Bolševikinės šeimos idealai ir „Pamiršta“ seksualinė revoliucija
Autorius: Šturmuotojas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2017-03-18 10:49:25, skaitė 1873, komentavo 1
1918 metų gruodžio 19 dieną Petrograde dekreto „Apie santuokos panaikinimą“ metinės buvo paminėtos lesbiečių eisena. Maskvoje nuogi demonstrantai žygiavo Raudonąja aikšte šalia Kremliaus sienų, pasirišę tik raudonas juostas per petį. Eisenos priekyje žengė idėjinis nuogų proletarų įkvėpėjas, ištikimas Lenino partijos sūnus ir artimas Levo Trockio draugas Karlas Radekas. Demonstracija buvo tikras seksualinės revoliucijos triumfas.
Iš tiesų, Didysis spalio perversmas dažnai ironiškai vadinamas didžiąja spalio seksualine revoliucija. Ji grindžiama K. Markso, F. Engelso, Augusto Bebelio komunizmo teorijomis. Tad atėję į valdžią bolševikai, iškėlę šūkį „Proletariatas privalo nedelsdamas imtis šeimos sunaikinimo“, pirmiausia ėmėsi triuškinti tradicinės šeimos instituciją. (Citatos čia ir toliau – iš straipsnių rusų kalba internete. Rusai gana intensyviai ir įvairiais aspektais nagrinėja savo istorijos raudonąjį laikotarpį, todėl informacijos daug ir ją nesunku susirasti – aut.)
1917 metų gruodį, po garsiųjų dekretų „Apie žemę“ ir „Apie taiką“, V. Leninas pasirašo minėtą dekretą apie „Santuokos panaikinimą” ir kitą – „Apie civilinę santuoką, apie vaikus ir apie civilinės būklės įrašus“. Pastarajame atsirado ir skyrius „Apie bausmės už homoseksualizmą atšaukimą“. Skyrybų procedūra pasidarė labai paprasta, o santuoka tapo „fiziologine darbininko vyro ir darbininkės moters sąjunga“. Tokioje sąjungoje gimę vaikai privalėjo būti nedelsiant paimti ir perduoti, kad būtų kolektyviai išlaikomi, o tėvams nebūtų trukdoma spartuoliškai dirbti. Tuo pat metu legalizuotos visos santuokinės sąjungos rūšys – homoseksualios, trejybinės, šeimos-komunos, kuriose nėra pavienių vyrų ir moterų. Tarybų Rusija tapo viena pirmųjų, panaikinusių kriminalinę atsakomybę už vienalytes santuokas (Didžiojoje Britanijoje tai padaryta 1967, o Vakarų Vokietijoje – 1969 metais). Vadinamoji švediška šeima taip pat pirmiausia atsirado Rusijoje. Tokioje šeimoje savanoriškai gyveno 10–12 abiejų lyčių asmenų. Jie kolektyviai vedė bendrą ūkį ir lytinį gyvenimą. Intymios poros atsiskyrimas nuo kitų nebuvo leidžiamas, prasižengę komunarai netekdavo šio garbingo vardo.
1918 metų spalio 29 dieną Maskvoje įvyko pirmasis darbininkų ir valstiečių jaunimo suvažiavimas, jame nuspręsta įkurti Rusijos komunistinio jaunimo sąjungą (komjaunimą). Pirmuose sąjungos įstatuose buvo įrašytas punktas: „Kiekviena komjaunuolė pirmu pareikalavimu privalo atsiduoti kiekvienam komjaunuoliui, jeigu jis moka nario mokestį ir dirba visuomenei naudingą darbą.“ Šis punktas galiojo iki 1929 metų, kai buvo priimta nauja įstatų redakcija.
1925 metais tarybinis gydytojas Grigorijus Abramavičius Batkis savo knygoje apie seksualinę revoliuciją homoseksualizmą ir sodomiją (lytinius santykius su gyvūnais) aiškino taip: „Tarybiniai įstatymai skelbia visišką valstybės nesikišimą į lytinius reikalus, kol nedaroma žala ir nepažeidžiami kieno nors interesai… Jei kalbėtume apie homoseksualizmą, sodomiją ir kitas įvairias lytinio pasitenkinimo formas, pagal Europinius įstatymus laikomas visuomenės moralės pažeidimais, tai tarybiniai įstatymai į juos žiūri lygiai taip pat, kaip į vadinamuosius „natūralius“ santykius. Visos lytinių santykių formos yra privatus reikalas.“
Tačiau buvo pastebimi ir nevaldomos paleistuvystės (mūsų supratimu) pavojai. Partinis darbuotojas Markovas, kalbėdamas konferencijoje socialinės higienos klausimais, atkreipė dėmesį: „Aš perspėju, kad link mūsų artėja milžiniška nelaimė - ta prasme, kad mes neteisingai supratome laisvosios meilės sąvoką. Rezultatas yra toks, kad iš tos laisvosios meilės komunistai prisidarė vaikelių… Karas mums davė gausybę invalidų, o neteisingai suprasta laisvoji meilė mus apdovanos dar didesniais luošiais.“
Bolševikiniai vaikai
Kūdikiai nebuvo laukiami, nes jų auklėjimas komunarus galėjo atitraukti nuo šviesios ateities statybos. Kita vertus, kontraceptinės priemonės iš esmės neegzistavo. Gal todėl Leninas 1920 metais pasirašė dekretą dėl abortų įteisinimo. Nuo tol moterys įgijo teisę trijų mėnesių laikotarpiu nutraukti nėštumą. Jeigu kūdikis vis dėlto gimdavo, jis būdavo atiduodamas į internatą, vaikų namus.
Kita vertus, bolševikai suprato, kaip neprotinga palikti vaikų auklėjimą tradicinei šeimai. (Tačiau pavieniai pasiūlymai tam tikram laikui apskritai uždrausti seksą nebuvo priimti; siūlymo esmė: masėms leidžiama santykiauti su viskuo, kas juda, o menka gražiausių, protingiausių gyventojų dalis reprodukuotų idealius komunizmo statytojus.) Nesupratingos seksualinės revoliucijos aukos kažkodėl grįždavo prie tradicinės šeimos ištakų, ir socialinių reiškinių inžinieriai nusprendė, kad auklėjimas šeimoje yra nepateisinamas. Juk žinoma, kad kūdikis nesąmoningai stengiasi atgaminti savo šeimos modelį. Todėl nauja socialinė užduotis buvo atskirti nuo ankstesnės patirties, nuo šeimos. Nuspręsta vaikus perduoti ideologiškai patikimiems auklėtojams.
1921 metais Maskvoje buvo atidaryti psichoanalitiniai vaikų namai-laborotorija, kur imtasi auginti naujažmogį. Tarp 30 auklėtinių nuo vienų iki penkerių metų, be kitų aukštų bolševikinių veikėjų vaikų, buvo ir Stalino sūnus Vasilijus. Naujo žmogaus auklėjimo pagrindas buvo Zigmundo Froido idėjos apie seksualines vaikystės fantazijas, galinčias vėliau virsti neurotiniais sutrikimais. Priemonės – seksualinis švietimas ir seksualinių instinktų tenkinimas nuo pat mažumės. Tik šitaip auklėjamas žmogus, manė komunistiniai auklėtojai, išaugs harmoninga, nuo bet kokių neurozių ir kompleksų laisva asmenybe. Laboratorijos vedėja V. Šmidt, 1924 metais skaitydama pranešimą tarptautiniame psichoanalitikų kongrese Vienoje, kalbėjo: „Mūsų vaikų namų auklėtiniai savo seksualinius poreikius tenkina nesibaimindami, auklėtojų akivaizdoje, ir šitaip tie poreikiai niekuo nesiskiria nuo bado, troškulio arba nuovargio.“ Vėliau šias išvadas patvirtino ekspertai: „Seksualinių poreikių tenkinimas, onanizmas pastebėtas tarp daugumos šiuose vaikų namuose gyvenančių vaikų. Tarp vaikų, ką tik atvežtų iš šeimų, onanizmo nepastebėta.“ Toliau išvadose teigiama, kad nevaldomas vaikų autoerotizmas išgąsdino ne tik auklėtojus, bet ir nuoširdžius psichoanalizės sekėjus. Nenuostabu, kad per trejus metus vaikų namuose pasikeitė 50 auklėtojų, o eksperimentas pripažintas nepavykusiu. Įstaiga 1925 metais buvo uždaryta.
Trečiojo dešimtmečio pabaigoje seksualinė revoliucija ėmė silpti. Į valdžią atėjus Josifui Stalinui, „netradicinės“ orientacijos asmenys imti persekioti, naikinti fiziškai, ir per kelis dešimtmečius visuomenėje įsivyravo neigiamas požiūris į „palaidą gyvenimą“, imta deklaruoti, kad šeima yra visuomenės ląstelė, o monogamija – šeimos pagrindas. Dėl to bolševikai netapo moralesni ir nepaneigė visuomenės pavergimo ideologijos, iš tiesų ne stiprindami šeimą kaip „ląstelę“, o bandydami ją veikti kaip aritmetinę individų sumą. Šiaip ar taip, bet, regis, jau Nikitos Chruščiovo vadovavimo laikais iš tribūnų buvo sakoma: „Tarybų Sąjungoje sekso nėra!“