Jolanta Blažytė: Ne Žemė iš akmens, o širdys

Autorius: Jolanta Blažytė Šaltinis: https://minfo.lt/nuomones/stra... 2023-07-17 19:11:00, skaitė 334, komentavo 7

Jolanta Blažytė: Ne Žemė iš akmens, o širdys

Nuotaikingą kalėdinį filmuką „Kaip Grinčas Kalėdas vogė“ visai pelnytai pretenduoja pakeisti tikra istorija „Kaip LR vyriausybė abiturientų išleistuves vogė“.

Taigi šiais metais daugelyje Lietuvos mokyklų išleistuvių nebus. Mat vyriausybė nusprendė sutaupyti 27 tūkstančius eurų ir nebespausdinti abiturientams atestatų. Aniems teks tenkintis atestatų elektronine versija. Na, o kai nėra atestatų, tai nėra ir atestatų teikimo šventės. Nėra atestatų teikimo šventės- nėra ir išleistuvių. Viskas čia viename. Neturiu, ką komentuoti.

Liūdna, bet tenka pripažinti: nors mokyklą baigiau sovietmečio laikais, bet pačią gražiausią 18-kos metų gyvenimo šventę aš turėjau...Ir niekas jos tada nedrįso pavogti.

Taip, mes tada neturėjome nei kompų, nei Tik – Tok‘ų, nei sėdmaišių. Neturėjome net žalių žirnelių su majonezu... Bet išleistuvių šventę, kurios dvelksmą jaučiu iki šiol, mes tikrai turėjom.

Mes turėjome dar spaustuvės dažais kvepiantį atestatą. Ir laikėme jį savo rankose, tarsi fakelą, uždegtą aukščiausios kalno viršūnės įveikimo garbei. Mes turėjome išleistuvių sukneles, kurias mūsų mamos siūdavo iš nežinia kur gautų vėjyje plazdančių audinių bei nėrinių.

Mes turėjome ir išleistuvių batelius, kuriuos kažkam tetos atveždavo iš Amerikos, o kažkam padovanodavo močiutės, ilgai kauptas savo pensijas išmainiusios į vienkartinę galimybę apsipirkti valiutinėje parduotuvėje. Mes turėjome galimybę legaliai išgerti vyno taurę su savo mokytojais, mat kartu su rankose laikomu atestatu, mes jau laikėme ir suaugusio žmogaus statusą.

Mes turėjome nuostabų jausmą, kai mokyklos direktorius, teikdamas atestatą, tvirtai paspaudžia mūsų dar netvirtą ranką ir ilgesingu žvilgsniu mus palydi ten, kur dar nebuvome, bet privalome eiti. Mes turėjome šansą sušokti paskutinį mokyklinį valsą su slapta mylėtu klasioku ar klasioke, kartu žinodami, kad šis valsas su pirmąja mokykline meile yra tikrai paskutinis. Mes turėjome ir po ąžuolu užkastą trilitrinį stiklainį, kuriame sudėjome raštu surašytas savo gyvenimo svajones ir tikslus. Mes ėjome pasitikti saulės.... Tačiau žiūrėdami į dangaus platybėje kylantį raudoną rutulį, mes jautėme ne tik naujai prasidedančią dieną. Mes jautėme ištisą naujai prasidedantį dar vieną gyvenimo etapą – tokį nenuspėjamą ir tiek daug svajonių talpinantį.

Ir galiausiai, mes matėme ir ašaromis sudrėkintas auklėtojos akis, kai ji mums skaitė tą nuostabų ir, deja, jau paskutinį mokyklinį palinkėjimą:

„Vaikai, kai pirmą kartą parklupsite ant akmenio,
Ak, iki kraujo kelius nusibrozdinę,
Tik nepradėkite galvoti,
Kad žemė visa iš akmens...“

Ir tikrai... Kad ir kiek buvau gyvenime suklupusi ir iki kraujo kelius nusibrozdinusi, aš niekada negalvojau, kad žemė visa iš akmens. Visada žinojau, kad žemė – iš saulės, vėjo, jūros, miškų žalumos ir ...meilės. Bet štai dabar žinau dar vieną dalyką: mūsų vyriausybės moterų širdys – tikrai iš akmens. Iš vieno didelio labai kieto akmens, kurio niekaip negalima paslėpti net po 27 tūkstančiais sutaupytų eurų.