Pabaltijo šalys pasitinka savo šimtmetį išmirdamos

Autorius: Rubaltic.ru Šaltinis: https://www.rubaltic.ru/articl... 2018-02-09 09:15:55, skaitė 2202, komentavo 3

Pabaltijo šalys sutinka savo šimtmečio jubiliejų naujais depopuliacijos rekordais. Esant ekonominiam augimui ir politiniam stabilumui Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai vis sparčiau bėga į Vakarus, nenorėdami gyventi jiems sukurtose šalyse, atimdami iš šių šalių ateitį ir „daugindami iš nulio“ pačią Pabaltijo valstybingumo idėją.

Nuo 2017 metų sausio iki gruodžio iš Lietuvos emigravo 55 tūkstančiai žmonių. Tai absoliutus Lietuvos istorijos rekordas. Tuo metu, kai vyriausybė deklaruoja ekonominį augimą ir beria pareiškimus apie pragyvenimo lygio bei BVP vienam gyventojui augimą, iš šalies išvyko daugiau žmonių, nei po 2008–2009 metų krizės.

Su Latvija 2017 metais kasdien atsisveikino po 30 žmonių. Per metus šalis prarado virš 19 tūkstančių žmonių — apie 1 proc. gyventojų. Emigracijos iš Latvijos tempai kasmet auga: ir čia esant ekonominiam augimui ir politiniam stabilumui gyventojai bėga tokiu greičiu, lyg juos persekiotų krizė, badas ir karas.

Mažėjo ir Estijos gyventojų skaičius. Pagal demografų prognozes, po kelių dešimtmečių iš 1,3 milijono gyventojų joje liks mažiau milijono, be to, būtent estų skaičius mažės įvažiuojant ukrainiečiams, moldavams ir kitų rytų šalių darbo migrantams.

Tai, kas šiandien Pabaltijy dedasi, neturi precedento. Galima suprasti ukrainiečius, kurie bėga iš Ukrainos dėl pastovaus nestabilumo, nesibaigiančių „maidanų“ ir pilietinio karo. Buvo galima suprasti šimtus tūkstančių lietuvių, latvių ir estų, kurie bėgo 2008–2009 metų krizės metu praradę darbą.

Bet dabar Pabaltijo vyriausybės skambiai raportuoja apie sparčiausią Europos Sąjungoje BVP augimą, o politinė situacija Pabaltijy esą net geresnė, nei Vakarų Europoje. Vokietijoje — vyriausybės krizė, Ispanijoj — Katalonija, Britanijoj — Olsteris ir valstybinės sienos su Airija problema po „brexit“o. Šiame fone tylus ir stabilus Pabaltijis — žemė pažadėtoji.

Ir vis tiek pabaltijiečiai vis sparčiau neria į tas problemines šalis. Ketvirti metai iš eilės absoliuti gyventojų skaičiaus mažėjimo tarp Europos šalių čempionė ne Vokietija, ne Ispanija ir ne Anglija, o Lietuva.

Arba oficiali statistika meluoja ir vietoj pragyvenimo lygio augimo ir stabilumo Pabaltijy viešpatauja skurdas ir suirutė, arba Lietuva, Latvija ir Estija visiškai neįgalios, nes jų piliečiai nenori čia gyventi.

Tikroji Pabaltijo katastrofa tame, kad jo gyventojai pradeda nekęsti ir kratosi valstybių, kurios buvo sukurtos dėl jų gerovės ir saugumo. Apie tai, kad Pabaltijo valstybės nuo pat pradžių buvo kuriamos neteisingai ir kad tikroji gyventojų nenoro jose gyventi priežastis glūdi fundamentaliame viso valstybingumo pastato nuosmukyje, šimtmečio jubiliejaus išvakarėse prabilo žinomiausi Lietuvos, Latvijos ir Estijos politikai bei ekspertai.

„Akivaizdu, jog iki šiol Lietuvoje nesukurta strategija, nėra struktūrinių pokyčių, kurie skatintų piliečius priimti pozityvią nuostatą ir perspektyvius sprendimus savo šalių atžvilgiu. Tam reikalinga aiški politinė valia, kurios pagrindas — konkretūs veiksmai, politinė atsakomybė“, — sako buvęs Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje, o šiuo metu Kauno technologijos universiteto Europos instituto direktorius Vygandas Ušackas.

Vygandas Ušackas / Nuotr.: interfax.ru

Vienas iš labiausiai galimų kandidatų į Lietuvos prezidento postą atvirai pripažįsta: daugiametis Lietuvos pirmavimas Europoje pagal emigracijos tempus paaiškinamas tuo, jog patys lietuviai netiki Lietuva ir nemato savo ateities šalyje be perspektyvos ir nekeliančios pasitikėjimo.

„Lyginant su tais metais, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, vaikų gimsta trečdaliu mažiau. Iki šiol egzistavusios gimdymą skatinančios priemonės neveikia. O pagal emigracijos tūkstančiui gyventojų rodiklius Lietuva virš dešimt metų pirmauja Europos Sąjungoje“, — teigia Ušackas.

Apie tai kalba ir konsultacinės kompanijos Glade partneris lietuvių filosofas Mindaugas Kubilius: „Daugelis piliečių paprasčiausiai netiki, kad Lietuva — perspektyvi erdvė, kurioje jų gyvenimas gali gerėti“.

Jo žodžiais, gyventojų skaičius katastrofiškai mažėja dėl menkų pajamų ir aukštų kainų, socialinės atskirties ir negatyvios emocianalios visuomenės būklės, neaprūpintos senatvės ir žemo gimstamumo — lietuvių tauta nustojo atgaminti save.

„Visa tai nuosekliai veda žmones prie suvokimo, jog jie čia nereikalingi“, — daro išvadą Mindaugas Kubilius. „Ką daryti? Vienintelė išeitis — sugrąžinti piliečiams pasitikėjimą savimi ir savo valstybe“, — įsitikinęs filosofas. Tačiau ar ne per vėlu užsiimti tuo sugrąžinimu, jei 9 iš 10 jaunų lietuvių sako, jog išvyks iš šalies, jei jiems užsienyje bus pasiūlytas darbas pagal specialybę?

Emigracija Pabaltijo šalių gyventojams — tai, be kita ko, būdas iškart atsiskaityti su savo vyriausybėmis už panieką ir jų rūpesčių nepaisymą.

Tokiu paprastu ir natūraliu būdu galima atkeršyti politinei klasei ir už eurofondų draskymą, ir už „geopolitinius žaidimus“, ir už realios politikos pakaitalą — „rusų grėsmės“ paranoją: pasiruošti lagaminą, nusipirkti bilietą į lėktuvą ir palinkėti šaliai perspektyvos mirti kančiose.

Levas Tolstojus „Kare ir taikoje“ rašė, jog 1812 metais eiliniai rusų žmonės sparčiau visų armijų ir partizanų artino Napoleono žūtį tuo, jog, daug negalvodami apie Tėvynės likimą, pasiėmę reikalingiausius daiktelius, traukė į Rusijos gilumą, palikdami prancūzų kariuomenei išdegintą žemę.

Visiškai taip dabartiniai lietuviai, latviai ir estai artina Pabaltijo mirtį tuo, jog, daug negalvodami apie savo šalių egzistavimo esmę, važiuoja į aerouostą ir išskrenda gyventi Anglijoje. Londone jų laukia naujas gyvenimas, o jų šalis be jų — neišvengiama mirtis.

Jei iš šalies išvyksta žmonės, tai ji pasmerkta mirti — šiandien gaudžia varpais Pabaltijo ekspertai.

„Jei mes kalbame apie socialinį aspektą, tai didžiausias valstybės turtas — jos gyventojai. Šalį kuria jos gyventojai, o šalis formuoja gyventojų požiūrį į save. Jei gyventojai bėga iš savo valstybės, tai reiškia, jog šalis ligonė. Tai yra kažkas joje netvarkoj, jei atsirado neatitikimas — gyventojų poreikiai neatitinka jų lūkesčius. Jei pajėgiausi gyventojai atsisveikina su valstybe, vadinasi ji pamažu miršta tiesiogine šio žodžio prasme“, — mano Rygos techninio universiteto profesorius, latvių ekonomistas Janis Vanags.

Janis Vanags / nra.lv

„Jau dabar būtina spręsti gyventojų emigracijos problemą, nes perspektyvoje — darbo rankų stygius ir tautos senėjimas. Kyla klausimas dėl šalies ateities“, — sako Estijos finansų ministerijos Regioninio vystymosi departamento vadovas Prijdu Rustkok.

Įsidėmėtina, jog apie mirties pavojų Lietuvai, Latvijai ir Estijai šiose šalyse garsiai prabilta jų šimtmečio išvakarėse.

Šios šalys pasitinka savo garsų jubiliejų atsidūrusios mirties patale, o tai pasekmė jų kūrimosi neteisingais būdais.

„Mes patys šią šalį tokią sukūrėme, — sako apie Latviją Janis Vanags. — Jei mums tai nepatinka, tada prieiname išvados, kad nemokame valdyti savo šalies. Nemokame sukurti tokios valstybės, kurioje patys norėtume gyventi“.

Panašios mintys tikrų Lietuvos, Latvijos ir Estijos patriotų, kurie dar nespėjo atsisveikinti su savo šalimis ir nėra abejingi jų ateičiai, nuskamba vis dažniau ir dažniau.

Pabaltijo valstybingumas pasireiškė kaip blėstantis ir netikęs — jį reikia po plytelę ardyti ir rinkti iš naujo.

Bet ar pakaks tam ryžto ir jėgų? Juk daug paprasčiau kalbėti apie „sėkmės istoriją“, „pabaltijietiškus žaidimus“ ir sparčiausią Europos Sąjungoje ekonomikos augimą.