J. Vaiškūnas. Kalba apie kalbą
Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2023/02/14/j-... 2023-02-15 22:19:00, skaitė 647, komentavo 3
Kalba pasakyta 2022-ųjų metų Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos įteikimo proga
Jūsų Prakilnybe Lietuvos Respublikos Prezidente, Pirmoji Ponia, gerbiamas Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos komisijos pirmininke, gerbiamieji iškilmių dalyviai.
Esu labai laimingas ir dėkingas už šį garbingiausią apdovanojimą.
Įteiktos Nacionalinės kultūros ir meno bei Nacionalinė Jono Basanavičiaus premijos | lrp.lt nuotr.
Prieš iškilmes įdėmiai galvojau ką turėčiau būtinai pasakyti.
Bet šį rytą visas paruoštas mintis ir žodžius išsklaidė nepaprastas reginys.
Dar iš miegų ir sapnų nepakirdus, ryto prieblandoje išgirdau smuiko garsu.
Atsimerkiau ir nutirpau – vidury kambario – mano senelis, Švenčionių Kurpių kaimo smuikininkas, daktaro Jono Basanavičiaus bendraamžis ir bendramintis, knygnešys Stanislovas Vaiškūnas.
Nuleidęs smuiką žvelgia į mane ir taria: „Kalbėk apie kalbą“, – o paskui nusišypso ir priduria: „Tik tynajos tunkiai vaikščiokie i garsiai kalbėkie. Myslys, kad bagotas“.
Pabudau, kaip niekada aiškiai pajutęs, kad lietuvių kalba yra ne tik mūsų tautinės (etninės) kultūros pagrindas, bet ir mūsų nepriklausomybės, Lietuvos valstybingumo laidas.
Juk jeigu mane išrengtų nuogai, atimtų tautinius drabužius, uždraustų tautinius raštus, papuošalus, kankles, papročius… užgrobtų namus, protėvių žemę, pasisavintų ar sunaikintų beveik visą, ką vadiname tautine kultūra – liktų kalba.
Jos dėka išsaugočiau galią, atėjus laikui, susigrąžinti viską ko netekau, ir net atkurti nepriklausomą valstybę.
Mano senelis kovodamas už lietuvišką rašybą – mirė 1910-aisiais, dėl kalėjime carinės Rusijos budelių sužalotos sveikatos. Jam tuomet buvo 54-eri.
Jis nesulaukė išsvajoto Lietuvos valstybingumo atkūrimo.
Bet jau po 8-eriu metų – vasario 16-ąją, mažame Didžiosios Lietuvos Karalystės lietuviakalbių žemių plotelyje – Jono Basanavičiaus ir jo bendražygių dėka buvo paskelbtas nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas.
Lietuvių kalba nuo to laiko – tapo mūsų valstybingumo ir tautinės sąmonės ašimi, lietuviškos tapatybės pagrindu.
O šiandien – valdžioje įsitvirtinę lietuviai – skelbia siekį:
– įteisinti valstybinę daugiakalbystę,
– lietuvišką abėcėlę užtvindyti svetimais rašmenimis,
– panaikinti Valstybinę lietuvių kalbos komisiją,
– išardyti Valstybinės kalbos inspekciją,
– sudarkyti Seimo stalčiuose užlaikytą Konstitucinį valstybinės lietuvių kalbos įstatymo projektą,
– palikti savieigai konstitucinę vertybę – valstybinę kalbą.
Norėčiau, kad mano anūkams Šarūnui ir Mantui ir būsimiems mano anūkams bei proanūkiams, būtų ramu gyventi ir kurti laisvoje Lietuvoje.
Lietuvoje, kurioje ne tik būrelis visuomenininkų, bet ir aukščiausia valdžia saugo bei puoselėja mūsų nepriklausomos valstybės vertybinį pamatą – tautinę kultūrą ir valstybinę lietuvių kalbą.
****
Tebūnie Darna!