Pyktis ant vaiko
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/pyktis-... 2018-04-18 11:24:34, skaitė 526, komentavo 1
Pakalbėkime apie tai, kaip nepykti ant vaiko. Šis klausimas labai aktualus daugumai tėvų. Psichologų patirtimi pagrįsti patarimai ir rekomendacijos galbūt padės jums sumažinti negatyvių jausmų vaiko adresu kiekį – jausmų, kurie kyla, kai jis neklauso, ne taip elgiasi – ir tapti ramia mama, kiekvieną dieną džiaugtis motinyste.
Iš asmeninės patirties žinau, koks destruktyvus yra pyktis. Ypač, kai nežinai, kur jį išlieti. Atrodo, kad viduje liepsnoja gaisras, kurio neįmanoma niekuo užgesinti. Ir dar nemaloniau, jeigu pyksti ant nuosavo vaiko. Štai jis stovi, toks artimas ir mylimas, taip ilgai lauktas… Tik elgiasi siaubingai, šaukia, rodo kaprizus, ir norisi arba kiaurai žemę prasmegti arba gerokai jį papurtyti. O paskui užplūsta kaltės banga, savigrauža: „Aš bloga mama!“ Ar esama išeities iš tokių situacijų?
Išeitis, žinoma, yra. Būtina iš pradžių išsiaiškinti pykčio priežastis. Juk pats vaiko nusižengimo faktas nebūtinai turi sukelti emocijų audrą. Greičiausiai prisideda šalutiniai faktoriai ir judu drauge duodate valią pykčiui. Pamėginkime išsiaiškinti.
Kodėl pykstame ant vaikų?
Bejėgiškumo ir gėdos jausmas. Ypač viešose vietose, kai vaikas staiga ima elgtis neadekvačiai, mama dega iš gėdos dėl jo, o pirmiausiai dėl savęs, tokios „neidealios“. Negalėdama nieko pakeisti, ji pradeda pykti.
Nepasiteisinę lūkesčiai. Tėvai prisikuria sau krūvas lūkesčių – štai taip vaikas elgsis, štai tokiu užaugs ir t.t. Ir jei staiga mažylis pasirenka sau kitą kelią, nedemonstruodamas tų charakterio bruožų, kurių norėtųsi tėvams, savaime aišku, sukelia tėvams atvirą ar užslėptą pyktį. Ir abu pykčio variantai – pražūtingi.
Pyktis „ne tuo adresu“. Kartais mama gali perkelti vaiko adresu jausmus, kuriuos jaučia visai kitam žmogui. Darbe ją aprėkė viršininkas, autobuse kažkas užlipo ant kojos? Tačiau nei darbe, nei autobuse atsikirsti nesaugu, o namuose to padaryti niekas netrukdo. Atpirkimo ožiu tampa pats mažiausias ir negalintis apsiginti.
Banalus nuovargis. Kai ištisą dieną sukiesi kaip voverė rate, užsiplieksti pykčiu galima nuo menkiausios smulkmenos, žinau pagal save. Viskas ir visi pradeda erzinti, trukdyti, susikaupia pyktis, kartais tiesiog įniršis ir įsiūtis.
Laiko stoka sau ir savo interesams. Kai šeimoje gimsta mažylis, mamai tenka pertvarkyti visą savo gyvenimo erdvę. Ji jau nebegali skirti tiek laiko kaip anksčiau savo reikalams, pomėgiams. Štai ir pradeda kauptis širdyje nepasitenkinimas dėl tokių apribojimų, kuris laikui bėgant išsilieja ant vaiko.
Draudimas jausti neigiamas emocijas. Jeigu mama nuo vaikystės įprato slopinti negatyvą, neišliedama jo į išorę, jis pastoviai kaupiasi ir kartas nuo karto prasiveržia.
Asmenybės problemos. Neretai nelaimės priežastis slypi neišspręstose mamos problemose – konfliktuose su savimi ir artimaisiais, neišgyventame skausme, smukusioje savivertėje, depresijoje. Gimus vaikui, tai niekur nedingsta, neretai netgi paaštrėja ir pavirsta pykčiu ant visų ir visko.
Ką daryti?
Kad sumažintume pykčio protrūkių ant vaiko skaičių ir laikui bėgant visai jų išvengtume, psichologai rekomenduoja tokias taisykles:
Leiskite sau būti tiesiog mama. Ne idealia, ne robote, o tiesiog pakankamai gera. Turinčia teisę jausti savas emocijas. Jei netgi mažylis išmušė iš vėžių ir jūs jam pliaukštelėjote, nekoneveikite savęs, o tiesiog atsiprašykite vaiko. Ir jis jus supras.
Užkirskite kelią negatyviems momentams. Nereikia provokuoti mažylio, paliekant jam prieinamus uždraustus dalykus. Taip, jis jau puikiausiai supranta žodį „negalima“, tačiau jis vis dar vaikas ir įgimtas smalsumas gali nugalėti jūsų draudimus.
Leiskite sau poilsį ir mėgstamus užsiėmimus. Ir nereikia sakyti, kad tai neįmanoma. Netgi situacijoje, kai visiškai nėra kam pabūti su vaiku, galima paprašyti, kad tėvas per išeiginę valandą ar dvi pasivaikščiotų su vežimėliu, o jūs gausite galimybę tiesiog pagulėti vonioje ar paskaityti knygą. Trumpiau tariant, liaukitės aukotis ten, kur šito visiškai nereikia ir kai būtina atgauti jėgas. Jeigu vakare jaučiatės pavargusi – atidėkite buitinius darbus rytui, tai bus kur kas protingiau, nei mirti karžygio mirtimi priešais neplautų indų kriauklę.
Nuoširdžiai demonstruokite savo jausmus. Jeigu atvirai pasakysite vaikui, kad pykstate, jis supras, išgirs ir atsilieps. Juk jis nėra abejingas jūsų jausmams. Jei tik, žinoma, leidžiate ir jam atvirai reikšti savus. Kitaip sakant, nutylėti, slėpti, slopinti pyktį beprasmiška. Geriau raskite būdą konstruktyviai jį pademonstruoti. Padaužykite bokso kriaušę, suplėšykite šūsnį popieriaus lapų, išeikite viena pasivaikščioti, ir nepamirškite paaiškinti vaikui, kodėl jis neteisus ir aptarti su juo situaciją. Tai padaryti gausis, žinoma, jau vėliau, kai nusiraminsite.
Tvarkykite savo asmenybės problemas. Galima padaryti tai pačiai, naudojantis konkrečiomis metodikomis ir pratimais. Arba kreipkitės į specialistą. Dažnai atsitinka, kad mama, susitvarkiusi savo problemas, nustoja pykti ant vaiko taip stipriai ir dažnai kaip anksčiau. Tiesiog vaiko elgesys nustoja „kabinti“ tas sielos stygas, kurios rezonavo ir kėlė pyktį.
Leiskite vaikui būti vaiku. Tai reiškia suteikti galimybę kartais daryti kažką ne taip, rodyti kaprizus, netgi pažeisti draudimus. Trejų metų vaikas, žinoma, jau suvokia leistinas ribas, tačiau suprasti ir jų laikytis – visiškai skirtingi dalykai. Duokite vaikui laiko išmokti valdyti ir kontroliuoti savo elgesį.
Įsiklausykite. Sekite vaiko savijautą bei nuotaikas, jo elgesį. Jeigu jis pavargo ir pasirengęs kaprizams – užkirskite kelią tokiam elgesiui, nuraminkite mažylį. Jūs pati geriausiai žinote, kas būtent tinka mažajam. Išlaikykite pastovų kontaktą su juo, džiaukitės bendravimu ir būkite laimingos.