Pabaltijis išsikovojo karinio Rusijos priešo statusą
Autorius: Aleksandras Nosovičius Šaltinis: www.rubaltic.ru/articles/13012... 2016-02-12 19:54:43, skaitė 2947, komentavo 1
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas patvirtino RF nacionalinio saugumo strategiją. Naujoje Strategijos versijoje pagrindiniu potencialiu Rusijos priešu įvardinamas NATO, o pagrindine karinio saugumo grėsme — NATO karinės infrastruktūros priartėjimas prie Rusijos sienų. Siekiant pasipriešinti šiai grėsmei, Nacionalinio saugumo strategija numato prie Rusijos sienų su NATO išdėstyti aukštos technologijos daugiafunkcinius karinius kompleksus. Patvirtintas dokumentas juridiškai įtvirtina seną faktą: Pabaltijo militarizavimas, kurio aktyviai siekė vietiniai politikai, kilus kariniam konfliktui su NATO, paverčia šį regioną pirmojo Rusijos smūgio objektu.
2014–2015 m. NATO ir JAV karinis dalyvavimas Pabaltijo šalyse augo geometrine progresija. Dukart buvo padidinti Pabaltijo priešlėktuvinės gynybos pajėgumai — aeroparkas Šiauliuose papildytas 16 NATO raketiniais naikintuvais. Į Latviją iš JAV atgabenta 150 kovinės technikos vienetų, tame tarpe tankai „Abrams“ ir šarvuočiai „Bredli“. Visose Baltijos šalyse išdėstyti amerikiečių specialiosios paskirties daliniai, turėsiantys atlikti karinius ir prieškarinius veiksmus. Buvo skelbiami elektroninės žvalgybos sistemos išdėstymo netoli Rusijos sienos planai, atidaromi NATO „kibersaugumo“ centrai, kuriems buvo pavesta vesti informacinius karus rusakalbėje media erdvėje.
Panašiai skubos tvarka buvo vykdoma NATO karinio dalyvavimo plėtra Rytų Europos šalyse: Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ir t.t. Tačiau Rumunija arba Bulgarija neturi su Rusija bendros sienos, o štai Rusijos su Pabaltijo šalimis siena gana ilga. Todėl būtent Pabaltijo militarizavimas buvo Maskvoje įvertintas kaip pagrindinė praktinė karinės NATO infrastruktūros plėtros Rytų Europoje grėsmė.
Atitinkamai būtent Pabaltijis tampa pirmuoju galimu Rusijos priešu iškilus konfliktui su NATO.
Lietuvai, Latvijai ir Estijai tokia situacija reiškia, kad šioms šalims bus visiškai vis tiek, kaip užsibaigs Rusijos karas su „Vakarų demokratine bendrija“. Sakykime, jei Rusija šio karo metu bus pažeminta ir nugalėta, net „civilizuoto pasaulio“ jėgomis nušluota nuo žemės paviršiaus, — Pabaltijo politikai vis tiek nieko nepamatys, nes jų šalys bus pirmosios nušluotos nuo žemės paviršiaus.
Nesvarbu, kaip užsibaigs Rusijos karas su NATO, o prasidės jis Pabaltijo šalių sunaikinimu.
Ši išvada priimtina bet kuriam protaujančiam žmogui — tam nebūtinas karinio analitiko ar eksperto mąstymas. Ir sveiku protu mąstantys žmonės visais skubos tvarka Pabaltijos militarizavimo metais nurodinėjo vietiniams vadovams, kad brukimas į regioną masinio naikinimo ginklų, jo pavertimas Rusijos ir Vakarų ginklavimosi epicentru ir konflikto tarp karinių-politinių blokų provokavimas ne tik negarantuoja Lietuvai, Latvijai ir Estijai saugumo, bet kenkia jam.
Garantuoti Pabaltijui saugumą gali tik visiškai priešinga politika: abipusis NATO Baltijos regiono ir Rusijos demilitarizavimas, Maskvos ir Vakarų šalių santykių įtampos mažinimas, Pabaltijo šalių pavertimas tarpininkėmis, kurios padėtų Maskvai ir Vakarų sąjungininkams integruotis Rusijai į tarptautinė Vakarų bendriją.
Tokia specializacija pasaulinėje praktikoje Kremlius Baltijos šalyse labai suinteresuotas, o tai šioms šalims taptų karinio saugumo garantija. Deja, pabaltijiečiai ėmė specializuotis pasaulio politikoje kaip smulkūs provokatoriai.
Visas jų dabartinis tarptautinis aktyvumas pasireiškia provokuojant tiesioginį Rusijos ir NATO konfliktą.
Pabaltijo diplomatija dės šiais metais visas pastangas stengdamasi įtikinti savo sąjungininkes NATO nutraukti 1997 metų Akto, draudžiančio išdėstyti pastovias NATO sausumos pajėgų bazes prie Rusijos sienų, galiojimą.
Paskutinio NATO samito Uelse metu Pabaltijo šalims nepavyko įtikinti savo europietiškų sąjungininkų, tad dabar jų viltys siejamos su NATO samitu Varšuvoje, kuris įvyks šių metų vasarą. Akivaizdu, kad, nerdamosi iš kailio, jos nori sunaikinti Europos saugumo architektūrą, nes beveik du dešimtmečius 1997 metų Aktas, kurį pasirašė Rusija ir NATO, garantavo Rytų Europos šalių saugumą. Dabar gi Pabaltijo šalys reikalauja, kad sąjungininkai demonstratyviai į jį spjautų ir jų teritorijose atsidurtų pastovios NATO bazės — ir tai nepaisant jokių su Rusija susitarimų.
Tokiu būdu jos provokuoja europietiško saugumo griūtį ir tiesioginį Rusijos konfliktą su NATO, nors priešpriešos arena tokiu atveju taptų Pabaltijo teritorija.
Šių provokacijų išvada — Pabaltijis Rusijoje vertinamas kaip karinis priešas ir pirmojo smūgio objektas kilus kariniam konfliktui su NATO.
Paskutinę 2015 metų dieną Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas patvirtino naują RF nacionalinio saugumo strategiją. Naujoje jo redakcijoje pagrindine grėsme Rusijos saugumui įvardinamas NATO: „NATO jėgos potencialo didinimas ir globalių paskirčių, kurios realizuojamos pažeidžiant tarptautinės teisės normas, jam suteikimas, bloko šalių karinių veiksmų aktyvinimas, tolimesnė jo plėtra ir karinės infrastruktūros prie Rusijos sienų artinimas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui“.
Dokumente minimas ir Rytų Europos militarizavimas, kurį atlieka JAV: „Galimybė palaikyti globalinį ir regionalinį stabilumą sumenkinama išdėstant Europoje, Azijos-Ramiojo vandenyno regione ir Artimuosiuose Rytuose JAV priešraketinės gynybos komponentų, praktinio „globalinio smūgio“ koncepcijos realizavimo, strateginių nebranduolinių aukšto tikslumo, o taip pat kosmose ginklų išdėstymo sąlygomis“.
Pagrindiniu atkirčiu NATO karinio dalyvavimo Rytų Europoje plėtrai ir jo karinės infrastruktūros priartėjimui prie Rusijos sienų įvardinamas aukštos technologijos daugiafunkcinių karinių kompleksų išdėstymas prie Rusijos su NATO sienų.
T.y. prie Lenkijos ir Pabaltijo šalių, kurias Rusija jau juridiškai pripažino pirmojo karinio smūgio objektais iškilus tiesioginiam konfliktui su NATO. Jos pačios, pasirinkusios savo diplomatijos kelyje provokacijų politiką, susikūrė tokią situaciją.
Pakanka prisiminti įvežimą į regioną ne gynybinės, o puolimui skirtos NATO ginkluotės („Abramsai“) — ir tai atsižvelgiant į įvykius Ukrainoje ir vertinant kaip būtinybę stiprinti savo saugumą. Arba NATO karinius mokymus Baltijoje, kai buvo iškelta užduotis okupuoti Kaliningrado sritį (tai taip pat liečia „gynybą nuo rusų agresijos“).
Įsidėmėtina, kad tokia provokacijų politika tęsiasi. Provokuoti konfliktą tarp Rusijos ir NATO — svarbiausias Pabaltijo diplomatijos uždavinys šiais metais. Ir baisu įsivaizduoti, kokią visagriaunančią pergalę patirs Lietuva, Latvija ir Estija, jei šis „svarbus“ uždavinys bus įgyvendintas.