Adolfas Hitleris - kalba Vokietijos Reichstage, 1939 m. rugsėjo 1 d.

Autorius: National Socialist Šaltinis: http://ldiena.lt... 2024-11-18 17:43:00, skaitė 178, komentavo 6

Adolfas Hitleris - kalba Vokietijos Reichstage, 1939 m. rugsėjo 1 d.

Deputatai, Vokietijos Reichstago vyrai!

Jau kelis mėnesius mus visus kamuoja problema. Seniai seniai Versalio diktatas suteikė mums šią problemą. Dėl savo sugedimo ir išsigimimo dabar ji tapo nepakeliama. Gdanskas buvo ir yra Vokietijos miestas! Koridorius buvo vokiškas ir yra vokiškas! Šie regionai už savo kultūrinę raidą skolingi tik vokiečių tautai. Be šios tautos šie rytiniai regionai vis dar būtų grimzdę į barbarizmo gelmes.

Dancigas buvo atplėštas nuo mūsų! Lenkija aneksavo Koridorių! Ten gyvenančios vokiečių tautinės mažumos persekiojamos pačiu bjauriausiu būdu, kokį tik galima įsivaizduoti. 1919 ir 1920 m. daugiau kaip milijonas vokiečių kraujo turinčių vyrų buvo priversti palikti savo tėvynę.

Kaip ir visada, siekiau pokyčių taikiomis priemonėmis, siūlydamas pasiūlymus, kaip ištaisyti šią situaciją, kuri per tą laiką tapo nepakeliama.

Melas, kai kiti pasaulyje tvirtina, kad mes siekėme atlikti savo revizijas naudodami tik jėgą. Prieš penkiolika metų iki nacionalsocializmo atėjimo į valdžią buvo pakankamai galimybių šias pataisas atlikti taikiomis priemonėmis. Nieko panašaus nebuvo padaryta. Bet kokiu atveju pasiūlymus dėl peržiūros teikiau ne vieną, o daug kartų.

Jūs žinote, kad visi šie pasiūlymai buvo atmesti. Man nereikia jų išvardyti: mano pasiūlymai dėl ginklų apribojimo; prireikus, net dėl visiško ginklų atsisakymo; mano pasiūlymai dėl riboto karo, dėl šiuolaikiniame kare naudojamų metodų, kurie, mano nuomone, sunkiai suderinami su tarptautine teise, panaikinimo. Jūs žinote apie mano pasiūlymus dėl būtinybės atkurti Vokietijos suverenitetą Vokietijos reicho teritorijoje. Jūs žinote apie nesibaigiančius mano bandymus taikiai išspręsti Austrijos, o vėliau - Sudetų krašto, Bohemijos ir Moravijos problemą. Viskas buvo veltui.

Yra vienas dalykas, kuris tiesiog neįmanomas: reikalauti, kad neįmanoma situacija būtų išspręsta taikiu būdu, o paskui nuosekliai neigti, kad ji būtų išspręsta taikiomis priemonėmis.

Taip pat neįmanoma teigti, kad tas, kuris, esant tokioms aplinkybėms, pats imasi spręsti šią situaciją, pats imasi revizijos, pažeidžia įstatymą. Juk Versalio diktatas mums, vokiečiams, nėra įstatymas.

Tiesiog negalima palaikyti ir skelbti, kad parašas yra šventas įstatymas, kai jis buvo išgautas laikant pistoletą prie pasirašančiojo galvos ir grasinant, kad jei nepaklus, milijonai žmonių mirs badu! Taigi, taip pat ir Dancigo bei Koridoriaus atveju, bandžiau pasiekti, kad sprendimas būtų priimtas teikiant pasiūlymus ir juos taikiai aptariant. Kad šias problemas reikia išspręsti, buvo visiškai aišku. Tai, kad Vakarų valstybės nesirūpino laiko grafiku, yra suprantama. Tačiau mums tai kelia susirūpinimą.

Tai buvo - ir turėjo būti - ypač aktualu kenčiantiems žmonėms.

Pokalbiuose su Lenkijos valstybininkais dar kartą išsakiau mintis, kurias jau girdėjote mano paskutinėje kalboje Reichstage. Niekas negali manęs apkaltinti, kad naudojau netinkamus metodus ar dariau netinkamą spaudimą nepagrįstu būdu. Būtent aš galiausiai suformulavau Vokietijos pasiūlymus, ir čia turiu pakartoti, kad nėra nieko kuklesnio ir lojalesnio už šiuos pasiūlymus. Norėčiau tai pasakyti pasauliui: Tik aš vienas galėjau pateikti tokius pasiūlymus! Puikiai žinau, kad taip pasielgdamas atsidūriau milijonų vokiečių opozicijoje. Šie pasiūlymai buvo atmesti. Ir ne tik tai! Į juos buvo atsakyta mobilizacija, sustiprintu teroru, didėjančiu spaudimu etniniams vokiečiams šiuose regionuose. Anksčiau lėtas ir išimtinai ekonominis bei politinis laisvojo Dancigo miesto smaugimas per kelias pastarąsias savaites peraugo į atvirą karą prieš jį, eismo jame uždraudimą ir karinę izoliaciją.

Lenkija pradėjo karą prieš laisvąjį Dancigo miestą! Ji nenorėjo išspręsti Koridoriaus klausimo vienaip ar kitaip, protingai ir teisingai atsižvelgiant į abiejų valstybių interesus.

Galiausiai tai reiškė, kad ji nenorėjo laikytis savo įsipareigojimų mažumoms.

Ir čia turiu konstatuoti faktą, kad Vokietija savo įsipareigojimus įvykdė! Reiche gyvenančios mažumos nėra persekiojamos. Nėra nė vieno prancūzo, kuris galėtų atsistojęs tvirtinti, kad Saro teritorijoje gyvenantys prancūzai yra engiami, kankinami ar iš jų atimamos teisės. Nė vienas negali to tvirtinti! Jau keturis mėnesius tyliai stoviu ir stebiu situaciją. Tačiau ne kartą įspėjau. Pastaruoju metu šiuos įspėjimus dar labiau sustiprinau.

Jau prieš tris savaites Lenkijos ambasadorių informavau, kad jei Lenkija siųs tolesnes ultimatumo pobūdžio notas Dancigui, jei imsis tolesnių diskriminacinių priemonių vokiečių atžvilgiu arba jei bandys ekonomiškai sužlugdyti Dancigą, nustatydama jam aukštus muitus, tuomet iš Vokietijos nebegalima tikėtis, kad ji nesiims jokių veiksmų.

Neabejojau, kad būtų didelė klaida šiomis aplinkybėmis lyginti dabartinę Vokietiją su praeities Vokietija.

Buvo bandymų pateisinti etninių vokiečių kaltinimus, teigiant, kad tai buvo atsakas į ankstesnes „provokacijas“. Nežinau, kokias „provokacijas“ tariamai įvykdė tos moterys ir vaikai, kurie buvo prievartaujami ir grobiami. Taip pat neįsivaizduoju, kokias provokacijas įvykdė tie, kurie buvo sadistiškai ir bestiališkai kankinami tik tam, kad galiausiai būtų nužudyti.

Tačiau viena žinau tikrai: jokia garbinga didžioji galybė negalėtų ramiai toleruoti tokios padėties ilgainiui! Vis dėlto paskutinį kartą pasistengiau. Nors širdyje buvau įsitikinęs, kad Lenkijos vyriausybė - ypač turint omenyje jos priklausomybę nuo kareivių, kurie dabar neturi jokių draudimų - rimtai nesiekia tikro supratimo. Nepaisant to, tarpininkaujant Didžiosios Britanijos vyriausybei, pasiūlymą priėmiau. Britai pasiūlė, kad, nors patys derėtis nenori, jie atidarys tiesioginę ryšio liniją tarp Lenkijos ir Vokietijos, kad būtų galima dar kartą pradėti derybas.

O dabar esu priverstas pareikšti štai ką: Aš priėmiau šį pasiūlymą! Būtent šiam naujam derybų raundui parengiau jums žinomus pasiūlymus.

Visas dvi dienas sėdėjau su savo vyriausybe ir laukiau, ar Lenkijos vyriausybei patogu siųsti įgaliotąjį atstovą, ar ne.

Iki vakar vakaro ji tokio įgaliotojo atstovo neįgaliojo. Per savo ambasadorių ji mus informavo, kad šiuo metu svarsto, ar gali svarstyti Anglijos pasiūlymus. Apie tai ji Anglijai praneš vėliau.

Mano deputatai! Jei kas nors turi įžūlumo tikėtis, kad Vokietijos reichas ir jo valstybės vadovas su tuo sutiks, ir jei Vokietijos reichas ir jo valstybės vadovas tai toleruoja, tuomet vokiečių tauta tikrai nenusipelno nieko geresnio, kaip palikti politinę sceną! Nes esu neteisingai vertinamas, jei mano meilė taikai ir mano kantrybė klaidingai laikoma silpnumu ar net bailumu! Vakar vakare informavau Didžiosios Britanijos vyriausybę, kad tokiomis aplinkybėmis nebematau jokio Lenkijos vyriausybės noro pradėti rimtas derybas su mumis. Taigi visi bandymai tarpininkauti turi būti laikomi nepavykusiais. Nes iš tiesų gavome atsakymą į savo pasiūlymus, kurį sudarė: 1. visuotinė mobilizacija Lenkijoje ir 2. atnaujinti baisūs žiaurumai.

Panašūs įvykiai kartojosi ir praėjusią naktį. Ir tai po neseniai įvykdytų dvidešimt vieno sienos pažeidimo per vieną vienintelę naktį. Vakar užfiksuota dar keturiolika sienos pažeidimų, tarp jų trys patys rimčiausi. Todėl nusprendžiau kalbėti su Lenkija ta pačia kalba, kuria Lenkija kalbėjo su mumis praėjusiais mėnesiais.

Dabar, kai Vakaruose valstybininkai imasi skelbti, kad tai pažeidžia jų interesus, galiu tik apgailestauti dėl tokios pozicijos. Tačiau tai negali ir neprivers manęs nė minutei suabejoti savo pareigos vykdymu. Aš iškilmingai patikinau Vakarų valstybes ir čia kartoju, kad mes nieko iš jų nenorime. Mes niekada nieko iš jų nereikalausime. Užtikrinau jas, kad siena, skirianti Prancūziją ir Vokietiją, yra galutinė. Ne kartą siūliau Anglijai draugystę, o prireikus ir glaudų bendradarbiavimą. Tačiau meilė negali likti vienpusis reikalas. Ją turi sutikti ir kita pusė.

Vokietija nesiekia jokių interesų Vakaruose. Vakarų siena visiems laikams nubrėžia Reicho sieną. Mūsų ateities siekiai nėra kitokie. Ir niekas niekada nepakeis Reicho pozicijos šiuo klausimu.

Kitos Europos valstybės iš dalies supranta mūsų poziciją. Čia pirmiausia noriu padėkoti Italijai, kuri visą šį laiką mus rėmė. Jūs suprasite, kad mes nenorime kreiptis į užsienio jėgą pagalbos šioje kovoje. Tai yra mūsų užduotis, ir mes ją vykdysime patys.

Neutralios valstybės jau užtikrino mums savo neutralumą. Mes anksčiau garantavome šį neutralumą. Mes mirtinai rimtai (es ist uns heiliger Ernst) tvirtiname šį teiginį. Kol kitos valstybės nepažeis šio neutralumo, mes taip pat jo skrupulingai laikysimės. Nes kaipgi mes galėtume norėti ar trokšti elgtis kitaip šių valstybių atžvilgiu? Džiaugiuosi, kad šiuo metu galiu jus informuoti apie ypatingą įvykį.

Jūs žinote, kad Rusiją ir Vokietiją valdo dvi skirtingos doktrinos. Liko išspręsti tik vieną klausimą: kadangi Vokietija neketina eksportuoti savo doktrinos, o tuo metu, kai Sovietų Rusija nebeketina eksportuoti savo doktrinos į Vokietiją, nebematau jokios įtikinamos priežasties, kodėl turėtume ir toliau laikytis priešingų pozicijų. Mes abu suprantame, kad bet kokia mūsų tautų kova būtų naudinga tik trečiosioms šalims. Todėl nusprendėme sudaryti paktą, kuris visiems laikams užkirstų kelią jėgos panaudojimui tarp mūsų. Jis taip pat įpareigoja mus siekti abipusių konsultacijų tam tikrais Europos klausimais. Be to, šis paktas sudarys sąlygas ekonominiam bendradarbiavimui ir, svarbiausia, užtikrins, kad dviejų didžiųjų valstybių stiprybė nebūtų iššvaistyta tarpusavio varžyboms.

Bet kokie Vakarų bandymai tai pakeisti yra pasmerkti nesėkmei! Ir dar vieną dalyką norėčiau jus visus šiandien čia susirinkusius patikinti: šis sprendimas reiškia esminį pokytį ateičiai ir yra galutinis! Manau, kad visa Vokietijos liaudis sveikina šį politinį apsisprendimą. Rusija ir Vokietija kovojo viena su kita pasauliniame kare tik tam, kad galiausiai vienodai kentėtų nuo jo padarinių. Antrą kartą tai nepasikartos! Vakar Maskvoje ir Berlyne buvo galutinai ratifikuotas Nepuolimo ir savitarpio pagalbos paktas, kuris iš pradžių įsigaliojo jį pasirašius. Maskvoje šis paktas buvo sutiktas taip pat šiltai, kaip ir jūs čia. Pritariu kiekvienam Rusijos užsienio reikalų komisaro Molotovo kalbos žodžiui.

Mūsų tikslai: Esu pasiryžęs išspręsti

1. Dancigo ir

2. koridoriaus klausimą ir pasirūpinti, kad

3. Vokietijos ir Lenkijos santykiuose pasikeistų tonas, kad būtų garantuotas taikus sambūvis.

Tuo tarpu aš esu lygiai taip pat pasiryžęs kariauti tol, kol dabartinė Lenkijos vyriausybė nuspręs, kad yra tinkama pritarti šiems pokyčiams, arba kol kita Lenkijos vyriausybė panorės tai padaryti.

Aš išvalysiu Vokietijos sienas nuo šio nesaugumo elemento, šios į pilietinį karą panašios aplinkybės. Pasirūpinsiu, kad mūsų pasienyje Rytuose būtų tokia pat taika, kaip ir prie bet kurios kitos mūsų sienos.

Aš imsiuosi būtinų priemonių, kurios neprieštaraus tam, ką prieš jus, mano deputatai, paskelbiau kaip savo pasiūlymus pasauliui.

Tai reiškia, kad nenoriu vadovauti šiam karui prieš moteris ir vaikus. Nurodžiau savo „Luftwaffe“ apsiriboti karinių tikslų puolimu. Tačiau jei priešas tai laikys suteikiančiu jam teisę naudoti prieš mus atvirkštines priemones, jis sulauks tokio galingo atsako, kad prieš jo akis ims šokti žvaigždės! Šią naktį pirmą kartą lenkų reguliarūs kariai šaudė į mūsų pačių teritoriją. Dabar jau nuo 5.45 val. ryto atsakome į ugnį! (Seit 5.45 Uhr wird jetzt zuruckgeschossen!) Nuo šiol į bombą bus atsakyta bomba.

Su tuo, kas kovoja nuodais, bus kovojama nuodingomis dujomis. Tas, kuris atsiriboja nuo humaniško karo vedimo taisyklių, gali tikėtis, kad ir mes imsimės panašių žingsnių. Aš vadovausiu šiai kovai, kad ir kas būtų priešininkas, kol bus užtikrintas Reicho saugumas ir jo teisės.

Daugiau nei šešerius metus dirbau prie Vokietijos vermachto perginklavimo. Vermachto perginklavimui išleidau daugiau kaip 90 mlrd. Šiandien jis yra vienas geriausiai apginkluotų visame pasaulyje. Ji visiškai nepalyginama su 1914 m. ginkluote! Mano pasitikėjimas juo yra nepajudinamas! Kai kreipiuosi į šį Vermachtą ir kai dabar reikalauju iš Vokietijos liaudies pasiaukojimo, net didžiausio pasiaukojimo, jei to prireiktų, tai tik todėl, kad turiu teisę tai daryti, nes šiandien esu pasirengęs bet kokiai asmeninei aukai, kaip ir anksčiau. Nė iš vieno vokiečio nereikalauju daugiau, nei pats buvau pasirengęs padaryti per ketverius metus! Iš vokiečių nereikėtų reikalauti jokių aukų, kurių aš pats nepadaryčiau nė akimirkos nesuabejojęs! Dabar nenoriu būti niekuo kitu, kaip tik pirmuoju Vokietijos reicho kareiviu.

Todėl apsivilkau tą tuniką, kuri man visada buvo švenčiausia ir brangiausia. Aš jos nenusivilksiu tol, kol nepasieksime pergalės, arba - aš nesulauksiu tos dienos! Jei šioje kovoje man kas nors atsitiktų, mano tiesioginis įpėdinis bus partijos bendražygis Goringas.

Jei kas nors nutiktų partijos draugui Göringui, jo įpėdinis bus partijos draugas Hessas. Šiam žmogui - kaip savo vadovui - būsite skolingi tokią pat ištikimybę ir tokį pat aklą paklusnumą kaip ir man! Jei kas nors nutiktų draugui Hessui, per teismus kreipsiuosi į Senatą, kuris iš savo narių turės išrinkti labiausiai vertą, t. y. drąsiausią. Kaip nacionalsocialistas ir vokiečių karys, į šį mūšį einu stipria širdimi! Mano gyvenimas buvo vienintelė kova už vokiečių tautą, už jos prisikėlimą, už Vokietiją. Šią kovą lėmė tik vienas tikėjimas: tikėjimas šia tauta! Yra vienas žodis, kurio niekada nežinojau, ir tas žodis yra: pasiduoti! Jei kai kas dabar mano, kad mūsų laukia sunkūs laikai, prašyčiau jų prisiminti, kad Prūsijos karalius kadaise susidūrė su daug galingesne koalicija, turėdamas juokingai mažą valstybę. Ir po trijų mūšių jis galiausiai laimėjo, nes turėjo tvirtą, ištikimą širdį, kurios mums reikia šiandien. Norėčiau patikinti mus supantį pasaulį dėl vieno dalyko: Vokietijos istorijoje niekada nebebus kito 1918 m. lapkričio! Kadangi pats esu pasirengęs atiduoti gyvybę už savo tautą ir Vokietiją, to paties reikalauju ir iš visų kitų! Kiekvienas, kuris mano, kad gali pasipriešinti šiai nacionalinei tvarkai, žlugs! Mes neturėsime nieko bendra su išdavikais! Ir mes visi prisiekiame senu principu: nesvarbu, ar mes patys gyvensime - svarbiausia, kad mūsų tauta gyventų, svarbiausia, kad Vokietija gyvuotų! Tai labai svarbu.

Nuo šiol aš tikiuosi, kad jūs visi atliksite savo, kaip Reicho pasiuntinių, pareigą, kad ir kur būtumėte dislokuoti! Privalote nešti pasipriešinimo vėliavą, kad ir kiek tai kainuotų.

Niekas neturėtų vieną dieną ateiti pas mane ir pasakyti, kad jo apygardoje, apylinkėje, grupėje ar būryje moralė žema. Moralė yra jūsų atsakomybė - atsakomybė tenka jums! Aš esu atsakingas už vokiečių tautos moralę. Jūs esate atsakingi už moralę savo gau, savo apygardoje! Niekas neturi teisės vengti šios atsakomybės. Aukos, kurių iš mūsų reikalaujama šiandien, nėra didesnės už tas, kurias atliko nesuskaičiuojamos ankstesnės kartos. Visi vyrai, kurie nuėjo šį karščiausią ir sunkiausią kelią Vokietijoje, pasiekė ne ką mažiau už tai, ką turime pasiekti mes. Jų pasiaukojimas neapsėjo be išlaidų ir kančių. Ji nebuvo lengvesnė už tai, ko reikalaujama iš mūsų.

Aš tikiuosi, kad kiekviena Vokietijos moteris pavyzdingai ir su geležine disciplina įsilies į didžiąją kovojančią bendruomenę! Savaime suprantama, kad vokiečių jaunimas skaisčia širdimi vykdys užduotis, kurių iš jo tikisi ir reikalauja tauta, nacionalsocialistinė valstybė. Jei visi mes sudarysime šios bendruomenės dalį, prisiekę kartu, pasiryžę niekada nekapituliuoti, tada mūsų valia užvaldys visus poreikius.

Baigiu priesaika, kurią kadaise ištariau pradėdamas kovą dėl valdžios Reiche. Tuomet sakiau: Kai mūsų valia bus tokia stipri, kad poreikis nebegalės jos nugalėti, tada mūsų valia ir mūsų Vokietijos valstybė nugalės poreikį.

Deutschland-Sieg Heil!