Šeši blokados dešimtmečiai. Mano apžvalga apie Kubą

Autorius: Махно Šaltinis: http://ldiena.lt... 2025-04-13 18:04:00, skaitė 540, komentavo 6

Audringai plojimai D. Trumpo „taikdarystės“ iniciatyvoms Ukrainoje, žinia apie naujai išrinkto Amerikos prezidento įsakymą atšaukti Bideno sprendimą išbraukti Kubą iš valstybinių terorizmo rėmėjų sąrašo liko beveik nepastebėta.

 

Atitinkamą dokumentą D. Trumpas pasirašė pirmosiomis dienomis po inauguracijos.

 

JAV sankcijų spaudimo Laisvės salai istorija yra labai pamokanti mūsų supratimui apie visų trampofilų iliuzines viltis panaikinti JAV sankcijas Rusijai.

 

Svarbu pažvelgti į situaciją blokuotoje Kuboje ir suprasti, kokią pagalbą Rusija gali suteikti draugiškai šaliai tokiomis sąlygomis, tiek dvišalės prekybos ir ekonominės partnerystės pagrindu, tiek atsižvelgiant į Kubos interesą gilinti bendradarbiavimą su BRICS šalimis (kuriose Kuba yra asocijuota narė) ir EAEU (kurioje Kuba yra stebėtoja).

 

Sankcijos Kubai yra vienos ilgiausių tarptautinių santykių istorijoje. Ilgiau tęsėsi tik Amerikos sankcijos Šiaurės Korėjai.

 

Jungtinių Valstijų įkūrėjai jau buvo apsėsti Kubos. Amerikos prezidentai du kartus bandė ją nusipirkti. Jungtinėms Valstijoms tai visada buvo hegemonijos Karibų jūros regione ir Centrinėje Amerikoje klausimas. Ir staiga, 1959 m., Kubos revoliucija ištraukia Laisvės salą iš Amerikos įtakos sferos. Beveik iš karto atsirado sankcijų. Po Fidelio Castro įvykdytos nacionalizacijos iš pradžių buvo įvestas dalinis embargas prekių eksportui/importui iš Kubos, o vos po pusantrų metų J.F.Kennedy administracija įvedė Kubos visišką blokadą, susiedama ją su „Prekybos su priešu“ įstatymu. Amerikiečiams buvo uždrausta keliauti į maištaujančią salą. Buvo įvestas draudimas naudoti JAV dolerį Kubos finansinėse operacijose su trečiosiomis šalimis. Sankcijos kasmet griežtėjo tiesiogine prasme.

 

Nuo 1982 m. JAV įtraukė Kubą į terorizmą remiančių valstybių sąrašą, o tai reiškia draudimą vykdyti visas finansines operacijas ir paramą joms iš trečiųjų šalių.

 

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, valdant sekso Ovaliniame kabinete mėgėjui, pinigų pervedimai į Kubą buvo uždrausti, o 1996 metais sankcijos tapo ekstrateritorinėmis pagal Helmso-Burtono aktą, kuris leido Kubos turto, nacionalizuoto po 1959 m. revoliucijos, savininkams paduoti vyriausybę Amerikos teismuose, kad būtų išieškota žala.

 

Buvo šiek tiek sušvelnintos sankcijos, kai Obama 2015 metais išbraukė Kubą iš terorizmo rėmėjų sąrašo, tačiau tai truko neilgai. Jį pakeitęs D. Trumpas 2021 m. vėl įtraukė Kubą į sąrašą ir aiškiai neketina per antrąją kadenciją atsisakyti griežtos politikos Kubos atžvilgiu.

 

Akivaizdu, kad Kubos paskelbimo terorizmą remiančia šalimi absurdiškumas yra akivaizdus. Net Bideno administracija oficialiai pripažino, kad Kuba neturi ryšių su tarptautiniu terorizmu. JT Generalinė Asamblėja jau 32 kartus ragino nutraukti blokadą (paprastai visais atvejais prieštaravo tik JAV ir Izraelis), tačiau JAV nesutiko. 2022 m. JAV pirmą kartą buvo paskelbtas originalus memorandumo tekstas, kurį dar 1996 m. balandį parengė valstybės sekretoriaus padėjėjas tarpamerikietiškiems reikalams Lesteris Mallory. Jame kalbama apie būtinybę „susilpninti Kubos ekonominį gyvenimą“ tokiomis priemonėmis kaip „lėšų ir prekių tiekimo atsisakymas, realaus ir piniginio atlyginimo mažinimas, bado, nevilties ir vyriausybės nuvertimo kūrimas“. Per 64 metus nuo Mallory memorandumo priėmimo, vadovaujant tiek geriems, tiek blogiems „tyrėjams“, JAV politikos tikslai Kubos kryptimi išliko nepakitę.

 

Per antrąją kadenciją Trumpas pavedė Kubos imigrantų sūnui Marco Rubio, kuris tapo naujuoju valstybės sekretoriumi, pasiekti visišką maištaujančios salos izoliaciją, įskaitant finansinę, ir panaudoti visas turimas priemones priversti Laisvės salą pakeisti kursą…

 

Apgulta tvirtovė

 

Blokada niekada nebuvo vienintelė spaudimo maištaujančiai Kubai priemonė. Žodžiu, nuo pat pirmųjų dienų po Revoliucijos pergalės, didžiuliais kiekiais buvo vykdomi sabotažai, teroristiniai išpuoliai ir kitos slaptos Amerikos žvalgybos tarnybų organizuotos operacijos. Buvo daugiau nei 700 dokumentais užfiksuotų pasikėsinimų į Fidelio Castro gyvybę arba suplanuotų nužudymų. Pasak Kubos Respublikos herojaus, nelegalaus žvalgybos agento Gerardo Hernandez Nordelo, 1959–1997 metais JAV prieš Kubą įvykdė 5780 teroro aktų, o 1961–1996 metais iš jūrų laivų buvo apšaudyta 67 ekonominiai taikiniai.

 

CŽV valdė 299 sukarintas grupes su 4000 narių, atsakingų už šimtus Kubos civilių žmogžudysčių. JAV taip pat nuolat rengė įvairias provokacijas, siekdamos pateisinti Kubos blokados sugriežtinimą ir galimą karinę intervenciją. Pavyzdys yra tyčinis Kubos oro erdvės pažeidimas 1996 m. vasarį, kurį įvykdė trys amerikiečių orlaiviai „Cessno 337“, priklausantys gelbėjimo organizacijai, kuri priešinosi Kubos vyriausybei. Skirtingai nei TSRS, kuri 1987-ųjų rugsėjį leido Matiaso Rusto lėktuvui nusileisti Raudonojoje aikštėje, Kubos vyriausybė į tai sureagavo griežtai: du lėktuvus numušė Kubos naikintuvas, o trečiajam pavyko pabėgti.

 

1993 metais JAV buvo išleista Masačusetso universiteto profesoriaus, nesmurtinės strategijos teoretiko Gene Sharp knyga „Nuo diktatūros iki demokratijos: strategija ir išsivadavimo taktika“. Tai tapo nauju žodžiu kovos su nepageidaujamais režimais metoduose ir pagrindiniu spalvotų revoliucijų vykdymo vadovu. Beje, šiuo vadovu vadovavosi ir Butkevičius….

 

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, žlugus Tarybų Sąjungai, Kuba buvo labai sunkioje padėtyje. Netekusi pagrindinio ekonominio partnerio paramos, ji buvo priversta apriboti visas plėtros programas, suvaržyti svarbius statybų projektus ir iki ribos sumažinti vartojimą. Šalis gyveno, de facto, nepaprastojoje padėtyje, o namai buvo be elektros 13 valandų per parą. Dėl subtilaus diplomatijos ir žvalgybos darbo, originalių ir griežtai patikrintų „ypatingojo laikotarpio“ socialinių formų, Fidelis Castro sugebėjo, esant visiškam visų išteklių trūkumui, išsaugoti visuomenės moralę ir kultūrą, žmogiškuosius išteklius, aukštus medicinos ir švietimo standartus. Kuba išgyveno! Ir tada Fašingtonas, dešimtajame dešimtmetyje išbandęs naujus darbo metodus Balkanuose ir potarybinėje erdvėje, Kuboje pamažu nuo sabotažo ir griovimo ėmė pereiti prie tikslinės įtakos jaunajai ir vidurinei kubiečių kartoms, siekdamas paruošti tolesnę elito išdavystę. Fašingtonas pradėjo teikti ypatingą reikšmę darbui informacinėje erdvėje. Ji daugiausia finansuojama per Jungtinių Valstijų tarptautinės plėtros agentūrą (USAID), Nacionalinį demokratijos fondą (NED), Valstybės departamentą ir Soroso atviros visuomenės fondus. Į bandymus pakeisti kubiečių sąmonę ir surengti spalvotąją revoliuciją jau investuota šimtai milijonų dolerių.

 

Pirmasis didelio masto Kubos informacinės erdvės plėtros projektas buvo Kubos „Twitter“ – ZunZuneo tinklo – sukūrimas vadovaujant Obamai, kurio pagrindiniai tikslai buvo sukurti Kubos pasiuntinio prenumeratorių duomenų bazę (įskaitant lytį, amžių ir politines pažiūras) ir įdarbinti jaunus kubiečius antivyriausybiniams veiksmams. Jaunimui pritraukti buvo pasitelktos hip-hopo bendruomenės, reperiai, įvairios programos, įskaitant ŽIV prevencijos seminarus. Įdomu tai, kad šią veiklą finansavusioje USAID ji buvo griežtai įslaptinta ir registruota kaip projektas Pakistane... Pasiuntinys „ZunZuneo“ egzistavo nuo 2010 iki 2012 metų ir sugebėjo surinkti daugiau nei 40 tūkstančių prenumeratorių.

 

 

Ataka prieš Kubos informacinę erdvę smarkiai suaktyvėjo per pirmąją D. Trumpo kadenciją. 2018 m. JAV valstybės departamentas sukūrė Kubos interneto darbo grupę, kurią sudaro JAV vyriausybės ir nevyriausybinių organizacijų atstovai. Jai buvo pavesta „palengvinti laisvą ir nereguliuojamą informacijos srautą Kuboje“, siekiant skatinti liberalų mąstymą, amerikietiškas idėjas apie demokratiją ir laisvę, skleisti informaciją „apie revoliucijos nesėkmes“ ir nustatyti ypač nepatenkintus jaunus žmones tarp šalies socialinių tinklų vartotojų. Per trumpą laiką buvo sukurtas griaunančių prieš Kubą nukreiptų internetinių išteklių tinklas, pvz., „ADN Cuba“, „CyberCuba“, „Cubanos por el Mundo“, „Cubanet“, „Cubita Nau“, „El Estornudo“, „Perjodismo de Barjo“, „El Toque“, „YukaByte“, siekiant destabilizuoti situaciją. Šių „nepriklausomų“ išteklių redakcijoms finansavimas, redakcinė politika, personalo mokymas ir techninė įranga yra teikiama iš JAV.

 

Antroje D. Trumpo kadencijoje, lygiagrečiai su informaciniu puolimu, Kubos finansinė blokada sugriežtinama iki galo. Jos ekstrateritorinis pobūdis verčia trečiųjų šalių finansų įstaigas sustabdyti visas savo operacijas su Kuba, atšaukti pristatymus, nutraukti eksporto sutartis ir atsisakyti investicijų. Dėl finansinės blokados atsiradęs būtiniausių prekių trūkumas turėtų smarkiai pabloginti gyventojų gyvenimo lygį, išprovokuoti protestus, destabilizuoti situaciją ir keistis valdžia.

 

Neišduok revoliucijos idėjų!

 

 

Didelio masto gyventojų protestai Kuboje kilo 2021 m. liepą, kai visiškos Kubos blokados ir ekonominio pasmaugimo politiką apsunkino pandemijos pasekmės. Valdžia buvo priversta uždaryti sienas, todėl pajamos iš užsienio turizmo, pagrindinio užsienio valiutos pajamų šaltinio, praktiškai išnyko. Nuo pandemijos pradžios Kubos BVP sumažėjo 11%, o maisto, degalų ir medicinos prekių importas sumažėjo perpus. Būtiniausių prekių trūkumas išvedė žmones į gatves. Amerikos fondai ir nevyriausybinės organizacijos, dalyvaujančios spalvotose revoliucijose Lotynų Amerikoje, socialinėje žiniasklaidoje platino antivyriausybinių protestų vaizdo įrašus, iš kurių dalis „netikėtai“ pasirodė kaip vyriausybės rėmėjų demonstravimo įrašai, o dalis – futbolo sirgalių, švenčiančių Argentinoje, įrašai.

 

Be to paaiškėjo, kad vienintele vakcinų gamintoja regione tapusi maištingoji Kuba su pažangia medicina ir mokslu kėsinosi į „šventą“ – šiuo atveju „didžiosios farmacijos“ pelną.

 

Jungtinėse Valstijose dvi dienas trukę kubiečių protestai liepos mėnesį buvo greitai pavadinti spalvotosios revoliucijos pradžia. Tačiau didžiuliam Fašingtono nusivylimui protestai baigėsi gana greitai, kai tūkstančiai piliečių išėjo pasitikti opozicijos eitynių su šūkiais ginant Kubos revoliuciją, o valdžia laikinai išjungė internetą ir taip blokavo prieš Kubą nukreiptus internetinius išteklius. Po 2021 metų buvo bandoma pakartoti protesto eitynes, skirtas atkreipti valdžios dėmesį į sunkią ekonominę situaciją. Taigi 2024 metų kovo 17 dieną Kubos Santjage įvyko protestas dėl elektros energijos tiekimo trūkumo ir maisto trūkumo. Nepaisant Vakarų žiniasklaidos pranešimų apie piktas minias, pogromus ir riaušes, protestai buvo taikūs, nes dauguma kubiečių mano, kad pagrindinė trūkumo priežastis yra JAV blokada.

 

Tuo tarpu ekonominė padėtis Kuboje ir toliau yra itin sunki. Oficialiais duomenimis, BVP 2023 metais sumažėjo 2%, infliacija siekė 31%. Dėl koronaviruso pandemijos cukraus gamyba smarkiai sumažėjo ir tapo nepakankama net vidaus paklausai patenkinti, o Kuba buvo priversta nutraukti sutartį su Kinija dėl cukraus tiekimo. Ryžių – normuoto produkto – gamyba 2024 metais siekė tik 30% 2018 metų lygio, o jų derlius sumažėjo perpus. Sumažėjo kiaušinių, kiaulienos, kavos ir pupelių gamyba.

 

Kuba šiandien yra labai priklausoma nuo importuojamo maisto, degalų ir daugelio kitų prekių. Viešasis transportas susiduria su rimtomis problemomis dėl kuro trūkumo ir senstančios infrastruktūros. Socialinė nelygybė auga. Atlyginimai privačiose įmonėse daug kartų didesni nei atlyginimai valstybiniame sektoriuje. Uždarius daugybę šeimos gydytojų kabinetų, kokybiška medicinos pagalba tapo mažiau prieinama daugumai gyventojų. Geriausios klinikos pradeda teikti mokamas paslaugas ir pamažu persiorientuoja į turtingus klientus. Kubiečiai pradėjo masiškai palikti šalį. Nuo 2022 m. į JAV atvyko daugiau nei 500 000 migrantų iš Kubos, o iš viso šiuo metu JAV gyvena 1,3 mln. žmonių, kurie išlaiko Kubos pilietybę. Be to, atsirado kubiečių kategorija, kurią opozicijos tinklalapiai vadina „priešemigrantais“. Tai tie, kurie šiuo metu neturi galimybės išvykti, bet jau patys yra priėmę atitinkamą sprendimą.

 

Nacionalinio išsivadavimo sukilimą vykdžiusi karta po truputį išeina, o kartu su ja ir atmintis, kokia Kuba buvo prieš revoliuciją, kai per septynerius Batistos karinės-policijos diktatūros (kurią jis pats pavadino „disciplinuota demokratija“) metus žuvo 20 tūkst. žmonių. Skurdas, neraštingumas, 40% nedarbas, 8500 viešnamių vien Havanoje, daugiau nei 70% ekonomikos Amerikos rankose, vaikai, kurie nepažįsta pieno skonio. Vyresnės kartos kubiečiai labai gerai žino „laisvės ir demokratijos, amerikietiško stiliaus“ vertę. Tokia propaganda prieš juos bejėgė. Tačiau keičiantis kartoms, atsiveria naujos sąmonės manipuliavimo perspektyvos. Kubos „zoomeriai“ (kaip ir Z karta kitose šalyse) tiesiogine prasme gyvena internete, o tai atveria naujas galimybes manipuliuoti viešąja nuomone ir naudoti oranžines technologijas.

 

Kubos prezidentas Miguelis Diazas-Canelis sako, kad pagrindinė šiandienos užduotis yra ekonomikos atsigavimas. Kaip ir Kinija bei Vietnamas, Kuba bando derinti valstybinį planavimą ir stiprų viešąjį sektorių su privačia iniciatyva. Vyksta verslumo atgimimas. 2024 metų pradžioje privačiose organizacijose, numatytose atnaujintoje Konstitucijoje, jau dirbo 1,6 mln. kubiečių (tai yra maždaug trečdalis visų dirbančių piliečių). Individualiems verslininkams draudžiamos tik 124 ekonominės veiklos rūšys, įskaitant mediciną, žiniasklaidą, švietimą, veiklą strateginėse ūkio srityse (gynyba, gavybos pramonė, biotechnologijos, telekomunikacijos). Tačiau kol kas didžioji dalis šalies turto vis dar priklauso valstybinėms įmonėms, kurios sudaro 87% BVP, koncentruojasi 92% importo ir daugiau nei 99% eksporto.

 

Atnaujintoje Kubos Konstitucijoje buvo išsaugoti pagrindiniai Kubos valstybingumo principai: socialistinis visuomenės modelis ir vadovaujamasis komunistų partijos vaidmuo. Kalbėdamas apie ekonomikoje vykdomas reformas, Miguelis Diazas-Canelis sakė:

 

„Judame į priekį neišduodami revoliucijos idėjų“.

 

Praėjusio amžiaus dvidešimtajame dešimtmetyje Tarybų Sąjungoje bolševikams NEP metu pavyko panaudoti rinkos mechanizmus ir tuo pačiu išsaugoti socialistinę ekonominę sistemą, apsaugoti revoliucijos laimėjimus, pasiekti aukštus ekonomikos augimo tempus ir laipsnišką gyventojų gyvenimo lygio gerėjimą. Devintojo dešimtmečio viduryje Gorbačiovo inicijuotos „perestroikos“ metu laipsniškas vertikalios valdžios struktūros silpnėjimas ir rimtos personalo politikos klaidos, kartu su neapgalvotais esminiais visos šalies gyvenimo sistemos pokyčiais, privedė prie 9-ojo dešimtmečio katastrofos: nacionalinės ekonomikos sunaikinimo, dramatiško gyventojų nuosmukio, periferinio bjauriojo kapitalizmo formų atsiradimo laukinėje populiacijoje.

 

Ar Kubai pavyks išsaugoti savo pasiekimus vykdydama reformas ir kartu išspręsti esamas problemas, priklauso nuo to, ar dabartinė valdžia supras, kad tam būtinos sąlygos yra:

 

1) aiškiai apgalvoto detalaus veiksmų plano egzistavimas;

 

2) centrinės valdžios ir visos vertikalios valdymo struktūros stiprinimas (būtina, kad signalas sklandžiai pereitų iš viršaus į apačią);

 

3) griežta įstatymų laikymosi kontrolė ir negailestinga (!) kova su korupcija. Už kiekvienos iš šių sąlygų įvykdymo slypi konkretūs žmonės, o kadrai, ypač sunkiais momentais, nusprendžia viską.

 

Kubos prezidentas Miguelis Diazas-Canelis kalba apie judėjimą į priekį „neišduodamas revoliucijos idėjų“. Šio judėjimo sėkmė bus įmanoma tik tuomet, jei jį rems žmonės, besąlygiškai atsidavę revoliucijos idėjoms ir dirbantys bendram reikalui. Ar Kuba sugebės išsaugoti savo suverenitetą ir išliks neįveikiamu bastionu jankiams, priklauso nuo to, kaip atsargiai veiks Kubos valdžia ir ar pavyks išvengti klaidų, padarytų vykdant reformas kitose šalyse, pirmiausia Rusijoje, su kuriomis Kubos ekonomika buvo labai glaudžiai susijusi.

 

Šiandien Kuba yra viena iš nedaugelio nepriklausomų suverenių valstybių pasaulyje, valstybė, turinti nemokamą sveikatos priežiūrą ir švietimą, kuria ji gali pelnytai didžiuotis. Didžiosios Kubos revoliucijos idėjos – teisingumas, solidarumas ir orumas – yra įtvirtintos Konstitucijoje.

 

Taip, Kuba šiandien turi daug problemų, kurias sėkmingai ir nuolat jai kuria šiaurinė kaimynė, kuri jau 65 metus kenčia pralaimėjimą akistatoje su maištinga ir išdidžia tauta ir tikisi atkeršyti.

 

Alternatyva šioje kubiečių konfrontacijoje yra labai paprasta: arba išsaugoti suverenitetą ir milžiniškus (!) revoliucijos laimėjimus, arba amerikietiško stiliaus demokratiją ir sugrįžti prie JAV turistų, viešnamių ir lošimų priedėlio modelio, kur jaunimas turės daug TikTok, kazino ir narkotikų, bet nebus išsilavinimo...

 

Ilga Kubos ir JAV konfrontacija kartais lyginama su bibline Dovydo ir Galijoto kova. Galijotas, kaip žinome, buvo beveik trijų metrų ūgio, turėjo sunkius šarvus, didžiulį skydą ir ietį. Ir visi bijojo su juo kovoti. Tačiau drąsus jaunuolis Dovydas, kuris neturėjo nei kardo, nei šarvų, priėmė iššūkį ir nugalėjo Galijotą, nes turėjo tikėjimą.

 

„Pasaulyje nėra jėgos, galinčios sutriuškinti tiesos ir idėjų galią“,

 

– sakė Kubos revoliucijos lyderis Fidelis Castro. Būtent todėl pasaulio žandarmas-jankynas tiek metų buvo bejėgis prieš Laisvės salą.

 

P.S.

 

Beje, prieš Laisvės Salą psichologinių operacijų vykdymo,  yra prisidėjusi ir Lietuva.

Prisimenu, kaip per kažkokią užsienio kapitalo televiziją buvo rodoma laida, pavadinimu „Šok Tango“ (ar kaip ji tenai vadinasi, aš jau nepamenu), kurioje vedėjas surauktu snukeliu žiūrėjo į Kuboje važinėjančius „Žiguliukus“, „Moskvičius“ ir jais bjaurėjosi….kaip iš aukšto, Lietuvoje atrinkti šokėjai ir niekam (tik joms pačioms) neįdomios „žvaigždės“, žiūrėjo į kubiečių šokėjus, kaip dirbtinai buvo konstruojamos „aistros“ ir t.t. Nenustebčiau, kad visa tai buvo organizuota už USAID pinigus...šlykštu.