DĖMESIO - netrukus prasidės pirmieji paskutinio nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio metai. Linksmų Jums Naujųjų metų!
Autorius: Jonas Banys Šaltinis: https://www.facebook.com/banys... 2023-12-31 17:52:00, skaitė 2370, komentavo 36
Gali būti, jog netrukus prasidės pirmieji paskutinio nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio metai.
Galbūt mums pasiseks, ir jie taps praregėjimo metais. Gal galiausiai suvoksime, kad visa tai, kas mums nutiko per pastaruosius du dešimtmečius, buvo tik labai malonus iš vakarietiškų svajonių sulipdytas sapnas, kuris kažkokiu stebuklingu būdu padėjo mums tapti (beveik) normalia (beveik) pasiturinčia visuomene, bet kuris – kaip ir kiekvienas gražus ir spalvotas sapnas – kažkada turi baigtis.
Galbūt nutiks stebuklas, ir mes visi drauge sutarsime, kad laikas mesti į šalį šituos saldžius tikėjimo politikų pažadais narkotikus ir kažkaip – vienas kitą paramstant – iškęsti neišvengiamą skausmingą abstinenciją. Ir naujojo pasaulio tikrovę pasitikti rimtai pasiruošus.
Pasiruošti labai brangiai kainuos. Reikės daug ko atsisakyti – ir ne tik nemažos dalies materialinės gerovės, bet ir buitinio patogumo, ir apgaulingo saugumo jausmo. Reikės kiekvienam apsispręsti – ką darysime, kai Tėvynė pašauks, o žadėtoji Vakarų partnerių pagalba taip ir neateis. Reikės iš anksto susitaikyti su mintimi, kad iš tų dešimčių tūkstančių naujai iškeptų lietuvių kareivių, kurie eis stabdyti priešo prie Lietuvos sienų, namo grįš tik šimtai. Ir mūsų tarp jų gali nebūti. Gali nebūti ir mūsų vaikų. Kiekvienas turėsime apsispręsti, ar Lietuvos valstybės idėja iš tiesų mums to verta. Ne mosuoti trispalvėmis vėliavomis, nevemti vyčiais ir Gedimino stulpais ant kiekvieno kampo, o labai rimtai pasikalbėti su savimi, su savo sąžine.
Kiek mums liko laiko? Vieni sako, kad dešimtmetis. Kiti – kad gal tik pusė tiek. Treti – kad matydamas apgailėtiną Vakarų kinkadrebystę, kaimyninis chanas gali nuspręsti vienu smūgiu pritvoti visą popierinį Vakarų gynybos kortų namelį jau ateinančių metų pabaigoje – maždaug tuo metu, kai amerikiečiai išeis į gatves daužyti vieni kitiems snukių dėl to, katras jų išrinktas Prezidentas iš tiesų yra teisėtas.
Kitąmet Ukraina karo nepralaimės – jį pralaimės Vakarai. Iš tiesų Vakarai šį karą jau pralaimėjo, ir visi ateinančių metų įvykiai į tą pralaimėjimą kals vieną surūdijusią vinį po kitos. Nes Vakarai niekada nė neketino remti Ukrainos „tiek, kiek reikės“. Jie net neketino jos remti „tiek, kiek galės“. Vakarų visuomenės nė nesvarsto atsisakyti bent dalelės savo gerovės, kad rimtai padėtų kažkokiems rytų europiečiams kariauti su Rusija. Su Rusija, kurios pusė vakariečių paniškai bijo, o likusi pusė – dievina. Vakarų sostinėse nė nesvarstoma galimybė aukoti sotų gyvenimą, sočias socialines išmokas, sočias kainas ir sočius atlyginimus tam, kad apgintų kažkokią demokratiją, kažkokiame pasaulio užkampyje. Niekada net nebuvo svarstoma, bent jau rimtai.
Ką jau kalbėti, kad kas nors ten, Vakaruose, nuspręstų, jog būtų gera mintis pasiųsti bent kelis tūkstančius savo vaikų mirti už kažkokią Lietuvą. Didesnė dalis vakariečių net už savo tėvynę nesutiktų mirti. Neatsiras nė vieno politiko, kuris padėtų parašą po įsakymu, siunčiančiu tūkstančius savo bendrapiliečių myriop vien dėl to, kad kažkuris jo pirmtakas prieš kažkiek dešimtmečių padėjo kažkokį parašą ant kažkokio sutrūnijusio dokumento. Ir Priešas tą puikiai žino. Žino ne dėl to, kad būtų labai įžvalgus, ar kad puikiai veiktų jo žvalgyba. Žino dėl to, kad vakariečiai jam tai sako kasdien – kiekvienu savo žodžiu, kiekvienu veiksmu: Vakarai nekariaus su Rusija. Jokiais atvejais, jokiomis sąlygomis ir jokiais būdais. Jie mielai atiduos ne tai kad colį – šimtus tūkstančių kvadratinių kilometrų NATO teritorijos, jeigu ta teritorija bus kažkur toliau į rytus nuo Vokietijos, toliau nuo "normalių" valstybių. Deja, nei mes, nei mūsų artimiausi kaimynai į „normalių“ valstybių sąrašą mūsų partnerių sąmonėje nepatenkame. Ir mūsų partneriai Vakaruose mums tai nuolatos labai mandagiai kartoja – bet mes esame per giliai paskendę savo rožinėse svajonėse, kad išgirstume.
NATO niekada nebuvo sukurtas rimtai kariauti. NATO ginklai niekada nebuvo sukurti normaliam karui, kur kiekvienas pabūklas turi iššauti po keliolika sviedinių per minutę – ir taip visą parą, visą savaitę, visą mėnesį, visus metus. Po Antrojo Pasaulinio karo pabaigos Vakarai nė karto nelaimėjo nei vieno tikro karo prieš bent jau vidutiniškai pajėgų priešininką, net prieš visai laukinius talibus. Demokratinės Vakarų visuomenės tam nesutvertos. Jos nesutvertos be atvangos siųsti tūkstančius savo narių mirti kitame pasaulio gale už kažkokias abstrakčias idėjas. Jos nesutvertos be gailesčio tūkstančiais žudyti kitos šalies žmones – kariškius ir civilius – kad tik pasiektų pergalę. Jokia demokratiškai išrinkta vyriausybė neprivers savo sočių rinkėjų mesti maloniai kondicionuojamus ofisus bei makiatines lates ir paromis stovėti prie plieno apdirbimo staklių ginklų gamykloje. Europiečių Ukrainai žadėto milijono artilerijos sviedinių nebus ir net negalėjo būti, nes Europos visuomenės net nesvarsto galimybės savo ekonomikas perjungti dirbti karo režimu. Nes Vakarų demokratijose kariauti yra ne rinkėjų reikalas – kariauti turi kažkas kitas. Ir sumokėti už tai, pageidautina, irgi turėtų kažkas kitas.
Ar mes – kitokie?
Mes vis dar manome, kad kariauti už Lietuvą privalo kažkas kitas. Vakar tai buvo amerikiečiai, šiandien – vokiečiai, rytoj gal - lenkai. Nuoširdžiai nustembame, išgirdę, kad už vokiečių buvimą turėsime dar ir susimokėti. Pinigų tam, žinoma, neturime, nes esame gudriai pasitvarkę mokėti savo valstybei mažiau mokesčių nei mūsų kaimynai – ką jau kalbėti apie „normalias“ Vakarų pasaulio valstybes. Taip nusukame patys nuo savęs apie 2-3 milijardus eurų kasmet. Tiek užtektų bent dviem Vokietijos brigadoms įkurdinti. Tikriausiai užtektų visą Lietuvos sieną apjuosti bent dviem Surovikino linijom. Mes visom keturiom pasisakome už išlaidų gynybai didinimą, bet su vienintele sąlyga – kad tos išlaidos neateis iš mūsų asmeninės kišenės. Nes už mūsų saugumą turėtų sumokėti kažkas kitas. Mes neleisime įvesti nekilnojamo turto mokesčio – nes už mūsų butų ir namų saugumą privalo mokėti kažkas kitas. Mes neleisime išnaikinti „gyvulių ūkio“ – nes labai patogu susimokėti kelis šimtus eurų už dešimtis tūkstančių siekiančias pajamas, juk turint patentą - vsio yra zakonno. Tegu moka kažkas kitas. Mes neleisime naikinti mokestinių lengvatų – tegu susimoka kažkas kitas. Mes neįpareigosime NT statytojų privaloma tvarka kiekviename naujai statomame pastate įrengti tinkamą slėptuvę – nes kažkuriam turtingam verslininkui sumažės pelnas. Tegu moka kažkas kitas. Net ir naująjį gynybos mokestį, panašu, privalės susimokėti kažkas kitas, nes vidutinis rinkėjas yra pernelyg vargingas, kad sutiktų daugiau mokėti už savo ir savo vaikų saugumą.
Ir tarnauti kariuomenėje turėtų eiti kažkieno kito vaikai, nes mūsų vaikai mokosi universitetuose, planuoja karjerą ir ateitį, ir negali būti varginami kažkokiomis karo nesąmonėmis. Tegu tarnauja kiti. Kažkas paskaičiavo, kad priešas niekada neužims šalies, jeigu jam aktyviai priešinsis bent jau 10% šalies gyventojų. Tai mums reiktų kiek mažiau nei 300 000 gerai paruoštų, motyvuotų vyrų ir moterų, kurie, pamatę rusų tanką, tiksliai žinotų, ką su juo daryti. Krašto apsaugos ministras sako, kad dabar iš bėdos turime kokį 100 tūkstančių, kurie teoriškai atskiria, kuriuo galu laikyti šautuvą. Daug kartų mažiau tokių, kurie žino, ką su juo veikti. Taip, dabar jau ruošiame visuotinio šaukimo planus, kitais metais juos, galbūt, patvirtinsime, dar kitais galbūt startuosime, per keletą metų įsibėgėsime... O priešas į vartus gali pasibelsti jau kitąmet. Ką darysime tada?
Netrukus rinksime naują Prezidentą ir naują Seimą. Politikai visus ateinančius metus mėtys vieni kitus šūdais ir toliau aiškins, kiek ir kokių lengvatų, nuolaidų bei išmokų duos už juos balsavusiems rinkėjams. Toliau tyčiosis iš tų, kurie kalba, kad popierinis Vakarų saugumo namelis jau subyrėjo, ir mums atėjo laikas pradėti tartis, kaip išgyventi ant savo nuosavos subinės. Toliau pasakos, kad mokesčių didinti nereikia, nes už viską turi susimokėti kažkas kitas. Toliau seks pasakas, kad nėra reikalo gyventi artėjančio karo nuotaikomis, nes „viskas kontroliuojama“ ir „viskam pasiruošta“ (Izraelio vyriausybė iki spalio 7 dienos irgi mėgo tai kartoti), ir dar potencialius investuotojus atbaidysim.
Beprasidendančiame rinkimų maratone, greičiausiai, niekas nepasakys tiesos – kad balius baigėsi, nemokamą bufetą likvidavo ir dabar atėjo laikas nusišluostyti nuo lūpų cukraus pudrą, nusipurtyti nuo subinės glamūrą, paimti į rankas šiūpelį ir eiti kasti apkasų. Ir perkeltine, ir tiesiogine prasme. Kad nebegalime sau leisti gyventi taip maloniai, kaip gyvenome iki šiol. Nes Ivanas jau baigia draskyti Ukrainą ir šiepia savo smirdinčią marmūzę link mūsų. Ir mes - kaip ir nesuskaičiuojamą kiekį kartų iki šiol - vėl turėsime jį pasitikti vienui vieni. Tik galime tai padaryti pasiruošę, arba galime būti ir vėl užklupti su nusmauktom kelnėm nepadorioje pozoje. Kol kas dar turime laiko apsispręsti.
Linksmų Jums Naujųjų metų!