Nors privilegijų tokiu mastu, kokiu apsirūpino tiek Lietuvos, tiek Rusijos, tiek kitų buvusių respublikų (dabar valstybių) valdžia, nebuvo, bet visgi jų būta ir anksčiau. Be to, jos plėtėsi, lyginant su „privilegijomis“ po revoliucijos arba po karo. Palaipsniui ir komunistų valdžia pamiršo, kad buvo reikalaujama „gyventi ir dirbti taip, kad darbo žmonių masės matytų, jog komunistai nėra nauja aristokratinė kasta, užgrobusi valdžią, o liaudies tarnai“. (Ne paslaptis, kad kartais žmonės sau leisdavo švelniai pasišaipyti iš „liaudies tarnų“.)
Greičiausiai yra žinoma, kad pirmoji tarybinių vadovų karta – Leninas, Stalinas, Dzeržinskis, Lietuvoje – Sniečkus ir jo bendražygiai: Šumauskas, Šarmaitis, Niunka – kontrastingai skyrėsi nuo vėlesnių vadovų savo kuklumu, kuris buvo tolygus pasiaukojimui. Jie suvokė, jog tokie, atrodytų, menki dalykai gali sukelti „puvimą partijoje“. Vėliau kuo toliau, tuo labiau buvo „įteisinamos“ privilegijos, visų pirma – sekretoriams, biuro nariams. Tokie „įteisinimai“ vyko ir miestuose, rajonuose, darbo kolektyvuose. Gerai prisimename, kai sąjūdininkai ėmė kalbėti apie partines privilegijas, ėmėsi ir tariamo „demaskavimo“, visa tai surasdavo palankią pritarimo dirvą ir nepartinių, ir partinių masėje. To niekas nedraudė subujojusio „pliuralizmo“ ir „viešumo“ sąlygomis. Privilegijų klausimas buvo išpučiamas iki begalybės. Tai dabar visi pastebime, kad tie patys „demaskuotojai“, prilindę prie valdžios lovio, apsirūpino tokiomis privilegijomis, kokių tarybiniai „nomenklatūrininkai“ nė sapne nematė. Bet tada tariama kova prieš privilegijas vaidino nemažą vaidmenį griaunant partijos autoritetą.
Buvo ir daugiau faktorių, padėjusių vienaip ar kitaip griauti partijos autoritetą, šaipytis iš jos. Imkime kad ir kultus. Vėlesnius kultus. Apie tai jau kalbėjau, bet pasikartosiu. Salino kultas vienaip ar kitaip turėjo neeilinės asmenybės pagrindą. Staliną iš tikrųjų nuoširdžiai gerbė milijonai ne tik tarybinių žmonių, bet ir užsienyje. Jo tiesiog bijojo, ne tik gerbė. „Ne tolko uvažatj, no i bojatsa“, – pabrėždavo Stalinas. Vėliau tikriesiems kultams trūko vieno – asmenybių. Štai Chruščiovas, siekdamas sau pagarbos, tapo net tris kartus Socialistinio darbo didvyriu. Brežnevas dėl tų pačių motyvų gavo taikos metu Pergalės ordiną, tapo keturgubų Tarybų Sąjungos didvyriu. Ar nuo to žmonės juos labiau gerbė? Greičiausiai – priešingai. Tai nebuvo asmenybės.
Taigi Komunistų partijos vadų ir vadukų išsigimimas, dorovės normų pamynimas – vis labiau pakirto partijos autoritetą, gal tapo ir jos viena iš puvimo priežasčių. Žinoma, ne visi buvo tokie. Nemažai jų buvo tikrai kuklūs, dorovingi, atitiko visas komunistų vadovybės narių savybes. Bet ne jie lėmė. Lėmė tie, kurie vaikėsi išorinio efekto, vaizdavosi galiūnais savo teritorijoje.
Prisimenu, kartu su LKP CK antruoju sekretoriumi Nikolajumi Kirilovičiumi Dybenka buvome komandiruotėje Gruzijoje. Tbilisyje vyko sąjunginė mokslinė praktinė konferencija, skirta pirminių partinių organizacijų vaidmeniui didinti. Ten buvome tiesiog bičiuliai, be jokios subordinacijos, vaišinomės nuostabiu vynu, lankėmės ir Stalino gimtinėje Gori, siūlėme ir klausėme įvairių išradingų tostų, kurie Gruzijoje – nepakartojami. Ten tostai – tai proga pasakyti žmogui gerą žodį. Dybenka man net draugiškai išdėstė tokį subtilų dalyką, kad CK trečiajame (sekretorių, – Red.) aukšte kiekviena proga ant manęs nuolat „lašina“ mano tiesioginis šefas. „On na tebia postojanno kapajet, sukin syn“. Gi buvęs tas šefas savo memuaruose šiandien skundžiasi, kad Kuolelis prieš jį buvęs „priešiškai nusiteikęs“. Bet, lėktuvui artėjant prie Lietuvos teritorijos, mano kolega (Dybenka, – Red.) visiškai pasikeitė. Tapo vėl neišpasakytai didelis viršininkas. Labai stebėjausi dėl to. Be to, jis jau baigė išsipagirioti.
Biurokratizmas, pasipūtimas, korupcija ir cinizmas – šios ydos įgavo didelius mastus, jos palietė daugelį partinių ir valstybinių organų, o tai kėlė pasipiktinimą, nepasitikėjimą partija ir Tarybų valdžia. O tas ydas, kai prasidėjo antisocialistinis judėjimas, antitarybininkai ir antikomunistai tiražavo visose viešosios informacijos ir propagandos priemonėse tam, kad sukeltų nepasitenkinimą tarybine santvarka, Komunistų partija.
Žinoma, partijos krizei gilėti padėjo ir socialinio ekonominio pobūdžio problemos. Jos turi šaknis ir ankstesniais tarybinės istorijos periodais – ir vadinamojo „subjektyvizmo“, ir „sąstingio“ metais. Tačiau gorbačiovinės pertvarkos, vadinamos demokratizacijos, viešumo metais, tos problemos buvo išpučiamos, tuo tarpu kai tuo pat metu padėtis tikrai negerėjo nei ekonomikoje, nei socialinėje sferoje. Pagilėjo socialiniai kontrastai, dar labiau subujojo socialinis neteisingumas. Sukunkuliavo privačiasavininkiškos, nacionalistinės nuotaikos, ėmė plėstis kriminalinis (šešėlinis) kapitalas, kuris sudarė bazę santvarkai pakeisti, privatizacijai, kapitalizacijai. Žmonių sąmonę tiesiog apsvaigino agresyvaus nacionalizmo jausmai, o juos lydėjo dorovės smukimas, apėmęs ir visuomenę, ir Komunistų partiją.
Ar galima buvo viso to išvengti?
Yra gerai žinoma, kad Leninas buvo už svarstymų bei kritikos laisvę, bet kartu ir už veiksmų vienybę. Tuo pat metu jis buvo priešininkas be–galinių diskusijų, kurios kunkuliuoja ne dėl reikalo, o dėl tuščių ginčų. Jis sakė, kad mes esame už nuomonių laisvę partijos viduje, bet tam tikrose ribose... Mes neturime eiti koja kojon su aktyviais pažiūrų priešininkais. O tai atsitiko su brazauskiniu sparnu Lietuvos kompartijoje, kada buvo organizuota vadinamoji diskusija dėl Kompartijos statuso. Diskutavo tol, kol nusirito iki aiškių socializmo priešų pozicijų, iki Landsbergio ir jo sėbrų pozicijų, kurios aiškiai jau atstovavo antikomunizmui. Brazauskininkai nesuvokė ar nenorėjo suvokti, jog tokioje partijoje įmanoma pažiūrų įvairovė, bet socializmo ribose, socializmo „rėmuose“, o ne prieš socializmą. Tuo metu nuoširdžiai šito nesuvokė ir tūkstančiai partijos narių ne tik Lietuvoje. Tuo pasinaudojo socializmo priešai, nes palankią dirvą tam sudarė visų pirma Kompartijos vadovų išdavystė. Juk antikomunistai gerai suprato, kad partija yra laisvanoriška sąjunga, kurią jungia idėjos, pirmiausia jos. Tad pradžioje turi būti pakirstas idėjiškumas, po to tik galima ardyti organizacinius pagrindus, materialinę bazę. Lietuvos kompartija, užuot išsivadavusi nuo savo narių, kurie ėmė išpažinti antipartines pažiūras, o po to ir veikti prieš partiją, ėmė elgtis priešingai. Šią partiją jau LKP XX suvažiavimo išvakarėse užplūdo masė visokio plauko ir senų, ir naujų nacionalistų, kurie suvažiavime diktavo antipartinių dokumentų priėmimą. Atlikę savo juodą misiją, jie beveik visi „paliko Kompartiją“, kuri jau nebebuvo Kompartija, metėsi į kitas besiformuojančias buržuazines ir smulkiaburžuazines partijas, o likusi apgailėtina krūvelė žmonių persivadino į LDDP.
Susikompromitavus Sąjūdžiui, manau, 1992 metais rinkėjai dar tikėjosi, kad toje partijoje, pasivadinusioje LDDP, dar yra žmonių, kuriuose kažkas pasiliko socialistinio – žodžiu, padoraus, ir balsavo už juos, kad ateitų į valdžią. Dėl tos pačios priežasties jie balsavo ir už Brazauską, kai anas pasišovė tapti Prezidentu. Bet vėliau pamatė, kad tos partijos žmonės niekuo nesiskiria nuo rėksnių sąjūdininkų ir kad Brazauskas su Landsbergiu – broliai dvyniai. Iš nevilties, ne dėl kitos priežasties, vėliau žmonės Prezidentu pasirinko amerikoną, kuriam Lietuvos liaudies reikalai – tuščias garsas. Anot televizijos humoristo V. Šerėno, Lietuvos prezidentūra pavirto Amerikos pensininkų prieglauda.
Sunku išvardinti visas Komunistų partijos žlugimo priežastis. Bet tai, kas pasakyta aukščiau, – tai tikrai, mano nuomone, esminės priežastys, dėl ko ištiko partiją giliausia krizė, dėl kurios ji neteko autoriteto, kovingumo, susitelkimo, organizuotumo ir vieningumo. Ji sudužo kaip puodas. Niekas ypatingai jo ir nesistengė suklijuoti (Lietuvoje tik kiek išsilaikė vienintelis to puodo šonas, tiksliau – šukė), nes partijos vadovybė tiek centre, tiek vietose dėl jos užterštumo atsidūrė nelaisvėje tarptautinio kapitalo, kurio pagrindinis tikslas buvo – sunaikinti partiją, sunaikinti socializmą. Buvo aišku: nesunaikinus Komunistų partijos, būtų neįmanoma socializmo priešams sunaikinti socializmo, sugriauti TSRS, suvaryti žmones į laukinio kapitalizmo voljerą. Rezultatą jūs žinote. Kontrrevoliucija, kurią rėmė visas kapitalistinis pasaulis, laimėjo. Kiek tas truks, pasakyti neįmanoma. Viena aišku, kad ši jos pergalė atnešė žmonėms tai, ko neatnešė jokie karai, jokios stichinės nelaimės.
Dabar jau keliolika metų kiekvieną šventę visus nuopelnus griaunant TSKP, ardant TSRS, atkuriant tariamąją nepriklausomybę daugelis mūsų veikėjų tribūnoje prisiskiria vien sau. Ką apie tai galvoja į iškilmes sukviesti svečiai, sunku pasakyti. Bet galima neabejoti, kad kai kurie viduje atlaidžiai nusišypso. Jie ne tokie naivūs, kad nesuvoktų, jog tai, kas atsi–tiko, anaiptol – ne rėksnių ir pagyrūnų, panašių į mūsiškius, darbas.
Iš tikrųjų – tai ilgai brandinto ir visokeriopai puoselėto tarptautinio antikomunizmo, JAV užsienio politikos doktrinos, CŽV, Anglijos, Vokietijos ideologinių centrų bendrų pastangų pasekmė. Komunizmui sunai–kinti buvo mobilizuota šimtai tūkstančių žmonių, išleisti ne milijonai, o milijardai dolerių, kol pagaliau pavyko sukurti ir Tarybų Sąjungoje, ir kiekvienoje jos respublikoje, ir kiekvienoje socialistinėje šalyje „penktąsias kolonas“...
–––––
Tam, kad ryškiau pamatytumėme sparčias ir greičiausiai lemiamas TSKP ir TSRS žlugimo priežastis bei veiksnius pastaruoju periodu, pateiksiu vieną dokumentą, su kuriuo susipažinau gyvendamas „zonoje“ jau 2002 metais. Gavome Rusijos Federacijos federalinio susirinkimo parla–mento RFKP frakcijos leidinį „Rusija ir pasaulis“ (2002 m. Nr. 4/476/). Čia išspausdinta ištrauka iš buvusio JAV prezidento Bilo Klintono pranešimo, kurį jis skaitė Vašingtone štabų viršininkų pasitarime 1995 m. spalio 24 dieną. Tai tikrai atviras iki ciniškumo dokumentas, parodantis, kodėl ir kaip vyksta kova dėl „nepriklausomybės ir demokratijos“ ir kas lemia tą „iškovojimą“.
Paskaitykime:
„Per praėjusius keletą metų mūsų politika TSRS ir jos sąjungininkų atžvilgiu įtikinamai parodė mūsų nubrėžto kurso teisingumą – pašalinti vieną stipriausių valstybių, taip pat stipriausią karinį bloką. Pasinaudodami tarybinės diplomatijos klaidomis ir nepaprastu Gorbačiovo bei jo aplinkos pasitikėjimu savimi (galima suprasti – kvailumu, – J. K.), tarp jų irtų, kas atvirai užėmė proamerikietišką poziciją, mes pasiekėme tai, ką rengėsi padaryti prezidentas Trumenas su sovietais atominės bombos pagalba. Tiesa, su vienu esminiu skirtumu – mes gavome žaliavų priedą, o ne atomo sugriautą valstybę. (Visur paryškinta mano, – J. K.).
Taip, mes išleidome daug milijardų dolerių, o jie jau dabar arti to, ką rusai vadina saviišpirka. Perą metus mes ir mūsų sąjungininkai gavome įvairių strateginių žaliavų už 15 milijardų, šimtus tonų aukso, sidabro, brangakmenių ir t. t. Už menkus projektus mums perduota 20 tūkstančių tonų vario, beveik 15 tūkstančių tonų aliuminio, 2 tūkstančiai tonų cezijaus, barilio, stroncijaus ir 1.1. Daugelis mūsų kariškių ir verslininkų netikėjo būsimų operacijų sėkme. Ir be reikalo. Pakirtę TSRS ideologinius pagrindus, mes sugebėjome be kraujo išvesti iš karo už viešpatavimą pasaulyje valstybę, kuri iš esmės konkuravo Amerikai.
Mūsų tikslas ir uždavinys – toliau teikti pagalbą visiems, kas nori mumyse matyti laisvės ir demokratijos pavyzdį.
Kai 1991 m. pradžioje CŽV darbuotojai į Rytus perdavė mūsų planams įgyvendinti 50 mln. dolerių, o po to dar tokias pat sumas, daugelis iš politikų ir kariškių irgi netikėjo, kad pasiseks. Dabar, po ketverių metų, matosi: mūsų planai išsipildė.
Bet tai nereiškia, kad mes neturime dėl ko sukti galvos. Rusijoje, šalyje, kur dar nepakankamai stipri JAV įtaka, būtina spręsti tuo pat metu keletą uždavinių: visomis jėgomis neleisti prie valdžios komunistų, ypatingą dėmesį skirti prezidento rinkimams.(Reikia prisiminti, kad jis kalbėjo iki 1996 metų prezidento rinkimų Rusijoje, kai B. Jelcinas j prezidentus balotiravosi antrų kartų, o pagrindinis jo konkurentas buvo komunistas G. Ziuganovas, – J. K.) Dabartinė šalies vadovybė mus patenkina visais atžvilgiais ir todėl nereikia varžytis dėl išlaidų. Jie duos teigiamų rezultatų.
Organizuodami Rusijoje prezidento postą antrai kadencijai, mes sudarysime poligoną, iš kurio jau niekad nepasitrauksime.
Tam, kad išspręstumėm du svarbiausius politinius momentus, būtina padaryti, kad iš prezidento aplinkos išeitų tie, kas susikompromitavo.
Jei mes išspręsime šiuos du uždavinius, tai artimiausiame dešimtmetyje reikia išspręsti kitas problemas:
– Suskaldyti Rusiją j smulkias valstybes tarpregioninių karų keliu, panašiai j tai, ką mes organizavome Jugoslavijoje.
– Galutinai sugriauti Rusijos karinį pramoninį kompleksą.
– Įvesti mums reikalingą režimą atitrukusiose nuo Rusijos respublikose. Taip, mes leidome Rusijai būti supervalstybe, bet imperija bus tik viena šalis – JAV.“
Visų pirma, kaip matėme, buvo sprendžiamas uždavinys – pakirsti TSRS ideologinius pagrindus. Štai kur buvo pagrindinis bastionas, kurį reikėjo įveikti nieko nesigailint, „neskūpaujant“. Štai kam prireikė Gorbačiovo „naujojo mąstymo“, kuriuo už dolerius ėmė „mąstyti“ tūkstančiai nomenklatūrininkų, buvusių marksizmo leninizmo propaguotojų ir šulų. Neskūpauta. Nesivaržyta, negailėta milijonų dolerių. Jų negailima, remiant ir nuperkant naujus lyderius įvairių spalvų – rožinių, oranžinių ir kitokių „revoliucijų“ buvusiose TSRS respublikose organizavimui. Paskutinis pavyzdys – Baltarusija.
„Visokeriopai stengtis neleisti prie valdžios komunistų“, – iškėlė lozungą JAV prezidentas.
Ar ne todėl daugelis kompartijų atsisakė savo senų pavadinimų, persikrikštijo dažniausiai į tariamai socialdemokratinės pakraipos partijas?
Ką norėtųsi pasakyti apie socialdemokratus? Žinoma, reikalas ne pa–vadinime. Partijos esmę sudaro programa, veikimo būdas, jos charakteris. Jei prisiminsime istoriją, tai komunistai ir socialdemokratai turėjo bendrą šaknį XX amžiaus pradžioje. Iš tos šaknies jos turi bendras vertybes, kurių svarbiausia – socialinio teisingumo idealai. Bet šių idealų suvokimas tampa skirtingas iš esmės. Komunistai siekia praktiškai įgyvendinti socialinį teisingumą. Socialdemokratai atlieka tarpininko funkcijas tarp išnaudotojų – šeimininkų ir samdinių, tariamai padeda pastariesiems išsikovoti padėtį, kad galėtų naudingiau išnaudotojui parduoti save, savo darbo jėgą. Socialdemokratams socializmas – praktikoje niekad nepasiekiamas dalykas.
Beje, kas gali bent kiek ryškiau nusakyti skirtumą tarp Lietuvos „socialdemokratų“, liberalų, konservatorių, krikdemų ir kitų partijų gausybės? Kur čia kairieji? Negi ta grupė žmonių, dešimtis metų pratūnojusi Komunistų partijoje, kurie gal panašių į Klintono raginimų ir motyvų dėka staiga, girdi, praregėjo, ėmė „įžiūrėti“ net komunizmo, kurį neseniai šlovino, blogybes?
–––––
Kalbant apie kompartijų, komunistinio judėjimo ir socializmo Tarybų Sąjungoje, Europoje žlugimą, noriu pabrėžti, gal kažkur ir pasikartodamas (juk rašau ne idealiomis sąlygomis – prie rašomojo stalo su puikiu kompiuteriu, o Griežtojo režimo lageryje, pasidėjęs popieriaus lapę ant kelių), kad jo pradžia nebuvo vien Gorbačiovo išdavikiško valdymo laikotarpis ir Klintono, kurį ką tik citavome, pastangos. Į kontrrevoliucijos vežimą visada buvo įkinkytos galingiausios tiek vidaus, tiek užsienio jėgos nuo pat 1917 metų Didžiosios Spalio Socialistinės revoliucijos, pradėjusios, kaip mes manėme ir buvome įsitikinę, naują erą žmonijos istorijoje. Visada vyko arši kova, marksistiškai tariant, „tarp darbo ir kapitalo“. Ši kova – įvairiapusė ir negailestinga. Ji rėmėsi visu intelektualiniu, ekonominiu, mokslo ir technikos, kariniu, propagandiniu, kultūriniu potencialu. Ji rėmėsi klasta. Tokio priešinimosi komunistams, naujai visuomeninei santvarkai, nežiūrint jos patrauklumo darbo masėse, nežinojo visa santvarkų keitimosi istorija mūsų planetoje. Tai ir tiesioginės intervencijos, ir „karštieji“, „šaltieji“ karai, įvairiausių blokadų spektras, totalinis žvalgybininkų šnipinėjimas, diversijos bei sabotažas, pagaliau – diplomatinis spaudimas.
Pabrėžiu, kad pastarasis kontrrevoliucijos puolimo prieš Komunistų partiją, socializmą etapas, prasidėjęs su Gorbačiovo iškilimu į valdžią 1985 metais, – tai naujas, visiškai skirtingas nuo ankstesnių. Jis skirtingas pirmiausia savo taktika, kuri – ne atvira, o užmaskuota, prasiskverbusi į pačią partijos ir valdžios šerdį. Tokiai taktikai nebuvo nei politiškai, nei idėjiškai pasiruošta. Juk neįtikėtinas dalykas, kad TSKP CK generalinis sekretorius, jo Politinis biuras pats pavirto kontrrevoliucijos centru.
Buvęs TSKP CK Politinio biuro narys, Ukrainos KP CK pirmasis sekretorius S. Gurenka neeiliniame U KP suvažiavime, įvykusiame 2002 metų gegužės mėnesį, štai ką papasakojo: „Grupės TSKP CK Politbiuro narių, tarp kurių buvo draugai I. Polozkovas, J. Prokofjevas, A. Rubiksas, M. Burokevičius, B. Gidaspovas ir aš, aktyvūs bandymai priversti generalinį sekretorių – TSRS Prezidentą imtis ryžtingų priemonių politinei ir ekonominei situacijai šalyje stabilizuoti, antikomunistinei isterijai sustabdyti, duoti ryžtingą atkirtį ekstremistiniams reiškiniams, susidurdavo su kategorišku M. Gorbačiovo nepritarimu, tyliai sutinkant daugumai Politbiuro narių. Pagaliau M. Gorbačiovas atvirai pareiškė: „Tokio Politbiuro, kokio jūs norėtumėte, nebus.“ (UKP CK organas „Kommunist“, 2002 m. gegužės 29 d.)
Pasakysiu, kad mano, visų mano amžininkų–komunistų akivaizdoje įvyko taip, kad net du TSKP CK Politinio biuro sąstatai, didžiulė dalis TSKP CK narių, respublikų partinių organizacijų vadovų pasirodė išdavikais. Sugebėta pasiekti to, jog visa partijos organizacinė politinė jėga, jos idėjinė įtaka buvo panaudota ne socializmo stiprinimui, jo tikrajam tobulinimui, o griovimui. Ar žinojo apie tokį reiškinį pasaulio politinio gyvenimo patirtis?
Visuomenė neturėjo jokio mechanizmo, gebančio lokalizuoti, išoperuoti kontrrevoliucijos pūlinį centre. Vadai, prisidengę politinės mitologijos, demagogijos komufliažu, darė bet ką. Nebuvo partijoje, visuomenėje organo, instancijos, kuri gebėtų nutraukti viršūnės kontrrevoliucinį dreifą.
Man kolonijoje buvo pakliuvęs į rankas LDDP, dabartinių „socialdemokratų“, leidinėlis „Lemtingas posūkis“ (Gairės, 1999 m. – Red.). Autorių samprotavimai apie jų tariamai sėkmingas pastangas „kovoti prieš Centrą“ iššaukia tik šypseną. Visi šie autoriai, pradedant A. M. Brazausku, veikė M. Gorbačiovo, jo Politbiuro, o tuo pačiu ir JAV prezidentų nubrėžtuose rėmuose. Lemtingas kontrrevoliucijos sėkmės laidas buvo – pagal Gorbačiovą – „subjektyvus žmogiškasis faktorius“ centre, nes būtent ten visų pirma buvo išduoti, parduoti socialistiniai idealai. Vadai, apsikasę TSKP Centro komitete, telkė, konsolidavo visas prinokusias, pasislėpusias, tyliai tūnančias iki tam tikro laiko antitarybines, antisocialistines jėgas tiek centre, tiek vietose. Taip pat ir Lietuvoje.
Gal pravartu būtų pažvelgti, kokios jos?
Ne tik mano, bet ir daugelio bendraminčių nuomone, štai kokios:
Tai pirmiausia suburžuazėję, išsigimę partiniai, tarybiniai valdininkai.
Tai – liberalioji buržuazinė ir smulkiaburžuazinė inteligentija, jos dauguma. Joje tarsi vieniši švyturiai iškyla Nobelio premijos laureatas mokslininkas Z. Alferovas, rašytojai V. Rasputinas, J. Bondarevas Rusijoje, rašytojas B. Oleinikas Ukrainoje. Tokie švyturiai Lietuvoje – tai Juozas Baltušis, kurio nuostabi kūryba buvo „patriotų“ trypiama, draskoma ir deginama, tai poetas Eduardas Mieželaitis, kuris gyvenimo pabaigoje savo dienoraštyje su dideliu širdies skausmu rašė: „Visi vadinamieji ko–legos ar plunksnos broliai išvertė kailį, išdavė ir mane, ir žmogiškus idealus“ („Lietuvos rytas“, 2002 m. rugsėjo 9 d., Nr. 208). Pridursiu, kad įdomų, galbūt ir taiklų „tarybinės“ inteligentijos charakterizavimą užtikau Rusijoje išeinančiame žurnale originaliu pavadinimu – „...izm“ (2000 m. Nr. 2). Ten išspausdintas Nikolajaus Kovaliovo straipsnis, kuriame rašoma: „Visą buržuazinės kontrrevoliucijos „grožį“ dabar galime savo akimis regėti buvusios Tarybų Sąjungos griuvėsiuose. Ypač šlykštus reginys – tai išeivių iš politikos, mokslo, literatūros ir meno renegatiškumas ir savotiškas striptizas. Nusimovę kelnes, šie „intelektualai“ apnuogino prieš liaudį savo tikrąjį „kūrybinį veidą“. Jie atsistojo žmonių akivaizdoje politinių sutenerių ir moralinių iškrypėlių vaidmenyje, – vaidmenyje tokių padarų, kurie savanoriškai išsikėlė uždavinį išardyti buvusios socialistinės santvarkos idėjinius ir dorovinius pagrindus, apdergti jos istoriją ir kultūrą.“ Vaizdingai savo kolegas taip pat apibūdino rašytojas V. Petkevičius pastarojo meto publicistikos knygose.
Toliau. Kontrrevoliucijos bazė – tai nusikaltėliška dalis ūkinių darbuotojų, jau anksčiau paskendusių korupcijoje, kyšiuose, įvairiame „blate“, taip pat „perestrojkos“ ar „atgimimo“ metais susiformavęs šešėlinis kapitalas, pavirtęs stipria ir agresyvia kooperatorių, verslininkų, apsauginių klase.
Tai – taip pat morališkai ir idėjiškai nepatvarus, „urbanizuotas“ jaunimo sluoksnis, neturintis socialinių ryšių, užsikrėtęs provakarietiškos orientacijos vertybėmis – individualizmu, egoizmu, godumu, vartotojiškais polinkiais.
Tai kažkada buvusių privilegijuotų šeimų – kapitalistų, dvarininkų, buožių, pirklių, aukštų valdininkų, ypač Tarybų valdžios metais nuo įvairių represijų nukentėjusių žmonių palikuonys.
Reikia pripažinti, kad tai taip pat – apytamsė, socialiniu požiūriu pasyvi vidutiniosios žmonių kartos dalis, gyvenanti ne žinojimu, tikrovės ir ateities suvokimu, bet kuriai įvairių tuo metu užgimusių lyderių, tariamų patriotų mitologija ir demagogija virto socialiniais ir dvasiniais nuodais.
Iš visų šių socialinių sluoksnių iš esmės ir buvo formuojamos antisocialistinės jėgos visoje Tarybų Sąjungoje, ir ne tik joje. Šioje srityje niekuo čia neišsiskyrė ir Lietuva, tik galbūt iš dalies šie procesai buvo ryškesni.
Viso to išdavoje, ko per daugelį dešimtmečių fanatiškai siekė socializ–mo priešai, panaudodami, kaip jau sakyta, „šaltuosius“ ir „karštuosius“ karus, vesdami daugelį milijardų dolerių kainuojančias diversines ardymo operacijas, išvargindami, niokodami TSRS, visą socializmo stovyklą beprotiškose ginklavimosi varžybose, XX amžiaus pabaigoje pasiekė savo. Gyvavusi socialistinė visuomeninė santvarka buvo demontuota – ir įkurta užgimusios kriminalinės kompradorinės buržuazijos diktatūra, įvestas darbininkų ir valstiečių plėšikiškas išnaudojimas, kurį vykdo savo kilme nusikaltėliškas kapitalas, naudojantis įvairias gyventojų daugumos socialinio ir dvasinio pavergimo ir engimo formas nežymios mažumos naudai.
Rezultatai akivaizdūs, juos matome, jaučiame kasdien.
Vienas žymiausių Lietuvos poetų Justinas Marcinkevičius, anuomet nuolat mitinguose stovėjęs greta liūdnai pagarsėjusio politiko Vytauto Landsbergio, Algirdo Mykolo Brazausko, kartu unisonu suokęs ir žadėjęs laisvę bei šviesiausią ateitį žmonėms, beje, tada dar ir su TSKP nario bilietu kišenėje, dabar gi sako: „Man atrodo, kad mes su nepriklausomybės pradžia tartum praradome atsakomybę už tai, ką darome, kalbame, rašome. Noras kuo greičiau sukrauti pirmąjį milijoną. Sukrauti jį dažnai nesąžiningai, apvagiant, nuskriaudžiant, apiplėšiant tą pačią Lietuvą, kurią Sąjūdžio mitinguose šaukė vardu, skandavo. Pagaliau paprasčiausias padorumo praradimas. Per tą nepriklausomybės dešimtmetį, man atrodo, labiausiai nuvertėjo patriotizmas ir padorumas. Šių sąvokų šiandien tartum nėra. Todėl ir gyvename taip, kaip gyvenasi, tokio gyvenimo ir esame verti“ („Respublika“, 2000 03 10).
Kaip matome, poetas kalba apie tai, ką jau mato visi, ką savo kailiu pajuto gyvenimo realybėje. Kalba labai nuoširdžiai, su didžiausia širdgėla.
Dar šiek tiek noriu grįžti prie ką tik cituoto Justino Marcinkevičiaus – „Cinkaus“, kaip jį mūsų bendro kurso draugai vadino „univerkoje“, susirūpinusio dėl godumo, patriotizmo ir dorovės. Aš nė kiek neabejoju Justino politine erudicija, kada jis sako „gyvename, kaip gyvenasi“, bet norisi ta proga prisiminti, kad jau tada, kada mudviem, kaip ir visiems mūsų bendro kurso studentams („trisdešimtųjų metų gimimo“) buvo po 15 metų, garsusis Alanas Dalasas, svajodamas ateityje sunaikinti socializmą, nubrėžė programą, kurioje sakoma:
„Literatūra, teatrai, menas – visi vaizduos ir šlovins pačius žemiausius žmogaus jausmus. Mes visokeriopai remsime ir kelsime vadinamuosius menininkus, kurie diegs ir grūs į žmonių sąmonę sekso, prievartos, sadizmo, išdavystės kultą – žodžiu, visokį nedorovingumą...
Valstybės valdyme mes sukursime chaosą ir netvarką. Mes nepastebimai, bet aktyviai ir nuolat skatinsime valdininkų nemokšiškumą, kyšininkus, neprincipingumą...
Sąžiningumas ir padorumas bus išjuokiamas...
Nacionalizmas ir tautų nesantaika, visų pirma priešiškumas rusų tautai, – visa tai sužydės ryškiausiomis spalvomis...
Ir tik nedaugelis suvoks ir supras, kas vyksta. Bet tokius žmones mes pastatysime į nepakeliamas sąlygas, paversime pajuokai, surasime būdus juos apjuodinti ir paskelbti visuomenės atmatomis...
Rausime dvasines šaknis, išniekinsime ir naikinsime dvasinės dorovės pagrindus... Svarbiausia – jaunimas, pūdysime, tvirkinsime, tirpinsime jį. Mes paversime juos cinikais, niekadėjais, kosmopolitais“.
Aš tai perskaičiau kalėdamas „zonoje“ laikraštyje „Zavtra“, 2002 m. Nr. 38(461) ir realiai pasijutau ta žmonių dalimi, kurią Dalasas tada išskyrė – „pastatyti į nepakeliamas sąlygas, paversti pajuokai, surasti būdus juos apjuodinti ir paskelbti visuomenės atmatomis...“
Tikrai panašus „vaizdelis“, stebint visų mūsų dabartinę gyvenimo ti–krovę. Vadinasi: „Gyvename, kaip gyvenasi“.
–––––
Alano Dalaso programai įgyvendinti Tarybų Sąjungoje paskutinį šlag–baumą pakėlė 1988 metais įvykusi XIX sąjunginė partinė konferencija. Ją jau minėjau. Aš tada dirbau Valstybiniame televizijos ir radijo komitete, kuris plačiausiai transliavo tos konferencijos renginius. Tada dar nedaug kas suvokė, tarp jų – ir aš, kad M. Gorbačiovo pranešimas buvo kupinas klastingiausių ėjimų. Visa konferencijos eiga buvo pilna ciniškiausios demagogijos, spekuliacijos ties tuo, kas atrodytų švenčiausia – nuo begalinių ištikimybės priesaikų leninizmui iki didžiausių nesąmonių. Ji atvėrė erdvę jėzuitiškam istorijos juodinimui ir šmeižimui, įžūliausiam ir begėdiškiausiam melui, apgaulei, falsifikavimui.
Aš nebuvau delegatu TSKPXXVIII suvažiavimo, priėmusio pareiškimą „J humanišką, demokratinį socializmą“, kuris tapo visų įmanomų TSKP „demokratinių“ jėgų manifestu. Manęs nerinko. Važiavo į suvažiavimą M. Burokevičius, kuris net tapo gorbačiovinio CK Politinio biuro nariu, bet vėliau suprato, kur pakliuvęs, ir atsidūrė kartu su manimi kalėjime, V. Švedas, vėliau perbėgęs į Žirinovskio partiją Rusijoje, Burdenka, Antonovas ir daugelis kitų, kurių neliko Lietuvoje. Tad dėkoju likimui, kad aš už tuos dokumentus nebalsavau, nesidalinau su kitais šia gėdinga akcija. Aš neįėjau į šio suvažiavimo rinktą Centro komitetą, kurį, kaip ir LKP XX suvažiavimo rinktą CK ar Tarybą, užplūdo atviri antikomunistai, persivertėliai, ardę partiją iš vidaus pačiu begėdiškiausiu būdu.
Vėliau reikėjo savo kailiu patirti, kad pajaustum tą neapykantą, kurią nuo pat partijos skilimo pradžios jautė mums, komunistams, tie, su kuriais tada nenuėjome separatizmo, oportunizmo, antikomunizmo keliu. Juos tiesiog siutina tai, kad galėjo atsirasti ir tokių, kurie dar laikosi, nepasiduoda. Jie puikiai suvokė, kad tik sukompromitavus, politiškai, ideologiškai ir morališkai nukraujinus (pagal Aleną Dalasą), galima pašalinti žmones, stojusius kliūtimi pakeisti socialistinę santvarką į buržuazinę. Štai kodėl šių žmonių atžvilgiu buvo panaudotas ir tebenaudojamas pats niekšiškiausias arsenalas jėzuitiškiausių kovos priemonių: melas, šmeižtas, šantažas, teismai, kalėjimas, lageris. Tiesiog – pagal A. Hitlerį, kuris rašė: jei prieš vieną pasaulėžiūrą stos kita pasaulėžiūra, prievarta suvaidins lemiamą vaidmenį ir atneš naudos tai pusei, kuri sugebės ją panaudoti maksimaliai negailestingai ir ilgai. Begėdiškumui ir negarbingumui nėra ribų. Turiu pripažinti, kad visa tai tikrai sunku atlaikyti, sunku nepasiduoti, nesiklaupti ant kelių. O to buvo ir tebėra siekiama.
O atlaikyti, nesiklaupti tenka, nes teisybė mūsų pusėje.
Iš tikrųjų, sunku ir sudėtinga rašyti ir nupasakoti visas priežastis, kodėl taip atsitiko, kodėl XX amžiaus pabaigoje komunistai atidavė savo partiją, Tarybų valdžią, socializmą, paaukojo tokią šalį, kokia buvo Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga, kuri drausmino pasaulinį imperializmą, į kurią su viltimi žiūrėjo visos mūsų planetos darbo žmonės, nes ją laikė taikos, socializmo, tikrosios demokratijos, žmonių ateities, socialinio teisingumo tikrove. Labai skaudu, kad ji neišlaikė globalinės ideologijos ir politinės kovos išbandymų, – kovos, kurią negailestingai vedė jos priešai per visą partijos istoriją.
Bet nemanau, kad kova jau baigėsi...
Šaltinis: J. Kuolelis. Pro kalėjimo grotas. V., 2010, p. 203–239.