Labai brangus „geriausias vaiko interesas“

Autorius: Jolanta Miškinytė Šaltinis: http://www.propatria.lt/2018/0... 2018-01-23 22:57:23, skaitė 1389, komentavo 1

"Barnevernet" - gilios europietiško humanizmo tradicijos

Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistemoje, nuo kurios nukentėjo jau ne viena lietuvių emigrantų šeima, pastarosiomis dienomis kilo naujas skandalas. Šios šalies dienraštis "VG" atskleidė, kad kai kurie liūdnai pasaulyje pagarsėjusios tarnybos „Barnevernet“ darbuotojai prie pagrindinio, iš valstybės biudžeto mokamo atlyginimo prisiduria pardavinėdami privačias paslaugas savo pačių organizacijai. 

Dalis jų tuo užsiima netgi toje pat savivaldybėje (komunoje), kurioje dirba arba savo aptarnaujamoje teritorijoje. Tad jie, galima sakyti, sėdi abiejose stalo, prie kurio pasirašomi kontraktai ir skirstomi valstybės pinigai, pusėse. 

Norvegijos partija SV (kairiųjų socialistų) ir Arbeiderpartiet (Darbo partija) pareikalavo, kad Vaikų ir lygių teisių ministrės Solveig Horne atvyktų į šalies parlamentą paaiškinti susidariusios šokiruojančios padėties. 

Šeimos ir kultūros ministras Andre Øvstegård pareiškė, kad dabar jau būtinas politinis vadovavimas atskleidžiant tokius dvigubus „Barnevernet“ vaidmenis. Prieš kurį laiką tas pats „VG“ rašė apie žmogų, dirbusį valstybės samdomu „Barnevernet“ darbuotoju. Tuo pat metu toje pačioje teritorijoje jis kaip privatus asmuo pardavė šiai tarnybai paslaugų už kelis milijonus kronų. 

Reikia paaiškinti, kad Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistema pasižymi dideliu privatizavimo laipsniu, tad privatūs asmenys tarnybai „Barnevernet“ teikia nemažai paslaugų – iš tėvų paimtų vaikų globos, naujų globėjų paieškų, jų apmokymo, pakaitinių namų kūrimo. Jie išlaiko namus, kuriuose vaikai gali praleisti savaitgalį, kuomet jų globėjai pasijunta pavargę.  Tokie privatūs paslaugų teikėjai dalyvauja tėvų susitikimuose su atimtais vaikais, stebi jų bendravimą ir rašo raportus. Paprastai jie turi savo įmones, per kurias ir užsiima su vaiko teisių apsauga susijusiu verslu. 

„VG“ žurnalistai jau kuris laikas gilinasi, kaip privačios naudos siekis susijęs su vis augančia iš tėvų atimamu ir atiduodamų svetimųjų globon vaikų kreive, aiškinant tai „geriausiu vaiko interesu“. Vienas iš pastarųjų redakcijos tyrimų pasakojo apie verslininką Peerą Salströmą-Leyhą, sugebėjusį įsteigti pakaitinių namų tinklą net septyniose Europos šalyse. Įkūręs fondą „Žiburys“ esą kaip ne pelno organizaciją, jis ne tik sugebėjo užsitikrinti pirmenybę Norvegijos viešojo sektoriaus konkursuose, tapti milijonieriumi valstybės biudžeto dėka, bet dar ir išvengti mokesčių. 

 „VG“ atskleidė, kaip Norvegijos mokesčių mokėtojų pinigais buvo išmokamos įspūdingos algos, kaip jais buvo finansuojama verslininko veikla užsienyje, įskaitant ir Lietuvą. 

„Barnevernet“ visada siekė, kad vaikai kuo greičiau paliktų valstybės globos namus ir apsigyventų vadinamųjų profesionalių globėjų šeimose. Prasidėjus tokių pakaitinių namų kūrimo vajui (2011-ieji netgi buvo vadinami didžiaisiais pakaitinių namų metais) išmušė ir Peero Salströmo-Leyho aukso valanda.

2011m. gegužės 6 d. pirmą kartą paskelbtas viešojo sektoriaus konkursas šešerių metų sutartims, kurių vertė siekė apie 1,5 milijardo kronų. Pagal reikalavimus jame galėjo dalyvauti tik pelno nesiekiančios organizacijos. Jos turėjo suteikti laikinus namus vaikams. Trūkstamas vietas apsispręsta pirkti iš komercinių paslaugų tiekėjų. 2012 m. valstybė nupirko pakaitinių namų paslaugų už 371 mln. kronų, o 2016 m. suma šoktelėjo iki 753 mln. kronų. Skaičiuojama, jog daugiau nei septintadalis šių pinigų nukeliavo pas P. Salströmą-Leyhą ir jo organizaciją „Žiburys“. 

Kai „Barnevernet“ nutaria paimti vaiką iš biologinės šeimos ir apgyvendinti pakaitinėje, šią turi surasti savivaldybė. Jei neranda, tuomet Vaikų, jaunimo ir šeimos direktoratas „Bufetat“ kreipiasi į privatų sektorių. Privatininkas pasiūlo pakaitinę šeimą, kurią pats suieškojo ir apmokė globoti vaikus. Privatus paslaugos tiekėjas jau būna pasirašęs sutartį su „Bufetat“, kurioje atsispindi sutartinės kainos. Tačiau kiek bus mokama pakaitinei šeimai, privatininkas nusprendžia pats. 

„Žiburiui“ sutartys su Norvegijos „Barnevernet“ pasirodė labai pelningos. Trumpai tariant, P. Salströmo-Leyho „ne pelno organizacijoje“  pajamos netruko išaugti net 573 proc., atlyginimai - 80 proc. Fondas trejus metus pardavinėjo savo paslaugas viešajam sektoriui, kol nebuvo susigriebta pasidomėti, kodėl pelno nesiekianti organizacija staiga pradėjo skaičiuoti dešimčių milijonų perteklių ir kur jis pasideda.

Viena svarbiausių Norvegijos žiniasklaidos priemonių „Aftenposten“ taipogi atliko žurnalistinį tyrimą, parodantį, kokiu mastu privataus verslo interesai įsigalėjo tokioje iš pirmo žvilgsnio nekomercinėje sferoje kaip vaiko teisių apsauga. Iš pradžių humanitariniais pagrindais susikūrusios ne pelno įmonės ilgainiui virto uždarosiomis akcinėmis bendrovėmis, iš kurių valstybė ėmė pirkti įvairių vaiko teisių apsaugos sistemai reikalingų paslaugų. Paprastai tariant, pelno pradėjusios siekti bendrovės steigė vaikų prieglaudas, internatus, išlaikė vadinamųjų profesionalių globėjų šeimas. Jų paslaugas pirko ne tik valstybė, bet ir vietos savivalda, t.y., komunos. 

„Aftenposten" tyrimas taipogi parodė, kad pastaraisiais metais Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistemą apraizgė didžiulis užsienio įmonių tinklas. Mat kai kurios iš buvusių humanitarinio pobūdžio bendrovių buvo parduotos didžiuliams užsienio koncernams, kurie lobsta teikdami paslaugas Norvegijos tarnybai „Barnevernet“. Tarp jų – Švedijos turtuolių Wallenbergų šeimos valdoma įmonė „Aleris Ungplan & Boi“. Jos metinė apyvarta yra apie milijardas kronų, o du trečdaliai bendrovės veiklos susiję su „Barnevernet“.

Jokia naujiena, kad kai kurios nevyriausybinės Lietuvos organizacijos, veikiančios vaiko teisių apsaugos srityje, ne tik aktyviai bendradarbiauja su atitinkamomis Norvegijos institucijomis, bet ir neslepia šios šalies vaiko teisių apsaugos modelį laikančios pavyzdžiu. Tokio vaiko teisių apsaugos modelio diegimas mūsų šalyje gresia didesniu ar mažesniu sistemos privatizavimu. 

Kaip rodo norvegiška patirtis, valstybinių vaikų namų reforma gali baigtis privačių įmonių, gerovę užtikrinančių ne vaikams, bet tokių įmonių valdytojams, kūrimu. Nepamirškime, kad Norvegijos biudžetą įspūdingai sausinęs P. Salströmo-Leyho „Žiburys“ veikia ir Lietuvoje, o ne itin paruošta, bet itin forsuojama valstybinių globos namų reforma labai jau primena norvegiškus „didžiuosius pakaitinių namų metus“.

Norvegijos žurnalistų tyrimų rezultatai nori nenori perša atsakymą, kodėl taip retai vaikų netekę tėvai laimi teismus prieš „Barnevernet“, kodėl iš biologinės šeimos paimti vaikai atiduodami ne artimųjų globai, bet patenka pas svetimus žmones, kodėl užsienio šalių piliečių vaikai negrąžinami į savo kilmės šalis, tačiau auginami norvegais. Kiekvienas vaikas yra pinigai...

Ar tik ne todėl niekam neįdomi Norvegijos lesbiečių šeimoje augančio Jonuko Ramoškos svajonė išskristi kartu su mama lėktuvu ir augti kartu su neseniai gimusia sesute. Ar ne todėl Daivos ir Bjorno Vinje šeima, iš kurios „Barnevernet“ atėmė dar mamos pienu maitintą sūnų Viliuką, per skirtus retus pasimatymus su vaiku nuolat gundoma atvežti į Norvegiją jau kitoje šalyje gimusį Viliuko brolį. Ir ar ne todėl Gabrielius Bumbulis svetimų suaugusiųjų norvegiškai prigąsdintas, kad jei grįžtų pas mamą, būtų išvežtas – kaip baisu! – į Lietuvą.