Neteisingai vertinamas Lenkijos Holokausto įstatymas

Autorius: Mateušas Moravieckis Šaltinis: http://www.propatria.lt/2018/0... 2018-03-28 12:04:52, skaitė 742, komentavo 2

Skelbiame Lenkijos ministro pirmininko tekstą, publikuotą portale foreignpolicy.com ir aiškinantį šalies poziciją dėl naujai priimtų istorinės atminties įstatymo pataisų. Tikime, kad principiniai teiginiai, išsakyti lenkų tautos vardu, tinka ir Lietuvos bei lietuvių tautos santykiui su Holokaustu. 

Siekdama istorinio teisingumo mano Vyriausybė nori uždrausti skleisti kaltinimus Lenkijai dėl dalyvavimo karo nusikaltimuose. 

Antrasis pasaulinis karas reikšmingai pakeitė ne tik tautų, bet ir daugybės Europos šeimų likimą. Lenkijos istorinės patirties požiūriu, šis karas galutinai užbaigė daugiautaučių ir daugiaetninių valstybių erą, trukusią beveik VII amžius. Antrasis pasaulinis taip pat pakeitė iki karo egzistavusias Lenkijos sienas rytuose su miestais kaip Naugardukas, Rivnė ar Stanislavovas.

Naugarduke gimė Adomas Mickevičius, vienas didžiausių Lenkijos poetų, kuris asmeniškai įsitraukė sudarant žydišką legioną ir taip prisidėjo prie XIX a. nepriklausomybės kovų. Rivnė yra Izraelio rašytojo Amos Oz motinos gimtinė. Šio autoriaus novelė “Pasaka apie meilę ir tamsą” įkvėpė Natalie Portman sukurti įspūdingą filmą apie Izraelio atsikūrimą ir pirmųjų jo gyventojų patirtis per Lenkijos žydų šeimos istorijos prizmę. Stanislavovo miestas yra labai artimas mano širdžiai: mano mamos šeima kilo iš šio miesto, kuris šiuo metu pavadintas Ivano Frankivskas ir priklauso Ukrainai.

Pasaulis, kurį pažinojo mano mama, pasibaigė kai Nacistinė Vokietija ir Sovietinė Rusija įsiveržė į Lenkiją 1939 metais. Stanislavove mano šeima gelbėjo žydus; tas pats vyko ir Novožycose, kur gyveno mano tėvas. Išaugau girdėdamas šias istorijas. Jos išmokė mane, kad lenkų ir žydų ryšiai buvo stipresni nei sunkiai suvokiamas Nacistinės Vokietijos okupacijos brutalumas.

Tai, apie ką rašau, yra kontekstas, leidžiantis suprasti mano Vyriausybės pateiktą įstatymą, skirtą kovoti prieš Lenkijos istorijos falsifikavimą. Šio įstatymo tikslas yra paprastas: juo siekiama apsaugoti tiesą apie tikruosius Antrojo pasaulinio karo tragedijos kaltininkus. Įstatymas draudžia viešą Lenkijos kaltinimą prisidėjus prie Nacistinės Vokietijos nusikaltimų, nes noras permesti kaltę už nusikaltimus Lenkijai paprasčiausiai trina Nacistinės Vokietijos atsakomybę.  

Antrojo pasaulinio karo metu Lenkija patyrė netikėtą vokiečių ir sovietų suorganizuotą genocidą, per kurį žuvo 6 mln. Lenkijos piliečių, kurių pusė buvo žydų tautybės. Tuo tarpu Lenkija niekada neįsteigė valdžios, kuri kolaboravo su naciais, neįkūrė SS divizijų. Priešingai, kai prasidėjo Holokaustas, Lenkijos Vyriausybė tremtyje siekė, kad pasaulis išgirstų apie Lenkijos žydų tragediją, o Sąjungininkai imtųsi atitinkamų veiksmų. Pogrindinė Lenkijos valstybės valdžia sukūrė “Lenkijos Tarybą pagalbai žydams”, dar žinoma kaip “Zegota”, bei baudė mirties bausme tuos, kurie padėjo vokiečiams žudyti žydus. Tuo tarpu Armija Krajova, didžiausia pogrindinė kariuomenės struktūra Europoje, kuriai priklausė apie 400 tūkst. asmenų – įskaitant mano gimines – priešinosi okupacijai. Šių drąsių žmonių kapus galime aptikti Sibire, Irake, Šiaurės Afrikoje, Monte Casino, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Lenkijoje. 

Ir net kai Nacistinės Vokietija paskelbė mirties bausmę už pagalbą žydams, daugybė šeimų Lenkijoje nenutraukė būtent šios pagalbos. Vėliau Hansas Frankas, nacių okupuotos Lenkijos valdytojas, kartą prisipažino, kad jei reikėtų atspausdinti plakatus apie nužudytus lenkus, šalyje neužtektų medžių, norint pagaminti reikiamą kiekį popieriaus. 

Tačiau turime pripažinti ir tai, kad buvo pavieniai lenkų kolaboravimo su naciais atvejai. Šis istorinis faktas niekada nebuvo ginčijamas ir yra įtrauktas į mūsų švietimo programos turinį. Turime vertinti kiekvieną atvejį individualiai, ir prisiminti, kad individualūs poelgiai ar silpnumas neužtraukia atsakomybės visai tautai, kuri buvo užkariauta ir pavergta nacistinės Vokietijos.

Tik apie 300 tūkst. Lenkijos žydų išgyveno karą. Tai yra vos 10 proc. iš visų, kurie gyveno Lenkijoje iki karo. Kiekviena netektis yra tragedija ir nesuvokiamas valstybės ir tautos griovimas. Tie žydai, kurie susidūrė su Nacistine Vokietija, neišgyveno, tačiau tie, kurie išliko, beveik visi buvo sulaukę pagalbos iš vietos lenkų.

XVI amžiuje garsus Krokuvos rabinas Moses Isserles pavadino Lenkiją “Rojumi žydams” – po keturių amžių šiame rojuje Nacistinė Vokietija pastatė Aušvicą ir Treblinką. Frazės “Lenkiškos mirties stovyklos” vartojimas yra nepagarba ne tik Lenkijai, bet ir Adolfo Hitlerio valstybės aukoms. Mūsų pateikto įstatymo tikslas nėra atimti teisę iš išgyvenusių kalbėti apie savo patirtis ar apriboti istorinius tyrimus. Tačiau tiesa yra ta, kad Lenkija kovojo prieš Hitlerį ir Holokaustą. Žmonės neklausė Lenkijos valdžios nurodymų ir žudę žydus yra pasmerkti nusikaltėliai. 

Ne tik Izraelis, bet ir Lenkija yra įpareigota saugoti atmintį apie Holokaustą. Mes norime būti partneriais šiame darbe, ir joks nesusipratimas negali skatinti konflikto tarp mūsų tautų ir valstybių. Neturime pamiršti, kad Holokaustas buvo viena didžiausių mūsų istorijos tragedijų. Todėl Lenkija yra pasiryžusi prisidėti prie žydų kultūros, kuri yra neatsiejama mūsų paveldo ir istorijos dalis, kuria didžiuojamės, atnaujinimo ir rėmimo.

Jonas Paulius II tikėjo, kad antisemitizmas yra nuodėmė ir aktyviai tam priešinosi. Mūsų Vyriausybė yra ištikima šiam popiežiaus mokymui. Tuo pat metu popiežius, kuris išgyveno karą, aktyviai prieštaravo Nacistinės Vokietijos nusikaltimų priskyrimui Lenkijai ir siekė pabrėžti lenkų vaidmenį gelbėjant žydus.

Greitai neteksime paskutiniųjų gyvųjų Nacistinės Vokietijos nusikaltimų liudininkų. Mūsų moralinė pareiga yra perduoti šias pamokas ir perspėjimus mūsų vaikams.

versta iš foregnpolicy.com