Trumpai dėl Rusijos finansų krizės ir smunkančių naftos kainų

Autorius: LTnacionalistas Šaltinis: http://ltnacionalistas.wordpre... 2014-12-22 09:55:37, skaitė 4559, komentavo 1

Šią savaitę (trečiadienį) įvykęs dramatiškas Rusijos nacionalinės valiutos, rublio, nuosmukis, sukėlė ne tik rimtas ekonomines problemas daugeliui Rusijos žmonių, bet tuo pačiu ir karštas diskusijas visose politinio spektro pusėse; vieniems tai kelia didelį džiaugsmą ar netgi euforiją, o dar kitiems, gilų susirūpinimą bei nerimą.

Rusijos priklausomumas nuo naftos ir smunkančios naftos kainos

Nors pamažu, dėka savo vyriausybės paskatintos finansinės politikos, Rusijos rublis stabilizuojasi, vis dėlto savaitės viduryje įvykęs jo kritimas parodė aiškias šios šalies vidaus problemas, konkrečiai, faktą, kad, kaip kapitalistinė, bet ir nacionalinė valstybė, Rusija dar toli gražu nėra pilnai atsiskyrusi nuo Vakarų kapitalo bei juo daromų manipuliacijų įtakos, kaip ir rimtą rusiškosios ekonomikos silpnybę, kad ši nuo Tarybų Sąjungos žlugimo vis dar nesugebėjo atkurti (ką bekalbėti apie pranokimą!) savo anksčiau egzistavusių gamybinių pajėgumų ir iš esmės remiasi, kaip pripažįsta tiek Rusijai palanki, tiek ir priešiška žiniasklaida, naftos bei dujų eksportu, kuris sudaro 50% šios valstybės biudžeto ir 60% jos eksporto.

Evo Moralesas: naftos kainų smukimas – sąmoningas jankių imperializmo manevras

Dėl Rusijos ekonomikos priklausomybės nuo naftos pardavimų, ši šalis negalėjo būti stipriai paveikta pastaruoju metu pasaulyje dramatiškai smunkančių naftos kainų, apie kurias socialistinės ir antiglobalistinės krypties politikas, Bolivijos prezidentas, Evo Moralesas, kalba kaip apie sąmoningą ir racionaliai apskaičiuotą Vakarų imperialistinių struktūrų mėginimą ekonomiškai sabotuoti tas Jungtinių Valstijų ekonomines bei geopolitines konkurentes, kurios stipriai priklauso nuo naftos, konkrečiai, nacionalkapitalistinę Rusiją bei socializmo siekiančią Venesuelą.

Evo Moralesas

Į šį tarpą įeina, žinoma, ne vien tiktai Rusija, bet ir Irano Islamo Respublika, Venesuela, iš dalies ir pats BRICS blokas apskritai, tai šalys turinčios didžiulius naftos išteklius. Rusijos – ir ne tiktai jos (pavyzdžiui ir Nicolo Maduro vadovaujamos Venesuelos) – atveju, didelė šito bėda yra kitų gamybos sričių neišvystymas, kuris sudaro pernelyg didelį priklausomumą nuo prekybos energetinėmis žaliavomis.

Bendras kontekstas

Pasauliniame kontekste tai, be abejo, laikytina Jungtinių Valstijų ir jų satelitinių valstybių ir ekonominių struktūrų vykdoma ekonomine-finansine ofenzyva prieš konkuruojančias šalis bei blokus, siekiant pakirsti pasaulyje kylančio geopolitinio daugiapoliškumo tendencijas ir, tarkime, Venesuelos atveju, mėginti „nugesinti“ potencialas regionines grėsmes savo viešpatavimui.

Tuo tarpu kai dėl pačios Rusijos, tai, kaip yra nuogastavę ir kai kurie, tiesą pasakius, Rusijai ne itin draugiški analitikai, šie finansiniai svyravimai pilnai gali anksčiau ar vėliau persimesti ir į Europos Sąjungą (ES) (taigi, kirsti ir per eurą), ir į pačias Jungtines Valstijas, tad labai galimas daiktas, jog ateityje laukia labai neramūs laikai (1998-ųjų metais įvykęs rublio krachas itin stipriai paveikė daugelį Europos šalių, tačiau dabartiniai ES šalininkai viliasi, jog šįkart tam jei ir neužkirs kelio, tai bent jau sušvelnins žymiai didesnės eurozonos egzistavimas).

Šie įvykiai tik patvirtina mūsų viršuje minėtą Rusijos priklausomumą nuo Vakarų kapitalo vykdomų machinacijų, kuris išlieka itin aktualus, nepaisant prieš pusmetį įvykusių reikšmingų Rusijos susitarimų su Kinija ir BRICS bloko stiprėjimo (primename, jog už energetinius išteklius Rusija atsiskaitinėja nebe doleriais, o rubliais), kuris egzistuos tol, kol ši šalis nesugebės užtikrinti tikro savo ekonominio savarankiškumo (tam, netgi kapitalistinės santvarkos rėmuose, būtų būtinas didžiulis gamybos išplėtimas, siekiant realizuoti milžinišką Rusijos ekonominį potencialą, kuris didele dalimi merdi nuo TSRS žlugimo).

BRICS šalys

Turėkime omenyje, kad, kaip teigė Evo Moralesas, Amerikos imperija iš tiesų yra suinteresuota naftos kainų „numušimu“, kad tuo būdu galėtų silpninti savo konkurenčių tarptautines ekonomines bei geopolitines pozicijas ir destabilizuoti jų vidaus politinę bei socialinę situaciją. Tad šiuo momentu – galime tuo būti tikri – didžiulė dalis transnacionalinio finansinio kapitalo spekuliantų bei akcijų biržose veikiančių aferistų nešvarių operacijų yra nukreiptos būtent į Rusiją, kaip potencialų grobį ir kaip itin svarbų taikinį, kurį Vakarų kapitalas užsimojo parklupdyti ant kelių.

Finansų krizė ir Rusijos politika: stabilizacija ar eskalacija?

Kai dėl šios krizės padarinių Rusijos politiniam gyvenimui tai, be abejo, daugelis globalizmui palankių elementų, tiek liberal-konservatoriai, tiek dešinieji „nacionalistai“ (antirusiškos krypties tautininkai bei kiti „patriotai“) karštai tikisi, jog tai prives prie šios šalies kapituliavimo priešais Vakarų spaudimą, o gal netgi prie savotiško „Maidano 2“ (t. y. provokarietiškų jėgų, liberalių „pro-europietiškų“ bei „pro-amerikietiškų“ Rusijos oligarchų bei politinių opozicionierių pučo prieš Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo vyriausybę, kuriame, teoriškai mąstant, nemenką vaidmenį galėtų suvaidinti ir kai kurie taip vadinami „neonaciai“, sudarantys į Kijevo chuntos remiamo „Pravy Sektor“ panašias grupuotes, kuriais būtų taip pat pasinaudojama kaip „naudingais idiotais“, paskui šiuos išmetant iš viso politinio žaidimo, kaip kad matome Ukrainos atveju).

Grynai teorinėje plotmėje galėtume iškelti kelis galimus ateities scenarijus šiai situacijai ir jos tolimesnei raidai:

• stabilizaciją: Putino valdžiai pavyktų vienaip ar kitaip stabilizuoti valiutą ir užgniaužti galimas opozicines tendencijas, kurios siektų perversmo;
• eskalaciją, t. y. esamosios Rusijos finansų krizės pagilėjimą ir paaštrėjimą, kuris galėtų privesti arba prie atviro imperialistinio karo tarp Rytų ir Vakarų (a), arba prie Vakarų spec. tarnybų mėginimo inicijuoti „anti-putininį“ pučą, „Maidaną 2“ (b).

Galimi variantai: „Maidanas 2“?

Tačiau, jeigu turėsime omenyje jau besireiškiančias rublio atsigavimo tendencijas, o taip pat ir tai, kad didžiulė rusų dalis, nepaisant aiškiai kapitalistinio dabartinės Rusijos santvarkos pobūdžio ir egzistuojančios gilios turtinės atskirties šalyje (kaip esame minėję ne kartą, Rusija yra Jungtinių Valstijų hegemonijos varžovė, tačiau ne dėl pilnutinės idėjinės bei ekonominės alternatyvos, o paprasčiausios konkurencijos tarp vienos kapitalistinės jėgos, ir kitos kapitalistinės jėgos), Jungtinių Valstijų vadovaujamų Vakarų siekį įsiviešpatauti pasaulyje, pasireiškiantį kad ir milžiniška Vakarų įtaka „Maidano“ perversmo istorijoje ir įvedant Kijevo chuntos valdžią, vertina itin neigiamai ir vargu ar taip vadinamą „pro-vakarietišką“ perversmą masiškai palaikytų.

Todėl, bent jau teorinių apmąstymų plotmėje (šiuo atveju t. y. „kas būtų, jei būtų“, netgi kilus „Maidanui 2“, provakarietiškų pentakoloninių elementų pergalė Rusijoje būtų vargiai tikėtina, nes didžioji liaudies dalis šitokios krypties nepalaikytų ir tokiame kontekste taptų labai realus tokių alternatyvių politinių veikėjų, kaip Igoris Strelkovas, iškilimas, kuris galėtų apjungti daugelį patriotiškos krypties Rusijos elementų (nuo dešiniųjų ir reakcinių monarchistų bei nacionalistų, iki kairiųjų nacionalistų, nacionalbolševikų ir netgi komunistų), o šitokia koalicija, be abejo, stipriai paaštrintų ir dabar egzistuojančią konfrontaciją tarp Rusijos ir Vakarų, o tuo pačiu galėtų atnešti ir Rusiją valdantiems nacionaliniams kapitalistams-oligarchams neparankių pokyčių (pavyzdžiui, stambiojo kapitalo nacionalizavimą – vieną pagrindinių Donecko respublikos paskelbtų lozungų).

Igoris Strelkovas

Žinoma, taip pat, nors ir gerokai mažiau teoriškai būtų galimas ir kitas, Vakarams palankesnis scenarijus, t. y. provakarietiškų jėgų pergalė „Maidane 2“, kuri iš esmės didele dalimi grąžintų Rusiją į buvimo Vakarų marionete statusą, kokį ji turėjo V. Putino pirmtako, Boriso Jelcino, prezidentavimo laikotarpiu. Tuomet būtų visiškai logiška tikėtis Rusijos gamtinių bei žmogiškųjų išteklių išplėšimo Vakarų kapitalo naudai, Rusijos rinkos, kaip savotiškų „laukinių Rytų“, atvėrimo Amerikos bei kitų stambių imperialistinių jėgų siekiams bei ekspansijai, o tai, be abejo, suteiktų milžinišką pelną esamajai Vakarų globalizmo-imperializmo struktūrai (kol Rusijos santykinis savarankiškumas Vakarų atžvilgiu užvėrė duris Vakarų korporacijoms į Rusijos turimus gamtos turtus ir tuo būdu susilpnino pirmąjį dešimtmetį nuo Šaltojo karo pabaigos absoliučiai viešpatavusio Amerikos imperialistinio kapitalo pozicijas, naujas Rusijos pajungimas Vakarų diktatui tik dramatiškai sustiprintų Amerikos imperializmo pozicijas ir sudarytų sąlygas realiam pasaulio sugrąžinimui prie vienapolės geopolitinės padėties, kuri esamu momentu pamažu, bet užtikrintai byra į šipulius).

Galime tvirtai teigti, ne iš kokių nors sentimentalių simpatijų ar antipatijų Rusijai, bet iš paprasčiausio realizmo pozicijų, jog būtent šis Vakarų labiausiai trokštamas variantas, t. y. „Maidanas 2“ su provakarietiškiems oligarchams pergalinga baigtimi, būtų tiesiog katastrofiškas ne tik rusams, bet ir pasauliui, ypač žvelgiant iš anti-imperialistinės, antiglobalistinės kovos pozicijų. Tačiau dėl labai svarių faktorių ir aplinkybių, jį galime laikyti vargiai tikėtinu.

„Trečias pasaulinis“?

Žinoma, pats „juodžiausias“ scenarijus būtų atviro, karšto Trečio pasaulinio karo įsižiebimas, kuris garantuotai nusineštų daugiamilijonines aukas tiek Rusijoje, tiek ir Europoje (gal ir kitose pasaulio dalyse, nes įvykius tuomet būtų sunku prognozuoti), padėtų imperialistams įgyvendinti svarbius savo tikslus tiek atsikratant nereikalinga pertekline populiacija, tiek ir realizuojant milžiniškus pelnus kapitalistiniam karinės pramonės kompleksui, kuriam karai – tai tiktai pelno šaltinis, grynas biznis, taip sakant (turėkime omenyje, kad būtent įsijungimas į Antrąjį pasaulinį karą padarė galą Ameriką dar ir Ruzvelto prezidentavimo metu nesibaigusiai ekonominei krizei, tuo būdu paskatinęs milžinišką karinės pramonės gamybą, teikusią didžiulius pelnus Amerikos kapitalistams, kuriems Antrasis pasaulinis karas buvo ne tiktai puiki priemonė JAV pasaulinei galiai padidinti iki ligtol neregėtų mastų, bet ir itin gudrus bei pelningas biznis, kuriuo buvo nuostabiai pasipelnyta).

Nors, žinoma, šis variantas esamu momentu tikrai nėra vienas tikėtiniausių, bet nėra ir absoliučiai atmestinas, nes vargu ar kas gali tiksliai prognozuoti, ką gali ateities perspektyvoje nuspręsti Vakarų imperialistai-globalistai, o taip pat ir kaip pasisuks kai kurie istoriniai įvykiai.

Tolimesnė įvykių raida

Į viską bendrai pažvelgus galime manyti (žinoma, ir čia absoliučių garantijų nėra), jog labiausiai tikėtinas ilgalaikis Rusijos finansų krizės stabilizavimas ir tolimesnis valdžios konsolidavimas rusiškosios nacionalinės buržuazijos, su V. Putinu ir jo politiniais bendradarbiais priešakyje, rankose, kas, kokie bebūtų šito pliusai ar minusai, tikrai nėra pageidautinas Rusijos sugniuždymo siekiantiems Vakarams.

Bet kuriuo atveju, daug ką ilgainiui parodys tiktai laikas ir ekonominių įvykių raida, o taip pat ir atitinkamų politinių jėgų veikla ir sąveika reaguojant į šiuos įvykius bei besitęsiančios kovos Donbaso žemėse.

Išvados ir vertinimai

Dabartinė Rusijos finansų krizė iš esmės laikytina krintančių naftos kainų bei prieš Rusiją nukreiptų Vakarų kapitalo machinacijų padariniu. Taip pat pažymėtinas ir pačios Rusijos kapitalistinis pobūdis, jos stiprus priklausomumas nuo daugelio Vakarų pasaulio ekonominių tendencijų, kuriuo ir mėgina naudotis Jungtinių Valstijų ekonominiai agresoriai.

Nepaisant visko, panašu, kad rublio krizė stabilizuosis ir V. Putinas išlaikys bei konsoliduos savo politinę valdžią Rusijoje, nors neatmestini ir kitokie galimi ateities scenarijai.

Bendras situacijos įvertinimas iš tautinės ir socialistinės idėjinės pozicijos, t. y. tautų laisvės ir socialinio teisingumo siekiančios pozicijos, būtų aiškus dabartinės Rusijos silpnybių bei ydų pripažinimas, suvokiant, jog šiandien parklupdyti Rusiją siekia būtent absoliutaus, pasaulinio imperializmo priešakinė jėga, JAV, su savo ekonominiais ir geopolitiniais vasalais, kurių tarpe yra ir Lietuva.

Tik daugiapolis pasaulis gali suteikti palankias sąlygas tikroms nacionalinio išsivadavimo kovoms, o viena pagrindinių tokio daugiapolio pasaulio egzistavimo prielaidų yra JAV, kaip pasaulinio hegemono ir teroristinės jėgos, žlugimas, tad šiuo atveju kai kurių save „antiglobalistais“ laikančių, bet itin nenuoseklių veikėjų keiksnojimai Rusijos atžvilgiu (mėgstančių kritikuoti Rusiją ir reikšti palaikymą Kijevo chuntai „juoduosius darbus“ atliekančius, nusikalstamus „neonacių“ bei pseudo-patriotų judėjimus Ukrainoje, bet tuo pačiu ir kartas nuo karto užsiminti apie realų Amerikos imperializmo blogį) lieka kuo visada ir buvo – visiško politinės minties diletantiškumo ir pataikavimo iškreiptai viešajai nuomonei įsikūnijimu.

Tuo tarpu tikrieji antiglobalistai, stovintys revoliucinio socializmo ir sveiko, pažangaus nacionalizmo pozicijose, griežtai smerkia Amerikos imperialistų mėginimus žlugdyti savo konkurentus ir machinacijas naftų kainomis ir, tuo pačiu, palaiko besitęsiantį pasaulio žygį daugiapoliškumo link.

Jankių imperijos krachas pamažu, bet artėja.

---
LDiena.lt: kalbant apie "jankių imperiją" nereikėtų apmiršti, kad Jungtinės Amerikos Valstybės globaliu mąsteliu nėra savarankiškas subjektas. Nuo pat "nepriklausomybės" paskelbimo ši valstybė yra valdoma viršnacionalinių struktūrų. Visų pirma masonų (visi be išimties JAV p-rezidentai -masonai, lygiai kaip ir visi keturi "tėvai įkūrėjai", lygiai kaip visi bet kurios JAV valstybės mąstelio struktūros vadovai), po to Didžiosios Britanijos agentų ir patikėtinių.

Ir galiausiai virš viso to dar pakibęs Fininternas bei jo tiesioginis šeimininkas - Globalusis Prediktorius.

Taip kad užsilenkus "gėrio imperijai" taikos pasaulyje vistiek nebus. Tiesiog vieną globalųjį morozą bus bandoma pakeisti kitu globaliu urlaganu.