Kapitalizmas kaip gyvenimo griūtis

Autorius: Antanas Maceina Šaltinis: http://ltnacionalistas.wordpre... 2014-12-04 00:46:27, skaitė 4626, komentavo 1

Antanas Maceina

Apačioje iš veikalo „Socialinis teisingumas“ pateikiamose ištraukose, lietuvių katalikų filosofas, Antanas Maceina, bendrais bruožais aptaria kapitalistinės sistemos veikimo padarinius tautos ir žmogaus gyvenime. Nepaisant to, kad šis tekstas parašytas dar 1937-aisiais, gerokai ankstyvesnėje imperialistinio kapitalizmo vystymosi stadijoje ir kultūrinėje terpėje nei kurioje gyvename šiandien, pagrindiniai Maceinos aprašomi kapitalizmo padariniai ne tik kad neprarado aktualumo, bet, perėjus į globalizmo stadiją ir postmodernybę, tik aštrėja.

Kapitalizmas kaip gyvenimo griūtis

Kapitalistinė ūkio sistema, reikalą pakeitusi pelnu, negalėjo likti be įtakos visoms gyvenimo sritims. Žmogaus mąstymas, jo dorinis veikimas ir jo estetinė kūryba yra kitokia, kai jis ekonominę sritį tvarko pagal reikalą, ir vėl kitokia, kai jis gyvena ir dirba pelnui. Iš kapitalizmo išaugęs gyvenimas įgijo tokių bruožų, kurių reikalo ūkis nežinojo ir negalėjo žinoti.

[…]

J. Messneris, kalbėdamas apie kapitalizmo padarinius kultūros gyvenime, jų nurodo keletą:

1. bendras kultūros išsigimimas, apsireiškiąs civilizacijos dievinimu;
2. ekonominio elemento persvara, kuri nustumia į antrąją vietą dvasines vertybes;
3. technikos persvara ir josios atsipalaidavimas nuo bendros kultūrinės linijos;
4. nuslopinta darbo kultūrinė prasmė;
5. religinio gyvenimo nuosmukis;
6. šeimos sužalojimas;
7. natūraliųjų bendruomenių, kaip korporacijos, tautos, sugriovimas ir dirbtinių, kaip didmiestis, organizacijos, iškilimas;
8. apskritai gyvenimo stiliaus išsigimimas.^[1]

Kultūros išsigimimo pagrindas glūdi josios suskaldyme. Kapitalizmas, išaugęs iš individualizmo, ir į kultūrą pažiūrėjo kaip į sumą atskirų sričių, kurių kiekviena turi savus dėsnius, kurių kiekviena yra nepriklausoma ir eina savais keliais. Bendruomeninis ir visuotinis kultūros pobūdis kapitalistiniame amžiuje yra nebesuprantamas. Iš kitos pusės, kapitalizmo palinkimas į pelną ir kultūrines žmonių pažiūras sutelkė pirmoje eilėje aplinkui materialines vertybes. Kapitalistinio amžiaus kultūra tapo materialistinė. Dvasinė kultūros pusė buvo užgniaužta ir nustumta. Štai kodėl kapitalistinio amžiaus kultūriniai laimėjimai visai teisingai yra vadinami civilizacija, nes jie yra išviršiniai, sutelkti mechaniškai ir atitrūkę nuo žmogaus dvasios. Civilizacijos aukštinimas net ligi josios savotiško dievinimo taip pat yra kapitalistinio amžiaus padaras.

Iš visų civilizacijos laimėjimų kapitalistiniame amžiuje pirmoje vietoje yra statoma ekonominė sritis. Ekonominio elemento vyravimas yra žymus visame kapitalistinio amžiaus gyvenime. Bet kadangi kapitalistinė ekonomija yra atpalaiduota nuo bet kokių aukštesnių varžtų ir remiasi tiktai pelno principu, savaime suprantama, kad šitoks ekonominio elemento vyravimas negalėjo gyvenimo ir žmogaus negriauti. Ekonominė produkcija rūpinosi ne kultūros pažanga, ne žmogaus tobulinimu, bet kuo didžiausiu pelnu. Ji todėl pataikavo žmogaus aistroms ir jas dar labiau erzino ir tvirkino. Padidėjusi tabako ir alkoholio gamyba, pasilinksminimų bei pramogų suseksualinimas, lektūros pavirtimas pornografija — štai tos sritys, kurios duoda daugiausiai pelno, bet žmogaus kilnumo ir kultūros klestėjimo sąskaita. Į ekonominę sritį šiandien įtraukiama vis daugiau žmonių. Išsivysčiusi prekyba bei pramonė reikalauja tūkstančių ne tik tarnautojų bei darbininkų, bet ir savininkų. Tuo tarpu visi šitie žmonės, nepaisant mažų išimčių, nenulenkiamų sąlygų yra paverčiami ekonomijos vergais. Seniau pirkliai buvo sykiu ir kultūros pionieriai. Dabar pirkliai yra gryni „homines oeconomici“, kurie rūpinasi tik pelnu ir kurie tik trupinius meta kultūriniams elgetoms. Štai kodėl sykiu su atskirų asmenų pralobimu ėjo ranka rankon kultūrinių darbų, kaip mokslo, meno, literatūros, suskurdimas, nes kapitalistiniame amžiuje mecenatai yra reti ir tie patys neturi dažnai jokio kultūrinio nusivokime Ekonominėje srityje dalyvaują žmonės yra netekę skonio kultūrinėms gėrybėms. Ekonominis gyvenimas, vietoje buvęs tikra ir tvirta kultūros atrama, yra atsipalaidavęs nuo kultūros vyksmo ir nuėjęs savais keliais.

Kas pasakyta apie ūkio atsipalaidavimą, tinka ir technikai. Technika kapitalistiniame amžiuje visų pirma buvo palenkta tikslo idėjai. Kapitalizmas neįstengė atskleisti išvidinės prasmės technikos kūryboje. Jis ją panaudojo ekonominio gyvenimo tikslingumui. Mūsų dienų technika todėl yra suracionalinta, valdoma tikslo, bet be išvidinės prasmės. Štai kodėl ji yra šalta ir baisi. Iš kitos pusės, kapitalistinio amžiaus technika yra utilitaristinio pobūdžio. Apie tai jau buvo kalbėta. Čia tik pridursime, kad technikos utilitarizmas yra susijęs su josios tikslingumu. Kapitalizmas realizuoja technikoje tikslo idėją, kuri esmėje yra naudos idėja. Technika yra kuriama tam, kad josios pagalba būtų galima kuo daugiausiai pelnyti. Ir šitas technikos sujungimas su ūkiu padarė, kad sykiu su ekonominio elemento vyravimu gyvenime pradėjo vyrauti ir techninis elementas. Gyvenimas pasidarė ne tik suekonomintas, bet ir sutechnintas.

Technikos įsigalėjimas nuslopino kultūrinę darbo prasmę. Darbas visados žmogaus buvo pergyvenamas kaip psichofizinis veiksmas, kuriame dalyvauja ne tik kūnas, bet ir dvasia. Darbas buvo laikomas žmogiškosios asmenybės tobulinimo priemone. Tuo tarpu kapitalistiniame amžiuje šitos abi darbo ypatybės — jojo dvasingumas ir jojo asmeningumas — kaip tik buvo nustelbtos. Reikalas žmogaus jėgą priderinti prie mašinos veikimo padarė, kad žmogus savo darbe pradėjo jaustis kaip automatas. Dvasios dalyvavimas buvo išstumtas, nes darbas virto automatiškų judesių suma. Darbininkas kapitalistiniame amžiuje dirba ne visą gaminį, bet tik jojo tam tikrą dalį. Apie visumą jis dažnai neturi net supratimo. Tokiame mechanizuotame dalinių veiksmų atlikime dvasios esama labai maža.

Su darbo nudvasinimu ėjo sykiu ir darbo nuasmeninimas. Darbas, vietoje asmenybę ugdęs, pradėjo ją slėgti. Žmogus tik kapitalistiniame amžiuje pajautė, kad darbas iš tikro yra prakeikimas. Jei Krikščionybė gina darbą, įrodinėdama kūrybinį jojo vertingumą, tai ji turi galvoje visai kitokį darbą: darbą, kuris yra dvasingas, kuris yra asmeninis ir kuris turi savyje kultūrinę prasmę. Kapitalistinės santvarkos darbas viso to neturi: jis yra nudvasintas ir tuo pačiu nužmogintas darbas. Kapitalistiniame darbe žmogus atstoja mašiną, nes technika dar nesugeba pigiau pagaminti robotų.

Su darbo nuasmeninimu ir nužmoginimu, apie kurį dar vėliau kalbėsime, mes paliečiame jau dorinę ir net religinę pusę. Kapitalistinio amžiaus antireliginis ir antibažnytinis nusistatymas yra aiškus. Kapitalizmas kilo iš buržuazinės dvasios, kuri yra kryptis į šią tikrovę, į šią žemę, į šiuos regimus ir apčiuopiamus daiktus. Tuo tarpu religija reikalauja žiūrėti į šią žemę kaip į perėjimą tikrojon realybėn. Tarp buržuaziškumo ir religiškumo glūdi gilus ir esminis prieštaravimas. Buržuazijos negalima sureliginti: ją galima nuburžuazinti. Todėl kai tik kapitalizmas pradėjo įsigalėti viešajame gyvenime ir žmonių sąmonėje, tuojau šitas gyvenimas neteko religinio charakterio. Religija čia buvo nustumta visų pirma į privatinę sferą, o vėliau ir iš ten išguita kaip nesuderinama su buržuaziniu nusiteikimu. Bet čia būta ir išviršinių priežasčių. Religijos istorikų ir filosofų yra pastebėta, kad religija klesti tik ten, kur klesti natūralios gyvenimo bendruomenės, kaip šeima, giminė, tauta. Kai tik šitos bendruomenės yra suardomos, religinis gyvenimas taip pat pradeda nykti. Religija iš esmės yra bendruomeninis dalykas. Atskiras žmogus, be ryšio su kitais, negali būti giliai ir ilgai religingas. Tuo tarpu kapitalizmas kaip tik šitas bendruomenes sugriovė. […]

Iš visų natūraliųjų bendruomenių kapitalizmas labiausiai sužalojo šeimą. Individualistiškai liberalistiška laisvė šeimos gyvenime apsireiškia tokiais dalykais, kaip laisvoji meilė, draugiškoji moterystė, bandomoji moterystė, kurie paneigė aukštesnius matrimonialinio gyvenimo principus ir dviejų žmonių asmeninę sąjungą stengėsi pagrįsti biologiniu arba grynai psichiniu pradu. Kiekvieną kartą vis sunkėjas pragyvenimas vertė ir moterį išeiti iš namų, vaikus paliekant arba svetimiesiems, arba visiškai be priežiūros, arba juos atiduodant į prieglaudas bei į darželius. Šeima kapitalistiniame amžiuje susirenka tik prie stalo arba tiktai nakčiai. Visą kitą laiką ji praleidžia už namų. Didelės masės nepajėgia įsigyti savų namų ir todėl yra priverstos kilnotis iš vietos į vietą. Darbininkų kolonijos ir apskritai jų samdomi butai neturi minimalių higienos ir patogumo sąlygų. Tokiose aplinkybėse auganti naujoji karta išsigema tiek kūno, tiek dvasios atžvilgiu. Kapitalistinis amžius, suardęs šeimą, kėsinasi suardyti ir žmogaus prigimtį. Nenuostabu todėl, kad ištvirkimas prostitucijos, homoseksualizmo ir masturbacijos pavidalais pasidarė beveik visuotinis. Pridėkime čia dar visuose pasaulio kraštuose užtinkamą mergaičių prekybą ir turėsime šios srities vaizdą kapitalistiniame amžiuje. Visų šitų dalykų mes randame ir kitais istorijos tarpsniais. Bet kapitalistinis amžius visus juos paaštrino ir išvystė ligi aukščiausio laipsnio.

Šalia šeimos, kapitalizmas suardė — daugiau ar mažiau — ir kitas bendruomenes. Pirmoje eilėje čia eina tauta. Tauta po šeimos yra labiausiai organiška bendruomenė. Josios galia glūdi josios suaugime su žeme, su tradicijomis, su istorija, su didvyrių kultu ir su kalba. Tuo tarpu visus šituos dalykus kapitalizmas palietė naikinančia ir mechanizuojančia savo ranka. Jis subloškė ištisus tautos sluoksnius į miestus, atplėšdamas juos nuo žemės. Jis nutraukė tautos ryšius su praeities tradicijomis, jų vietoje įdiegdamas dirbtinių papročių, kurie visiems yra bendri ir šabloniški. Jis sužeidė istorinę tautos sąmonę, priversdamas žmones gyventi dabartimi ir į praeitį žiūrėti kaip į menkesnio vertingumo tarpsnį. Jis sunaikino mistinį didvyrių kulto pobūdį, paversdamas jį paprasta, šabloniška, oficialia pagarba. Jis pasikėsino net ant tautinės kalbos, iš vienos pusės siūlydamas tarptautinę kalbą, iš kitos — niveliuodamas tarmių skirtybes ir stabdydamas kalbos organinį augimą mechanizuotomis taisyklėmis. Net tokie išviršiniai dalykai, kaip drabužiai, kapitalizmo buvo pakeisti. Tautiniai kostiumai pasidarė tik šventės ar iškilmių papuošalas. Mados reikalavimai nustelbė tautinio skonio reikalavimus. Tauta virto mase, kuri vienodai mąsto, elgiasi, kuria, šoka ir rengiasi. Bet šitas vienodumas kyla ne iš josios vidaus, o ateina jai iš viršaus, kaip ir visai žmonijai. Kapitalizmas tautą paskandino žmonijos sumoje. Tauta pasidarė nebe žmonijos nepakeičiamas narys, bet viena plytelė žmonijos krūvoje.

Šitie padariniai rodo, kad kapitalizmas įsiskverbė į visas gyvenimo sritis ir visoms joms turėjo savotiškos įtakos. Jis ne tik pakeitė atskirus elementus, bet jis sukūrė savotišką viso gyvenimo stilių. Sensacija, tempas ir liuksusas yra šito stiliaus žymės. Tiek viešasis, tiek privatinis gyvenimas mūsų dienomis minta sensacijomis. Naujienų vaikymasis tiesiog yra ligūstas. Juo greičiau kas naujieną sužino, tuo labiau jaučiasi patenkintas. Charakteringa, kad sensacijų vaikymasis yra visiškai paviršutiniškas. Net ir didžiausios piktadarybės žmonių nejaudina. Jokių išvadų jie iš to nedaro. Jie yra patenkinti pačiu žinojimo faktu. Moralinis, religinis ar visuomeninis sensacijų pobūdis jų nedomina. Su sensacijų medžiojimu žengia ir vis greitėjąs gyvenimo tempas. Jis braunasi ne tik į susisiekimo sritį, bet ir į mąstymą, ir į kūrybą. Žmogus dabar nori kuo greičiausiai galvoti ir kuo greičiausiai kurti. Mokslo ir literatūros veikalai dabar neberašomi dešimtimis metų. Produkcijos kiekis bei greitis yra įsimetęs ir į dvasinį žmogaus gyvenimą. Žmogus skuba pats savyje. Visas išvidinis jo gyvenimas yra pilnas nerimo ir skubėjimo. Šalia sensacijų, kapitalistinis žmogus pergyvena liuksusą kaip vieną iš maloniausių savo gyvenimo dalykų. Paprastumas iš kapitalistinio amžiaus yra dingęs. Mes matome tik arba vargą, arba perteklių. Vadinamasis paskirstas teisingumas yra virtęs savotiška utopija. Iš vienos pusės, mes matome kurortus, restoranus, didmiesčių gatves, greituosius traukinius, kuriuose liuksusas pasiekia kartais aukščiausią laipsnį, o iš kitos — biednuomenės kvartalus, nešvarius priemiesčius, lūšnas, pigių butų kolonijas, kur skurdas jau šaukiasi dangun keršto. Bet dažnai net ir tie, kurie išaugę skurde, kai tik praturtėja, tuojau patenka liuksuso karštin ir nebeatsimena savo praeities. Liuksusas yra šiuo metu ne atskirų žmonių dalykas, bet bendras visuomenės nusiteikimas, skirtumas tik tas, kad vieni jau liuksiškai gyvena, o kiti tik stengiasi gyventi arba pyksta, kad negali. Gyvenimo susensacinimas, jo tempo nepaprastas pakilimas ir paviršutiniškas jo papuošimas liuksusu yra kapitalistinio amžiaus stilius.

Po šios bendros kapitalizmo padarinių charakteristikos nesunku bus suprasti W. Sombarto aštrius žodžius, kuriuos jis pasakė kapitalistinio amžiaus adresu. „Tik tasai,— sako Sombartas,— kas tiki į velnią, gali suprasti, kas įvyko per paskutinius pusantro šimto metų Vakarų Europoje ir Amerikoje. Nes tik velnio darbu galima išaiškinti tai, ką mes pergyvenome. Štai tasai kelias, kuriuo šėtonas vedė žmones: jis vis platesniuose sluoksniuose suardė tikėjimą į aną pasaulį ir tuo būdu visa jėga sviedė žmones į šią tikrovę; jis pačiupo tuščius žmones už jų svajonės būti panašiais į Dievą — eritis sicut Deus — ir juos įtikino, kad kiekvienas yra pakankamai išmintingas ir gali pats vienas savarankišku veikimu vadovauti bendruomenės gerovei ir įprasminti bendrą gyvenimą: tai laisvės svaigulys — liberalizmo ideologija; jis išvystė ligi aukščiausio, nežinomo laipsnio visus žemesniuosius žmogaus geismus, jo norą pelnyti, aukso troškimą, visa, kas yra vadinama interesu; jis sugalvojo tokią ūkio sistemą, kurioje tiktai šie interesai galėjo ir turėjo veikti, būtent kapitalistinę sistemą, kurioje pelno ir rentabilingumo principas ūkinio ratio buvo atskiriems žmonėms primestas prievarta; jis išmokė žmones rafinuotos technikos, kuria jie galėtų daryti tikrus stebuklus, perkelti kalnus ir sutrupinti žemę. Ir velnias vėl paėmė jį į labai aukštą kalną, parodė jam visas pasaulio karalystes ir jųjų garbingumą, ir jam tarė: Aš visa tai tau duosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane. Šitam gundymui mūsų laikų žmonės neatsispyrė, kaip kadaise Dievo Sūnus: jie pagarbino požemių viešpatį“ ^[2]. Ir iš šito pagarbinimo, iš šito žemės ir požemių kulto kaip tik ir išaugo visa toji gyvenimo griūtis, apie kurią buvo kalbėta.

 

MACEINA, Antanas. Socialinis teisingumas: kapitalizmo žlugimas ir naujos santvarkos socialiniai principai, Raštai II, „Mintis“, Vilnius, 1992, 57-64 psl.

[1] Die soziale Frage der Gegenwart, 190—216 p.

[2] Das oekonomische Zeitalter, 6—7 p.