M. Kundrotas. Kaip padugnės tampa aukštuomene

Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2023/03/19/m-... 2023-03-20 17:16:00, skaitė 959, komentavo 10

Padugne vadinamas žmogus, kurio dvasinė kultūra – pačiame dugne. Įprastas stereotipas, jog tai būdingiausia varguomenei.

Varguomenė tapatinama su prastuomene. Šiek tiek tiesos čia yra, nes geresnė socialinė ir ekonominė padėtis suteikia sąlygas geresniam išsilavinimui, o šis – išsiauklėjimui.

Visgi dvasinis turtas ar skurdas nėra tapatūs medžiaginiams. Paprastas žmogus iš liaudies gali turėti daugiau dvasinės kultūros, negu milijonierius, kuris mano, kad jam viskas leistina kaip tik todėl, kad jis užima geresnę padėtį ekonominėje srityje.

Chamas su didesnėmis galimybėmis – net pavojingesnis, o ir atgrasesnis už eilinį „bomžą“, nes turi visas sąlygas siekti aukštesnės kultūros, bet to atsisako.

Lietuvoje gyvena toks internetų memas – Linas Hermanas – iš kurio juokiasi visa šalis. Jaunuolis, savo kūrybos vaizdo įraše leidžiantis į apyvartą visą vulgarybių arsenalą. Šis žmogus laikomas kvaišeliu, o prakutusių Lietuvos gyventojų sluoksnis jį pateikia kaip „antrosios Lietuvos“ iliustraciją.

Piktas isteriškas chamukas neva kažkaip reprezentuoja atstumtąją šalies gyventojų dalį.

Juokiasi puodas, kad katilas juodas. Pasižiūrėkime, kaip kalba viena iš trijų – mūsų Vyriausybės premjerė. Nuolatinės užuominos ir netgi tiesioginės nuorodos į žmogaus kūno atliekas ir antrąjį galą toli lenkia prasčiokiškai nuoširdžias internetų memo blevyzgas.

Čia, mat, viskas gerai, nes blevyzgoja „elitas“. Dar senovės Romoje sakyta: Cezariui daug kas nėra leistina todėl, kad jam leistina viskas. Padėtis įpareigoja. Pirmiausiai – būti visuomenei pavyzdžiu. Kokį pavyzdį pateikia mūsų „elitas“?

Žvelgiant į šiuolaikinę politinę sistemą aptarnaujantį nuomonės formuotojų personalą lieka tik vienas klausimas: kur šios sistemos dvasinis dugnas? Buvo Andrius Tapinas, kuris manipuliavo ir šmeižė, bet tai darė gana rafinuotai.

Buvo Rimvydas Valatka, kuris jau elgėsi chamiškiau, bet dar išlaikydamas minimalias terminologinės etikos ribas.

Buvo Andrius Užkalnis, kuris – jau visiškas chamas, bet jo chamizmas – girto proletaro lygio.

Dabar nusileista iki Olego Šurajevo, kurio leksika ir viešos raiškos verstų rausti vos penkias klases su koridoriumi baigusį plebėją.

Šiandien odioziškiausiu politiniu veikėju paverstas Petras Gražulis. Jis laikomas „klounu“, jo politika priešpriešinama rimtajai politikai, jis stumiamas į viešojo gyvenimo paraštes.

O kodėl? Dėl liberalams dovanotų kelnių su užtrauktukais užpakalinėje pusėje. Dėl dažnai vartojamo seno tarptautinio žodžio „pederastas“.

Dėl šokių pagal net ne savo sukurtą dainą, kviečiančią šokinėti, jei toks nesi. Bet nei viešose kalbose, nei pokalbiuose prie alaus nėra tekę iš jo girdėti A. Užkalnio ar O. Šurajevo žodyno.

Taigi, jei prasčiokiškai elgiasi antisistemininkas, jis – klounas ir marginalas. Jei daug chamiškiau elgiasi sistemos atstovas, jis priskiriamas elitui.

Juokingiausia, kad premjerės atstovaujama partija vis dar vadinama konservatoriais. Konservatizmas – tai, pirmiausiai, dorybių etika. Tai – aukštosios kultūros puoselėjimas.

Kokią aukštąją kultūrą demonstruoja ši partija nuo Ingridos Šimonytės iki Maldeikių šeimynėlės?

Nebekalbant apie su šia partija suaugusius „įtakorius“? Tai – visiški plebėjai. Jų retorika ir veiksena labiau primena fašizmą: net rinkimuose apeliuota ne į dorybes ar išmintį, bet į jėgą, kuri yra centrinė fašizmo vertybė.

Šiais laikais pasaulio fašistas Nr. 1 yra Vladimiras Putinas. Su savo ištarmėmis apie padvėsusio asilo ausis, oponentų skandinimą išvietėse ir antrojo galo apipjaustymą.

Štai, į kieno politinį ir kultūrinį lygį orientuojasi šiandieninė Lietuvos valdžiukė su savo socialine aplinka.

Fašistai siekė išstumti senąjį, konservatyvųjį elitą, ir sukurti naują elitą iš plebėjų.

Rusai turi posakį: iš purvo – į kunigaikščius, šios tautos kalboje šie žodžiai sudaro sąskambį. Panašu, kad būtent iš įvardytos substancijos iškilo ir šiuolaikinė Lietuvos politinė ir socialinė „aukštuomenė“. Rašytina tiktai kabutėse.

Ši „aukštuomenė“ yra tokia politine, ekonomine ir socialine prasme, bet jai labai toli iki tokios intelektualiniais ir moraliniais atžvilgiais.

Tai – prakutę plebėjai. Ne aukštesni, o daug žemesni už savo žeminamą varguomenę. Ir tie, kurie išstūmė šiuos žmones į „aukštuomenės“ pozicijas, taip pat yra plebėjai. Net jei būtų baigę universitetus.

Diplomas dažnai būna susijęs su intelektu, bet nėra jam tapatus. Gerai išmokti, ką sako kitas, nėra intelekto požymis. Intelektas reiškia savarankišką mąstymą.

Deja, kol daugelis kritiškai sistemą vertinančių rinkėjų rinkimų metu sėdi ant sofų, mus valdo būtent plebėjų „elitas“. Ir valdys toliau, kol būsime susiskaldę ir susipriešinę ignorantai.

Autorius yra politologas