pabaigoj bukaprotis Gorbačiovas vietoje to, kad įvykdytų plano reformą, apskritai panaikino plano komitetą. Būsimoji Tarybų valdžios struktūra – vėlgi atskira tema ir nagrinėti ją reikia atskirai. Aišku viena. Buvusioji planinė struktūra su вал-u priešakyje yra išsisėmęs praeitas etapas ir grįžti prie jos negalima. Bet tai visiškai nereiškia, kad yra išsisėmusi pati Tarybų valdžia.

Pabaigai galima pasakyti tik tiek, kad mes nežinome, kaip atrodys visuomenė, kai taps įmanoma įgyvendinti principą – kiekvienam pagal poreikius. Bet jei 1917 metais niekas nenumatė, kaip atrodys socializmas 1936 metais, jei 1929 metais nieks negalėjo numatyti, kokios problemos išryškės ekonomikoje po pusės šimtmečio, tai lygiai taip pat mes negalime numatyti, kaip atrodys socializmas po 50 ar 70 metų. Pats socializmo periodas pasirodė žymiai ilgesnis ir įdomesnis, nei buvo galima numatyti šimtą metų atgal.