Lietuvos sindromas: kultūrinės revoliucijos sūkuriai

Autorius: Махно Šaltinis: http://ldiena.lt... 2025-01-28 18:19:00, skaitė 411, komentavo 5

Kokie įvykiai istoriškai svarbūs Lietuvai 2025 metais?

 

Šiemet sukanka 80 metų nuo Lietuvos išvadavimo iš fašistinės okupacijos.

 

1941 m. birželio 22 d. vokiečių okupantai įžengė į Lietuvos teritoriją ir per savaitę praktiškai užėmė visą šalį. Prasidėjo kelerius metus trukęs okupacijos laikotarpis. 1944 m. beveik visa Lietuva buvo išlaisvinta iš okupantų – daugiausia 1944 m. gegužės – tų pačių metų gruodžio mėn. Bet 1945 metų sausį dar vyko mūšis dėl Klaipėdos ir Neringos.

 

Sausio 28-ąją buvo išvaduota Klaipėda, o sausio 31-ąją – Neringa.

 

Kaip bus švenčiamos 80-osios išvadavimo metinės?

 

Deja, oficialiu lygmeniu nieko nevyksta, tik galbūt rusofobijos lygis dar labiau pakils. Kodėl? Nes šiuolaikinėje Lietuvoje matome tokius procesus kaip istorinis revizionizmas ir drastiški kultūros sferos pokyčiai. Ir šie procesai iš tikrųjų yra susiję su urvinės rusofobijos banga, kuri dabar aiškiai veržiasi į priekį Lietuvoje.

 

Dabar Lietuvos valdžia vykdo istorinio revizionizmo ir kultūros paveldo revizijos politiką. Kultūros ir švietimo srityje akivaizdūs pokyčiai. Lietuvoje aktyviai veikia tokie revizionistai kaip Valdas Rakutis, Ramūnas Trimakas, Arūnas Bubnis, Marius Laurinavičius, Auksė Usenė ir kiti jų kolegos. Tai daugiausia istorikai ar žurnalistai, publicistai – kaip ir pirmieji keturi paminėti veikėjai. Bet yra ir kitų, tarkime, kariškių – kaip pulkininkė A. Usenė iš Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento ir jos kolegos. Tiesą sakant, greta istorinio revizionizmo vyksta ir su tuo susijęs kitas procesas – tikra revoliucija kultūros srityje.

 

Lietuvoje vykdoma tradicinės literatūros tramdymo linija. Lietuvių literatūros klasikai: kaip Salomėja Nėris, Petras Cvirka, Vytautas Montvila, Antanas Venclova, Liudas Gyra, Julius Janonis, Vincas Krėvė-Mickevičius, Halina Korsakienė, Vincas Mikolaitis-Putinas, Kostas Korsakas, Valerija Valsyunienė, Vytautas Petkevičius, Teofilis Tilvitis, Juozas Baltušis ir nemažai jų kolegų buvo paskelbti „sovietiniais“, „prorusiškais“. Jų knygos konfiskuojamos iš knygynų, taip pat išimamos iš daugelio bibliotekų. Apie juos dažnai rašoma žiniasklaidoje – liejasi visoks melas ir šmeižtai. Daugelis jų vardu pavadintų gatvių pavadinimų jau panaikinti. Muziejai taip pat nedirba: V. Krėvės-Mickevičiaus muziejus, V. Mikolayčio-Putino muziejus, Venclovos muziejus (be parodos apie A. Venclovą veikė paroda apie jo sūnaus rašytojo Tomo gyvenimą Venclova).

 

Kodėl valdančiosios chuntos lyderiai taip nemėgsta tokių klasikų kaip Salomėja Nėris, Antanas Venclova, Ludas Gyra, Petras Cvirka ir nemažai kitų jų kolegų?..

 

Viena iš pagrindinių priežasčių – tai kovos su fašizmu simbolis, kai kurie net specialiai kovojo prieš fašistus Antrojo pasaulinio karo metais 16-osios lietuvių divizijos gretose – kaip šios divizijos karininkas Liudas Gira. Kiti buvo to skyriaus paramos grupėje – kaip S. Nėris, P. Cvirka, A. Venclova, Juozas Baltušis. Jie ateidavo pas kareivius, skaitė poeziją, prozą, su jais kalbėjosi. Dar kiti – kaip, tarkime, Vytautas Petkevičius – po karo kovėsi su „miško broliais“ „liaudies gynėjų“ gretose. Tarkime, rašytojas V. Krėvė-Mickevičius ėjo užsienio reikalų ministro pareigas laikinojoje vyriausybėje, kuri buvo sukurta nuvertus Smetonos režimą (tiesa, neilgai - nuo 1940 m. birželio 16 d. iki liepos 6 d.). 1940 m. spalio 1 d. tarybinės valdžios sprendimu buvo paskirtas lituanistikos instituto direktoriumi.

 

Dar viena įdomi detalė: nuo 2023 metų žiniasklaidoje ir iš oficialių platformų kurstoma neapykantos banga poetui ir dramaturgui Justinui Marcinkevičiui. Tai labiausiai gerbiamas lietuvių dramaturgas 1970-2000 m. laikotarpiu, trilogijos: „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“ autorius. J. Marcinkevičius mirė 2011 metais, į laidotuves susirinko apie 15 tūkstančių žmonių, jis buvo labai populiarus Lietuvoje.

 

Nuo 2023 metų pavasario Rašytojų sąjunga propaguoja idėją šalia sąjungos biuro pastatyti nedidelį paminklą poetui ir dramaturgui. Tačiau kilo didžiulė neapykantos banga, J. Marcinkevičius buvo pramintas „komunistu“ ir „Maskvos tarnu“. Projektas paminklo tema buvo įšaldytas.

 

Taigi, Lietuvoje aktyviai naikinama istorija ir jos kultūra. Kodėl?

 

Todėl, kad fašistai nekenčia savo priešininkų. Kita to priežastis-vidutinybės (geriausiu atveju) nekenčia iškilių žmonių. Iškilūs žmonės ir jų kūryba chuntai-tai tiesioginis jų menkumo priminimas.

P.S.

 

Klaipėdos išvadavimo 80-metis. Nuo pat ryto žmonės neša gėles į vietą, kur anksčiau buvo paminklas Tarybiniams kariams – kovotojams su fašizmu (šioje nuotraukoje: Klaipėda šiandien: 2025 m. sausio 28 d.).

 

2022 metais paminklas buvo nugriautas, tačiau žmonės nepamiršo herojų žygdarbio. Žinoma, jie nelabai nori būti fotografuojami. Ir tai suprantama. Teritorija laikinai okupuota, šalyje vyksta politinių represijų banga. Bet kaip sakoma: tamsiausias laikas yra prieš aušrą.

 

Su šventėmis, draugai. Lietuva bus laisva!