A. Martinaitis: Išsižadėtoji žemė virsta karo lauku
Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/a-martinait... 2016-12-28 14:59:34, skaitė 2449, komentavo 1
Paklaustas, dėl ko labiausiai nerimauja žvelgdamas į nūdienos Lietuvą, žinomas šalies kompozitorius šviesaus atminimo poeto Marcelijaus Martinaičio brolis Algirdas Martinaitis palygino mūsų valstybę su liepsnojančiu svirnu ir prisipažino besiguodžiąs tik mintimi, kad drauge su Lietuva ir prakeiktosios „žiurkės“ pagaliau sudegs.
– Sprendžiant iš spaudos, afišų ir interneto – itin intensyviai kuriate šiuo metu?
– Intensyvūs kūrybiniai laikotarpiai neretai būna ir priverstiniai. Žinoma, kai muziką kuriu „tik sau“, tuomet aštuonių minučių trukmės kūriniui galiu skirti ir aštuonis mėnesius, tačiau kai dirbu su teatrais, kai esu įsipareigojęs ir priverstas paisyti terminų, kuriu kitaip – susitelkiu ir dirbu, neklausinėdamas savęs, turiu šiandien įkvėpimą ar ne. Be to, kurdamas muziką spektakliui juk jau daugiau mažiau žinau, ko reikia, tad yra paprasčiau.
Trumpai tariant, muziką aš kuriu nuolat. Nes jei su garsais nebendrauji, tarkim, kokią savaitę, nustoji to ypatingo girdėjimo, tolsti nuo muzikos, ir reikia nemaža laiko, kol vėl įstengi į ją sugrįžti.
– Vienas svarbiausių jūsų kūrybos registrų – religinė muzika. Sakykit, kas jus subrandino ir palaimino šitai misijai?
– Manasis tikėjimas – tradicinis, lietuviškas, valstietiškas – paveldėtas iš tėvų, senelių, iš gimtojo kaimo bendruomenės. Todėl jame drauge su tikėjimu Dievu yra natūraliai susipynęs tikėjimas žeme – gimtąja žeme, žeme maitintoja, Lietuvos žeme, dora ir šventa žeme. Taip pat tikėjimas savaisiais žmonėmis, tą žemę drauge dirbančia bendruomene, taigi ir šeima, broliškais žmonių santykiais, žmogumi apskritai.
Mano gimtojo kaimo žmonės sunkiai dirbo, gyveno skurdžiai, tačiau nė vienam nešovė į galvą mintis tokį gyvenimą keikti, ieškoti būdų jo atsikratyti ir susirasti gyvenimą ten, kur sočiau, šilčiau bei lengviau. Žmonės neįsivaizdavo, kaip galima būtų palikti savąją žemę, namus, šeimą, bendruomenę, jų darbus. Pasitraukimas jiems būtų atrodęs kaip savęs ir visų artimųjų išdavystė – kaip koks šv.Petro išsižadėjimas.
Religija gimtajame mano kaime buvo rupi, neiškalbinga, tačiau itin artima ir palaikanti kasdienybėje, kviečianti gilesniam dvasiniam gyvenimui. Gal dėl to, kad gyvenome arti žemės, natūralios gamtos apsupty, estetiniai potyriai taip pat buvo religinių išgyvenimų dalis. Tai kaži kaip susiję su meile gamtai, meile visai Dievo tvarinijai, tačiau grožis man visad, nuo pat vaikystės, atrodė neatsietinas nuo sakralumo. Taip pat ir menas. Juk ir mano kelias į muzikos pasaulį prasidėjo nuo vargoninkavimo bažnyčioje. Kaip sakoma, giesmė žmogui pravėdina plaučius, o Dievui teikia didesnę garbę.
– Labai gražiai apibūdinote lietuviškojo tikėjimo esmę. O jums neatrodo, kad būtent tikėjimo – visų jūsų išvardytų jo aspektų – stoka yra absoliučios daugumos šiandieninės Lietuvos bėdų priežastis?
– Pirmiausiai nunyko lietuvio tikėjimas žeme. Vis mažėjo žemę dirbančių, iš žemės besimaitinančių… Tą sakralųjį ryšį su žeme brutaliai nutraukė sovietmetis, atėmęs, nuvaręs žmones nuo savos žemės, subrukęs juos į lagerius, į kolūkius… Nebelikus žemės kaip bendrojo vardiklio ėmė irti ir bendruomenės audinys, žmonės nustojo tikėti vienas kitu, tikėti savo bendryste, linkėti vieni kitiems gero… O be viso to – juk ir tikėjimas Dievu ima virsti abstrakcija, formalumu. Kai tikėjimas dar buvo režimo slopinamas ir persekiojimas, noras priešintis, nesitaikstyti su dvasinio gyvenimo apribojimais dar atvesdavo mus į bažnyčias, o šiandien jau nebematome reikalo ten eiti – legalu, todėl banalu, visuotinai leidžiama, todėl ir nebūtina…
– Tad kas mums atsitiko? Kodėl jaučiamės menki, netikintys ir neįgalūs pasirūpinti savąja ateitimi?..
– Neseniai dar sykį perskaičiau Tomo Mano „Daktarą Faustą“, ir skaitydamas apie sutartį su piktąja dvasia, pasirašomą krauju, ūmai neįtikėtinai skaudžiai visa esybe pajutau, kad žinau – esu patyręs, ką tai reiškia… Juk mes, šiandieninė Lietuva, kaip jūs sakote, taip pat esame pasirašę sutartį krauju, atsižadėdami savosios žemės, savo tėvų siekių, dorovės ir savo pačių gyvenimų, aukštesnės jų vertės.
Prisimenu ne taip tolimus Atgimimo, nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo laikus ir kai palyginu juos su diena, kai paskelbėme, kad mūsų žemė nuo šiol nebe mūsų ir savojoje valstybėje mes jau nebe gaspadoriai, o tik kampininkai – graudulys, apmaudas ir pyktis net gerklę užgniaužia.
Beje, nepamirškime, kad žemė turi orumą, taip pat ir galių jį ginti. Nepamirškime, kad žemė išsižadėjimo neatleidžia, o už nemeilę visada atkeršija – svilina ja vaikštantiems padus. Klausiate, kas su mumis vyksta? Tai juk būtent ir svyla dabar mums padai po išduotą Lietuvos žemę vaikštant, o širdis svilina kaltė ir gėda.
Pasižiūrėkime kad ir į Prūsiją, jau nebeturinčią ją mylinčios ir jos žemę dirbančios tautos, laikančios ją sava motina, – tokia „niekieno“ žemė netrunka virsti poligonais arba karo lauku, tarsi sąmoningai tokiu būdu išreikšdama savąjį pyktį.
– Kai su jumis kalbėjomės prieš trejetą metų, pavadinote Lietuvą „pažadėtąja žeme“, kuri yra pažadėta drauge su mumis visais. Tąkart nepaklausiau jūsų, kam konkrečiai Lietuva yra pažadėta, nes tarsi buvo savaime aišku Briuseliui. Tačiau šiandien, skystėjant ir yrant ES junginiui, terminas „Briuselis“ vis mažiau ima bereikšti. Todėl noriu patikslinti aną klausimą: kam esame pažadėti – Švedijai, Vokietijai, Rusijai?
– Ne tiek svarbu kam – svarbu, kad savojoje valstybėje tvarkytis besikliaujant savosios tautos, savosios visuomenės interesais mums draudžia ir kliudo vis aiškiau matoma „pasaulio išminčių“ ranka, kuriai patogiau mus matyti ne savarankiška visaverte valstybe, o buferine gynybine teritorija, su aiškia praktine funkcija – atitverti Vakarus nuo Rytų.
O šiurpiausia, kad šitai, ką tiktai užsimanius iš mūsų lipdančiai „pasaulio išminčių“ rankai, neturime jokių galimybių pasipriešinti, nes mūsų išsižadėjimo parašas, pasirašytas krauju, – nenuplaunamas.
Prisimenate parašų rinkimo dėl Žemės referendumo laiką? Atrodė – antrąsyk nubudo Sąjūdžio dvasia. Žmonės atkuto, sujudo, į jų žvilgsnius grįžo gyvybė, pakylėjimas. Visi sutarė, visi vieningai bylojo savąją poziciją, visi vieningai pareiškė savąją valią…
Ir staiga – visa tai vienu gaistu nubraukiama lengva ranka. Paminama, paniekinama, nubraukiama trijų šimtų tūkstančių Lietuvos piliečių valia, kitaip tariant, iš Lietuvos yra išbraukiami trys šimtai tūkstančių žmonių, jiems tiesmukai ir brutaliai leidžiama suprasti, kad ši valstybė yra ne jų, kad jie – nurašyti, kaip prieš trejetą metų sakiau – pažadėtieji drauge su pažadėtąja Lietuvos žeme.
O kas po to? Po to – nieko. Jokių protestų, jokių diskusijų, jokių teisėtų ir teisinių kelių… Tarsi galutinė kapituliacija, susitaikymas, kapo duobė. Kodėl? Ar todėl, kad žmonės persigalvojo? Kad bet kokiam sprendimui iš principo buvo abejingi ir parašus rinko tik formaliai? Ne – tai todėl, kad „liaudies balsui“ garsiakalbiai Lietuvoje yra išjungti – nepalikta jokių galimybių nesutikti, išreikšti savąją valią, patiems dalyvauti sprendžiant savo valstybės ir savo pačių ateities reikalus. Tiesa yra ta, kad į mūsų bėdas, į mūsų lūkesčius, mūsų dejones, pasipiktinimus ir apskritai į mus, kaip tokius, seniai niekas nekreipia dėmesio.
– O kaip mums nuo to krauju pasirašyto kontrakto ir to „pasaulio išminčių“ rankos išsivaduoti? Prisipažinkit, juk vis tiek kažkur įžvelgiate raminančią, guodžiančią viltį?
– Žinoma, visuomet galima atrasti kuo pasiguosti. Antai kitados mano senelis grįžta pavargęs po darbų namo ir ūmai apstulbsta – atvira liepsna liepsnoja jo svirnas, kuriame grūdai – visas metų derlius… Gesinti – beprasmiška, mėginti išnešti grūdus – taip pat… Tad stovi senelis ant krūtinės rankas susinėręs ir beveik džiugiai pro dantis iškošia: „Na ir gerai – pagaliau tų prakeiktų žiurkių nebeliks.“
Prisipažinsiu, kuo toliau, tuo dažniau, kaip anuomet į liepsnojantį svirną žvelgiantis senelis, jaučiuosi žvelgdamas į Lietuvą. Ir žinot – dažniausiai guodžiuosi lygiai ta pačia fraze: „Ko gero, jau nebeliks nei mūsų, nei mūsų Lietuvos – bet pagaliau ir tų prakeiktų žiurkių nebeliks.“
Turiu ir šviesesnių vilčių. Viena jų, pavyzdžiui, – naujoji Lietuvos valdžia. Dar apie juos nė aiškesnės nuomonės neturiu susidaręs, bet pastebėjau, kad iš jų labai garsiai ir aršiai tyčiojamasi. O jei jau tyčiojamasi, vadinasi, jų bijoma. O jeigu jų bijoma, vadinasi, jie kitokie, jie neparankūs toms minėtosioms „žiurkėms“. Akivaizdu, kad valdžioje jie nebuvo numatyti. O tai leidžia manyti, kad jie turi galios šį tą pakeisti ar bent jau valios savoje šalyje tvarkytis patys.
– Ko palinkėsite Lietuvai, artimiausiai jos ateičiai?
– Nieko nepalinkėsiu – patylėsiu ir pakviesiu visus patylėti drauge. Atsišnekėjome jau. Daugiau, nei reikia. Dabar metas nustoti be saiko ryti, nustoti skaičiuoti pinigus, nustoti be atokvėpio postringauti ir diskutuoti – metas nutilti ir imti gyventi – gyventi iš tikrųjų, turint tikslą, krypti, su laisva valia ir laisvo žmogaus orumu, drauge su žmonėmis ir su Dievu.
Todėl pakaks, jei pakartosiu paskutiniuosius Johano Volfgango Gėtės ištartus žodžius: „Daugiau šviesos!“ Ir turėkit omeny, jog tai – ne tik palinkėjimas, bet taip pat ir raginimas, imperatyvas.