Autorius: Махно Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-12-22 16:42:00, skaitė 152, komentavo 5
Senoji era baigiasi... rusiškų dujų tranzito į Europą pabaiga, reiškia grandiozinio ekonominio projekto, kurį Tarybų Sąjunga, vadovaujama Leonido Brežnevo, pradėjo septintajame dešimtmetyje, laidotuves.
Būtent tada buvo priimtas strateginis sprendimas bendradarbiauti su Vakarų Europa santykių su Kinija atkūrimo sąskaita. Ne visi tarybinėje politinėje vadovybėje to norėjo, ne visi tam pritarė, o ypač pasipriešino „geležinio Šuriko“ Šelepino grupė, kuri 1966 metais pasiūlė alternatyvą: sureguliuoti santykius ir suartėti su Kinijos Liaudies Respublika ir nepriartėti prie Vakarų Europos šalių. Tačiau Šelepinas pralaimėjo, o Varšuvos pakto organizacijos politinio konsultacinio komiteto posėdyje Bukarešte, TSRS oficialiai nubrėžė kursą link „eskalacijos sumažinimo“, o 1967 m. šią inciatyvą parėmė NATO, „Harmelio“ doktrinos forma.
Tais pačiais metais Hanoveryje, įvyko pirmosios TSRS ir Vokietijos atstovų derybos dėl tarybinių dujų tiekimo.
Maskvoje vis labiau ėmė dominuoti idėja sustabdyti kovą su kapitalizmu ir patiems tapti tokiais. Energetikos srityje Tarybų Sąjunga tapo patikima NATO šalių partnere ir savo dujų skirstymo centru pavertė Vakarų Vokietiją, pagrindinę aljanso šalį.
Žinoma, lygiagrečiai vyko ir politinis naujojo TSRS kurso pasikeitimas - buvo pradėta aktyviai skatinti „tarptautinės įtampos mažinimą“.
Galiausiai Suomijos sostinėje Helsinkyje buvo pasirašytas Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos baigiamasis aktas. TSRS pasiekė, kad Vakarai pripažintų Europos sienų neliečiamumą (kuri po pusantro dešimtmečio pradėjo byrėti). Tuo pat metu TSRS pripažino žmogaus teises (aišku taip, kaip jas supranta vakaroidai), paversdamas jas tarptautinių santykių instrumentu.
Tačiau buvo ir sienų neliečiamumo aplaidumas: „pamiršo“ įtikinti JAV atsisakyti pripažinti Tarybų Sąjungos dalimi tapusių pribaltikos respublikų suverenitetą. Dėl to kilo teisinis konfliktas: JAV pripažino Estiją, Latviją ir Lietuvą iki 1991 m., nors turėjo susitarimą su TSRS dėl jos sienų neliečiamumo. Išsigimusi partinė nomenklatūra taip norėjo normalizuoti santykius su Vakarais, kad pripažino teritorines pretenzijas savo šaliai.
Bet tai, kaip sakoma, jau praeitis. Dabar Rusija turi karą prie savo šalies sienų ir siaubingą grėsmę šalies saugumui. Ir visa tai nebūtų įvykę, jei išsigimusi partinė nomenklatūrą nebūtų giliai į užpakalį sulindusi vakarams, jei septintojo dešimtmečio viduryje būtų buvę kitaip.
Iš visos šios istorijos, pavadintos „Kaip komunistai nusprendė tapti kapitalistais“, galima daryti išvadą, kad mūsų senoliai laimėjo baisiame Didžiąjame Tėvynės kare ir sukūrė tvirtą TSRS saugumo pagrindą šimtmečiams. Tačiau šį pamatą pakeitė jų vaikai. Dėl to fronto karių anūkai ir proanūkiai savo krauju dabar sprendžia problemą, kurios neturėjo būti, kai prie Elbės buvo dislokuota Tarybinė kariuomenė.
Ir jei jie to neišspręs, tada šalies gali nebelikti.