Kas, už ką ir su kuo kariavo 1939-1945?

Autorius: Jonas Kovalskis Šaltinis: https://www.facebook.com/perma... 2017-05-03 17:20:48, skaitė 2538, komentavo 2

"Patriotai", nacistai, JAV 5 kolona dažnai kritikuoja Staliną dėl TSRS prekybinių-ekonominių santykių su Hitleriu prieš karą ir smerkia dėl Molotovo-Ribentropo pakto dėl Lenkijos ir Baltijos šalių padalijimo. 

Antitarybinės proamerikietiškos JAV kolonizuotų kvazivalstybių istoriografijos ir "patriotinių" istorikų pagrindinis darbo metodas - ištraukti faktą iš istorinio konteksto, jį siaubingai iškraipyti, pridėti antitarybinių prasimanymų arklišką dozę ir tokią klastotę protingu veidu pateikti kaip istorinę tiesą, kuri su istorijos mokslu neturi nieko bendro. Todėl leiskite atidžiau pažiūrėti į tų laikų Europą ir to meto realų istorinį kontekstą, priežastis ir pasekmes be bumblauskinių-gudavičinių "istorikų" pagalbos. Jei lyginti "nekaltų Hitlerio agresijos aukų" nuostolius mūšiuose prieš Vokietiją ir tų pačių "aukų" nuostolius mūšiuose prieš Tarybų Sąjungą hitlerinės "koalicijos" gretuose, jų nekaltumo klausimas tampa ne toks akivaizdus.

Paimkite, pavyzdžiui, Daniją ir Norvegiją.

Kai vokiečiai įsiveržė į tas šalis, didžioji dauguma norvegų ir beveik visos Danijos karinės pajėgos neparodė jiems jokio pasipriešinimo, ramiai leido save nuginkluoti, ir per visą karo ir okupacijos laikotarpį, ginkluotųjų pajėgų ir pogrindžio nuostoliai buvo šiek tiek daugiau nei 2 tūkst. žmonių.

Tuo pačiu metu tik vienose kapinėse netoli Leningrado palaidota apie 900 iš 14 000 Skandinavijos savanorių, kurie kovojo Hitlerio pusėje Rytų fronte. Ir iš viso jų žuvo kelis kartus daugiau, nes paskutinis karinis dalinys, sukomplektuotas norvegų ir danų karių, divizija "NORLAND", buvo Raudonosios armijos sutriuškinta jau netoli Berlyno.
Daro įspūdį Danijos ir Norvegijos pogrindžio vadovų atsakymai britų žvalgybos į pastarosios pasiūlymus bendradarbiauti su jais. Ponai pogrindininkai nekartą ir primygtinai reikalavo iš Anglijos ... nutraukti jiems ginklų tiekimą , nes kai kurios karštos galvos gali jais pasinaudoti, o tada vokiečiai supyks ir ką nors gali pasodinti į kalėjimą.

Dar britus "pogrindininkai" primygtinai prašė neraginti gyventojų sabotuoti Vokietijos užsakymų (vėlgi, siekiant išvengti represijų). Ir nebombarduoti karinių gamyklų, kadangi ten dirbantys fiurerio labui dori piliečiai gali netyčia nukentėti ... Lyginti tokį "pasipriešinimą" su tuo, kas vyko nacių okupuotose TSRS ar Jugoslavijos teritorijose, yra tiesiog nepadoru.

Nenuostabu, kai mano draugo motina pernai keliavo į Daniją ir ten paklausė vienos vietinės močiutės apie jos išgyventas karo metu kančias, ši visai rimtai ir nuoširdžiai atsakė: "Sunkiausia buvo tai, kad niekur nebuvo galima gauti geros kavos!"

Lygiai tokį patį vaizdą galima stebėti ir kituose Vakarų Europos šalyse.

Pavyzdžiui, Belgija, Olandija ir Liuksemburgas, įvairių šaltinių duomenimis, pasiuntė į Tarybų Sąjungos-Vokietijos frontą nuo 90 iki 110 tūkstančių savo karių, Prancūzija - nuo 140 iki 180 tūkstančių, o formaliai neutralios Ispanija, Švedija ir Šveicarija - daugiau nei 50 tūkstančių savanorių, kurie visi įnirtingai kovėsi Adolfo Hitlerio pusėje už Vakarų Europos "civilizacijos vertybes".

Apskritai, lyginant tų šalių piliečių, kurie žuvo vienoje ar kitoje fronto pusėje, skaičius, neišvengiamai galima visada padaryti labai liūdną išvadą. Ką galima pasakyti apie prancūzus, kurių laikotarpiu nuo 1940 liepos iki 1945 gegužės antihitlerinės koalicijos pusėje žuvo 45 000, o kitoje fronto pusėje žuvo mažiausiai bent 83 tūkstančiai?

O Prancūzijos "Karolio Didžiojo" SS divizijos batalionas gynė Reichstagą tuo metu, kai net vokiečiai iš ten jau paspruko.

Pradžioje Vakarų Europos valstybės pasiuntė į Rytų fronte 7 SS legionus (iš Danijos, Norvegijos, Prancūzijos, po du iš Belgijos ir Olandijos), kurie vėliau buvo dislokuoti 6 divizijose (Danijos-Norvegijos, Prancūzijos ir dviejose Belgijos bei dviejose Olandijos).

Pasižymėjusi Šiaurės Afrikoje Rommelio korpuso 90-oji lengvoji pėstininkų divizija buvo sukomplektuota daugiausiai iš Prancūzijos užsieniečių legiono karių. O šimtai tūkstančių Elzaso, Lotaringijos, Liuksemburgo gyventojų ir, žinoma, gyvenę visose Europos šalyse vokiečiai tarnavo Vermachto daliniuose bendros karinės prievolės pagrindu, kaip taisyklė, paprasti nesudarydami atskirų dalinių. Viena tariamai užgrobta Austrija 1938 metais Vermachtui pateikė 17 divizijų, įskaitant elitines kalnų šaulių, kurios sukėlė mums tiek problemų Arkties ir Kaukazo regionuose.

Nereikia pamiršti, kad didelė prancūzų kariuomenės dalis po 1940 m. birželio 25 d kapituliacijos vokiečių nebuvo nei nuginkluota, nei prijungta prie prie Vermachto, tačiau su savo vėliavomis labai aktyviai dalyvavo kariniuose veiksmuose prieš Anglijos-JAV karines pajėgas, Prancūzijos Pasipriešinimo partizanus ir generolo de Golio karių būrius.

Vykusius 1940-1942-aisiais mūšius Alžyre, Maroke, Vidurio Afrikoje, Sirijoje, Libijoje, Libane, Madagaskare ir Gibraltare, žinoma, negali net lyginti su Stalingrado mūšiu, tačiau Vakarų karo teatre jie buvo gana rimti ir kainavo abiem pusėms dešimtis tūkstančių žuvusiųjų ir sužeistųjų.

Būtent tose vietose prieš britus ir amerikiečius veikė pagrindinės Prancūzijos karinion laivyno pajėgos, kurių sudėtyje buvo 6 linijiniai kreiseriai, 4 kreiseriai, 1 hidroplanų transportinis laivas, 20 minininkų ir 9 povandeniniai laivai. Dauguma jų buvo paskandinti arba perimti, tačiau sąjungininkai prarado tris karinius laivus ir kelias dešimtis lėktuvų, neskaitant sugadintos technikos.

Be ginkluotosų pajėgų Vokietijos pusėje tarnavo didžioji dalis Vakarų Europos policijos pajėgų.

Pavyzdžiui, Danijoje, vokiečiams talkino daugiau nei 10.000 policininkų ir žandarų, Olandijoje tik vienoje iš trijų policijų tarnavo 19 000 žmonių, o Prancūzijoje tiktai gestape ir savanoriškoje milicijoje tarnavo daugiau nei 60 tūkstančių žmonių!

"Bet gi ten buvo ir pogrindininkai, ir partizanai?" - paklaus koks nors užsispyręs skaitytojas. Žinoma, tačiau - kiek? Dar visai neseniai vaikščiojo absoliučiai fantastiški skaičiai. Pavyzdžiui, Prancūzijos komunistai prisiekinėjo, kad mūšiuose su okupantais neteko 70 000 geriausių savo partiečių, tuo metu kai per 4 okupacijos metus visas Prancūzijos Pasipriešinimo judėjimas prarado 20 tūkst. pogrindžio kovotojų ir partizanų. 

Tiesa, būtina pažymėti, kad tarp visų Pasipriešinimo judėjimo dalyvių komunistai, kartu su tarybiniais karo belaisviais ir antihitleriškai nusiteikusiais emigrantais, tikrai buvo gausiausia ir kovingiausia dalis.

Bet tai yra tiesa tik tam laikotarpiui kai vokiečiai ir jų sąjungininkai užpuolė Tarybų Sąjungą.

Iki 1941 m. birželio 22 d. visos Vakarų Europos komunistų partijos buvo gana lojalios vokiečiais ir savo laikraščiuose,leidžiamuose tyliai leidus gestapo policijai, daugiausiai merkė britus ir ragino darbininkus nedalyvauti imperialistiniame kare. Tai reiškia, kad nekovoti su Hitleriu.

Apie kitas politines organizacijas ir kalbėti nėra ką, taip vangiai jos elgėsi .

Kai istorikai pabandė atlikti Pasipriešinimo judėjimo dalyvių sociologinius tyrimus, paaiškėjo, kad tik viename Aukštosios Savojos partizanų būryje iš 40 kovotojų buvo 11 komunistų ir jiems pritariančių ir 7 imigrantai iš Jugoslavijos , ir 35-uose kovingiausiuose partizanų būriuose kovotojų daugumą sudarė tarybiniai karo belaisviai!

Dauguma Pasipriešinimo judėjimo dalyvių, kurie nebuvo komunistai, emigrantai, karo belaisviai ir išvežti darbams iš Tarybų Sąjungos, buvo laikomi kovotojais formaliai ir iš tikrųjų pasyviai prie jūros gero oro ar net aktyviai bendradarbiavo su vokiečiais. 

Kaip tai primena Lietuvos aktyvistų frontą, plechavičininkus, Impulevičiaus darbo apsaugos batalijoną ir kitus "patriotų" Birželio 23-osios "sukilėlius"!

Norvegijoje, iš daugiau nei 50 tūkstančių asmenų, kurie yra laikomi ginkluoto pogrindžio pasipriešinimo nacistų okupacijai judėjimo dalyviais, nemaža dalis tuo pačiu metu dirbo policijoje ir padėjo gestapui gaudyti savo bendražygius, o didžioji dauguma kitų tiesiog trynė kelnes šiltuose vietose ir laukė, kol atėjo Pergalės diena ir vokiečiai nekapituliavo be jokio jų dalyvavimo.

Ypač didelį indėlį šalių-"okupacijos aukų " ir "neutralių šalių" pramonės įnešė į III Reicho karinę gamybą. Iš maždaug beveik 53 tūkst tankų ir savaeigių artilerijos pabūklų, kuriuos naudojo per Antrąjį pasaulinį karą vokiečiai, daugiau nei 8000 buvo pagaminti Čekijos ir Prancūzijos gamyklose. Visų okupuotų šalių gamyklos gamino Vermachtui lėktuvus, patrankas ir šaudmenis. Pavyzdžiui, Leningradar blokados metu apšaudė, kartu su Krupo patrankomis, taip pat ir galingos Prancūzijos koncerno "Le Creusot" ir Čekijos "Škoda" 240 mm haubicos.

Čekų gamybos šaudmenys pasižymėjo tokia aukšta kokybe, kad, kai 1999 metais didelę kontrabandos partiją pabandė parduoti Kosovo proamerikietiškiems teroristams, Sankt Peterburgo muitinei atlikus konfiskuotų šaudmenų bandomuosius šaudymus, visi šaudmenys sprogo! Dar svarbesnį vaidmenį Europos šalys suvaidino aprūpindamos Vokietijos armiją transporto priemonėmis.

Vien tik iš Prancūzijos vokiečiai 1940 m. gavo 5000 lokomotyvų ir 250.000 vagonų. 92 Hitlerio armijos divizijos iš visų 153, dislokuotų prie TSRS sienos, įsiveržė į TSRS ant Prancūzijos automobilių, o 1943 metais vienas iš šešių sunkvežimių, patiektų Vermachtui, buvo pagaminta okupuotų teritorijų gamyklose.

Daug padėjo fiureriui ir neutralai.

Beveik kas trečias šaudmuo buvo pagamintas iš plieno, išlydyto iš Švedijos geležies rūdos, ir beveik visas reikalingas volframas buvo tiekiamas iš Portugalijos. Be to, Karlsono, kuris gyvena ant stogo, tautiečiai iki pat 1944 m, tvarkingai leido naudotis savo teritorija Vokietijos kariniam transportui, o Hitlerio sąjungininkus suomius gausiai aprūpino su visais būtinais ginklais, tame tarpe naikintuvais ir savaeigėmis priešlėktuvinėmis patrankomis. Apie visas kitokias smulkmenas, pavyzdžiui, žvalgybos informacijos teikimą ir vokiečių povandeninių laivų aprūpinimą degalais Ispanijos karinio jūrų laivyno bazėse ir kalbėti neverta.

Kalbant apie tariamą generolo Franco atsisakymą oficialiai stoti į karą Reicho pusėje, pažymėtina, kad kaudiljo iš tikrųjų labai ir neprieštaravo, bet tam, kad prieštvaninę ispanų armiją padaryti nors šiek tiek kovinga, reikėjo tokių išteklių, kad Hitleris, pažiūrėjęs Franko pateiktą sąrašą, nusprendžiau šiuos pinigus išleisti kur kas naudingesnėms reikmėms.
Juolab, kad kaip neutrali šalis, Ispanija daugeliu požiūrių Reichui buvo kur kas naudingesnė. Nes kitaip fiureriui būtų buvę daug sunkiau gauti gyvybiškai reikalingą naftą iš amerikiečių kompanijos "Standard Oil". Ši miela korporacija beveik visą karą, kuriame, jei pamenate, JAV kariavo su Vokietija, Ispanijai reguliariai tiekė "juodąjį auksą", puikiai žinodama, kad jis bus perparduotas Berlynui. Ir paralyžiuotas senelis Ruzveltas žinojo tai, tačiau nesikišo.

Karas yra karas, o verslas yra verslas. Nieko asmeniško , tik didelis pelnas. Kruvinas, nešvarus, bet nekvepia.

Štai taip padėjo Adolfui Aloizovičiu talkino visa "neutrali" ir "okupuota" kontinentinė Europa, ir tam tikru mastu net Amerika.

Ir visa tai neskaitant sąjungininkų, taip sakant, oficialių, t.y., Italijos, Vengrijos, Rumunijos, Suomijos, Bulgarijos, Slovakijos ir Kroatijos. Čia jau karių, dalyvavusių mūšiuose prieš TSRS kiekiai skaičiuojami milijonais, ypač jei neužmiršti, kad tada Italijai priklausė Albanija ir Kosovas, Kroatijos sudėtyje buvo Bosnija, o Bulgarijai priklausė Makedonija.

Koks yra rezultatas? Lenkija? Iš dalies taip, bet verta prisiminti, kad Vokietijos armijos gretose kovojo daugiau nei 100 tūkstančių piliečių, kurie1939 metų rugsėjo 1 d. turėjo Lenkijos pasą. Jau nekalbant apie Lenkijos vyriausybei tremtyje Londone pavaldžią Armiją Krajovą, kuri kovojo prieš Raudonąją armiją ne mažiau ir net labiau įnirtingai nei prieš Vokietiją. Šveicarija?

Neskaitant jau jau paminėtų šveicarų savanorių SS divizijose ir žvalgybinės informacijos teikimo Reichui, Šveicarijos bankų vaidmuo Reicho vykdytose finansinėse operacijose vis dar nėra iki galo išaiškinta, tačiau jis buvo didžiulis, be jokios abejonės.

Net Europos žydai, vis dar gaunantys iš fricų kompensacijas už visus realias ir daugiau prasimanytas kančias tūkstančiui metų į priekį, ir jie sudalyvavo.

Tarybų Sąjungos nelaisvėv karo pabaigoje buvo paimta daugiau nei 10 tūkstančių žydų, kurie tarnavo tiek Vermachto, tiek Vokietijos sąjungininkų valstybių armijose, tame tarpe ir jau minėtoje Prancūzijos SS divizijoje "Karolis Didysis". Vokietijos žydų tarpe buvo daug aukšto rango karininkų, iš kurių labiausiai žinomas yra antras pagal rangą po Himmler'io SS vadas Reinhard'as Heidrich'as, Čekijos gauleiteris, ir pirmasis Gėringo pavaduotojas, feldmaršalas Erich'as Milch'as.

Žydai, kurie tarnavo Suomijos armijoje, net turėjo stovykloje prie upės Svir savo sinagogą, kurios du nuolatiniai lankytojai - majoras Leo Skurnik'as ir kapitonas Solomon'as Klass'as - buvo Vokietijos sąjungininkų apdovanoti I-ojo laipsnio Geležiniais Kryžiais .

Štai ir gaunasi, kad kaip besuktum, bet didžioji dauguma Europos piliečių bendradarbiavo su vokiečiais, vadovaudamiesi, kas idėjiniais įsitikinimais, o kas ir grynai savanaudiškais sumetimais (ypač kalbant apie galimybę pasiplėšti turto turtinguose Rusijos platumose.

Bet Fiureris, atitinkamai, iš tikrųjų vadovavo kryžiaus žygiui prieš Rusiją. Kruopščiai vykdydamas savo nevykėlių jo pirmtakų planus - 1240-45 metais (Livonijos ordinas su Pabaltijiečiais, Švedija su Suomija, Vengrija, Lenkija ir už jų stovintis Romos popiežius), 1812m. (Napoleonas su beveik visa Europa) ir 1918-20 m.m. (Ta pati Europa, tik prie jų dar prisijungė amerikiečiai ir japonai).

Šia prasme, NATO ir Europos Sąjunga - yra teisėti ir verti pakvaišusio Hitlerio pasekėjai.

Tokiu būdu Jugoslavijos suskaldymas ir jos stačiatikių respublikų bombardavimas (kurios, beje, vienintelės niekada praktiškai nedalyvavo daugybėje Vakarų intervencijų prieš Rusiją), TSRS apiplėšimas vakarietiško verslo invazijos būdu, ir parama teroristams-banditams, kurie kovojo Čečėnijos Respublikoje, visiškai atitinka Adolfo Hitlerio ir JAV-NATO karo nusikaltėlių gaujos idėjas.

Šaltinis: http://oppps.ru/sssr-voeval-ne-s-gitlerom-a-so-vsej-fashistvuyushhej-evropoj.html