Propaganda paneigiant propagandą ir kiti žurnalistiniai paklydimai

Autorius: Marius Jonaitis Šaltinis: http://kulgrinda.lt/1829/propa... 2017-03-26 18:50:44, skaitė 2891, komentavo 1

Vienas iš mano pažįstamų vakar (03.20) mane informavo apie keistą straipsnį, kuriame esu minimas kaip propagandos ir trolinimo pavyzdys. Tai mane suintrigavo, tad apsilankiau kolegos duotoje nuorodoje į minėtą straipsnį, kurį 2017 metų kovo 17 dieną publikavo lzinios.lt portalas. Tekstas, kurio autorė Eugenija Vaitkevičiūtė, vadinasi „6 priešiškos propagandos mitai Lietuvoje ir Estijoje“ (nuoroda).

Tekstas gan primityvus ir nuobodus, naudojamos standartinės klišės, kurios klaidžioja internetiniame folklore ir neturi jokios logiškos tąsos. Tiesiog tiek tezės, tiek ir jų paneigimai yra visiškai atitolę nuo realybės ir egzistuoja tik atskirų, tuo suinteresuotų žmonių galvose. Iš esmės klaidingi yra tiek visi šeši propaganda įvardinami teiginiai, tiek ir juos bandantys paneigti argumentai. Todėl, bandant visa tai analizuoti iš neutralių pozicijų, stiprėja nejauki nuojauta, jog bandoma gilintis į paranojinės šizofrenijos apimto žmogaus kūrybą. Maišomos elementarios sąvokos bei faktai, todėl gaunasi keistų įspūdžių, lūkesčių ir vertinimų kakofonija. Na, bet tiek to, tai atskiro straipsnio tema, o mano tikslas atsakyti į autorės pateiktą klaidinantį mano išsireiškimo pateikimą.

Tekste rašoma, kad: „Tačiau, pavyzdžiui, lietuvio M. Jonaičio teigimu, 1991 metų sausį rusai taip pat rengė demonstracijas Lietuvai palaikyti, todėl už savo nepriklausomybę neva privalome būti dėkingi Rusijai. Tą patį tvirtina tūkstančiai Kremliaus trolių, užplūdusių Lietuvos interneto erdvę.“

Taip bandoma mane pritempti prie vadinamojo pirmojo mito kūrėjo ir platintojo, kuris įvardintas taip:  „1 mitas: Estijos ir Lietuvos nepriklausomybė neva skaičiuoja vos 25 metus – nuo to laiko, kai SSRS „išleido“ mus iš savo glėbio. Todėl Lietuvos ir Estijos nepriklausomybė yra tarsi Rusijos paslauga ar dovana, už ją neva privalome būti dėkingi Rusijai.“

Pirmiausiai autorė save įklampina į neteisingą to laikmečio politinės situacijos įvardinimą. Tiek Lietuva, tiek ir tuometinė Rusijos TFSR, buvo įtrauktos į TSRS sudėtį. Ta pati Rusijos federacija 1991 metų gruodį išstojo iš TSRS, prieš tai dar spėjusi 1991 metų liepos 19 dieną (dar būdama Sovietų sąjungos sudėtyje) pripažinti 1990 metų kovo 11 dieną mūsų paskelbtą nepriklausomybės atkūrimo aktą. Beje, tuometinė Rusijos TFSR buvo penktoji valstybė, kuri tą padarė – po Moldovos, Islandijos, Danijos ir Slovėnijos (sąrašą galite rasti čia).

Ką noriu tuo pasakyti? Ogi tai, jog tuometinę Rusijos TFSR prilyginti tuometinei TSRS yra absoliučiai absurdiška ir netikslinga, kadangi tarp tuometinės Rusijos vadovo Boriso Jelcino ir tuometinio TSRS vadovo Michailo Gorbačiovo vyko intensyvi politinė kova, tad reikia tik pagirti tuometinius Lietuvos strategus, jog sugebėjo išnaudoti šią priešpriešą savo tikslams pasiekti.

Na, o grįžtant prie Eugenijos Vaitkevičiūtės nuostabos apie mano teiginį, jog Rusijoje 1991 metų žiemą vyko Lietuvą palaikančios demonstracijos, čia yra būtina perteikti tikslią mano citatą ir publikuotą nuotrauką (ko nepasivargino padaryti minima žurnalistė). Tą padarysime čia:

„Žinot kas čia? Ogi vienas iš Lietuvos palaikymo mitingų Maskvoje 1991 metų sausio mėnesį (po sausio 13 įvykių). Sergėjaus Kovoliovo teigimu mitinguose dalyvavo nuo 100 iki 500 000 žmonių.
O žinot kas man keisčiausia? Jog apie tai beveik nėra jokios informacijos. Lyg ištrinta. Todėl jei kas turit video nuorodų ar kokios informacijos lietuvių (iš bėdos ir anglų) kalba, tai labai laukčiau. Bandyčiau susisteminti info. Nes, vis tik, esu linkęs pritarti Audrius Butkevicius interviu, kuris publikuotas vakar dienos Lryte, pareikštai minčiai jog būtent rusų parama Lietuvai buvo vienas iš svarbių faktorių užkertant 1991 metų sausio įvykių aštrėjimą.“

Šis mano Facebook įrašas (su nuotrauka) susilaukė daug dėmesio. Gavau apie 2100 „patinka“ ir 1180 pasidalinimų. Labiausiai nustebino jaunosios kartos nuostaba, jog galėjo vykti tokio masto renginiai Lietuvos nepriklausomybei paremti bei 1991 metų sausio 13 dienos įvykiams pasmerkti. Ir dar būtent Rusijos didžiuosiuose miestuose – Maskvoje ir Sankt Peterburge! Akivaizdu, jog toks svarbus momentas lyg tyčia yra trinamas, o tai labai keista.

Kodėl aš išvis susidomėjau šia tema ir kelias valandas ieškojau nuotraukų ir video (jų turiu, pateiksiu kiek žemiau)? 2017 metų sausio 12 dienos Lietuvos Ryte pasirodė interviu su Audriumi Butkevičiumi „Audrius Butkevičius: gintis nepasiruošę“. Tame trumpame interviu man užkliuvo būtent dvi citatos, jog „O kai sausio 15-ąją Maskvoje ir Sankt Peterburge (tuomet – Leningrade) susirinko šimtatūkstantinės demonstracijos – Sovietų Sąjungos vadovybė buvo priversta stabdyti karinius veiksmus Baltijos šalyse. Taip išsigando, kad iki pat pučo rugpjūtį nieko nedarė.“ ir „Apsigynė todėl, kad neleidau iššauti nė vienam ginklui. Mūsų ginklas buvo milžiniška SSRS gyventojų parama ir Vakarų pasaulio susidomėjimas įvykiais Lietuvoje.“ Tai, jog tuometinis gynybos vadas pabrėžė kitų tautų, o mums labiausiai aktualu – rusų, paramą, man atrodė kaip kertinis momentas norint suprasti kodėl pavyko laimėti kovą dėl 1990 metų kovo 11 dienos nepriklausomybės atstatymo.

Pačio Audriaus Butkevičiaus patvirtinimas, jog buvo teisingai suprasti jo žodžiai. Visą facebook diskusiją galite rasti paspaudę čia.

1991 metų sausio 20 dienos Lietuvą palaikantis mitingas (didžiausias per visą Rusijos istoriją).

Koks šio straipsnio reziumė arba moralas? Teigti, jog vien Rusija ar rusų tautybės asmenys lėmė, jog pavyko pasiekti 1990 metų kovo 11 dieną paskelbtus tikslus, būtų netikslinga ir neteisinga. Tačiau, ignoruoti gan svarbų tokį paramos faktą būtų nesąžininga, juolab, kad tuometinis Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Audrius Butkevičius viešai patvirtino, jog be tikrai gausaus rusų palaikymo būtų sunku išvengti padėties aštrėjimo. Tad ką bandoma pasiekti tokia publikacija Lietuvos žiniose? Galimi keli scenarijai.

Vienas jų yra elementarus nemokšiškumas ir žurnalistės bandymas plaukti pasroviui, kuriant dabar globojamą žanrą – priešų paieškos bei žmonių kiršinimo. Be abejo, tingint ieškoti įvairesnių faktų bei pašnekovų, nes gi kam vargintis? Viskas ir taip aišku…

Antras scenarijus yra daug baisesnis. Galimas tyčinis provokavimas, sėjant tautinę bei vidinę – nuomonių įvairovės – nesantaiką, siekiant politinių tikslų. Tai tikrai pavojinga, nes gali atsigręžti prieš mus pačius. Mus, turiu omenyje čia gyvenančius žmones, nes kaltininkai, kilus pavojui, tiesiog bristų per upelį į saugią šalį (puikiai žinomas vaizdelis).

Kalbant apie užsienio politiką, tai suprantama, jog ši sritis yra sudėtinga bei veikiama tam tikrų geopolitinių procesų, kur Lietuva turi mažai veikimo svertų, BET niekas netrukdo išlaikyti gerus ryšius su įvairių (o ypač kaimyninių) šalių žmonėmis. Būtent žmonėmis, o ne valdžios institucijomis (nors ir su jomis rekomenduojama bendrauti adekvačiai), taip išlaikant tam tikrą įtaką bei svertus norint pakeisti neigiamą prognozę į sau teigiamą. Deja, bet pastaruosius 27 metus buvo daroma viskas, jog teigiama nuomonė būtų keičiama į neigiamą. Kuriama tam tikra aura, kurią ir galima priskirti priešiškai propagandai ir kurią tikrai reikėtų  neutralizuoti.

Marius Jonaitis
Asociacija „Nacionalinis interesas“
2017.03.21