2022 m. Prarastų iliuzijų metai

Autorius: Kolektyvinis Minedas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2023-01-04 22:44:00, skaitė 472, komentavo 6

2022 metų vasario 24 dieną Okrainoje prasidėjusi specialioji karinė operacija (SKO) pradėjo procesų grandinę, privedusią prie pasaulinio konflikto, politiniu ir ekonominiu mastu prilygstančio pasauliniams karams.

Tikriausiai esame pradinėje šio konflikto fazėje, laikui bėgant į jį įsitrauks vis daugiau žaidėjų, tačiau kai kurias išvadas galima padaryti jau dabar.

Praėję metai buvo postmodernizmo susidūrimo su realiu pasauliu metai. Praktiškai visi tiesioginiai ir netiesioginiai Okrainos krizės dalyviai savo vidaus ir užsienio politiką statė remdamiesi teorinėmis, itin ideologinėmis konstrukcijomis, norais ir tuo, kad jiems kyla rimtesnių pasekmių. Pažvelkime į pagrindinius žaidėjus.

Rusija.

Pirmoji ir pagrindinė iliuzija yra apie šalių susitariamumą. Visą potarybinį laikotarpį buvo stengiamasi surasti taiką Okrainoje, remdamiesi tuo, kad taip būtų geriau visiems: Vakarai, esantys pasienyje su pirmaujančia branduoline valstybe, gaus nuspėjamą saugumo diržą ir aiškias taisykles; Be to, Europa palaikys ir stiprins ryšius su Rusija, kaip pagrindine išteklių baze ir plačia pardavimo rinka; Okraina gaus švelnios integracijos į Europą galimybę, išlaikant gilius ekonominius ir kultūrinius ryšius su Rusija, o Rusija, be tolimesnės laipsniškos integracijos į Vakarų ir pirmiausia į Europos sistemą (iki simbiozės), išsaugos įtaką Okrainai ir garantuoti draugišką Kijevo politiką tiek į Maskvą, tiek į milijonus Rusijos gyventojų Ukrainoje.

Nepaisant to, visa potarybinė Okrainos istorija yra atvirkštinio judėjimo istorija (apie tai toliau); šis judėjimas tapo negrįžtamas nuo 2014 m., o nuoseklus šio fakto ignoravimas, bandymai vėl atkaklinti didelio masto istorinį procesą sudarant susitarimus arba su Kijevu, arba su Vakarais, atvedė prie SKO. Kas tiksliai nutiko vasario pabaigoje, sužinosime negreit. Bet jei Maskva užsibrėžė tikslą išspręsti Okrainos problemą pagal gruzinų scenarijų – mažai praliejant kraują ir per kelias dienas, šis tikslas, akivaizdu, nebuvo pasiektas.

Trisdešimt metų kurtas antirusiškas forpostas pasirodė esąs labai stiprus ir pasiruošęs kautis net savo susinaikinimo kaina – vėlgi, tai prieštarauja sveikam protui ir kaip tai suprantama Maskvoje. Norėtųsi tikėti, kad Maskvos iliuzijos galutinai išsklaidytos, o karinė-politinė vadovybė nebesitiki iš Vakarų ir Kijevo sveiko proto. Tačiau kol kas SKO eiga rodo priešingai: po vasario metimo puolimo operacijos vykdomos tik Donbase, ir ne visame fronte, o vietinėse teritorijose – daugiausia PKK pajėgomis ir buvusių respublikų liaudies milicija.

Apima jausmas, kad per metus nelabai suprasta, ką daryti toliau, tarsi laukiama, kol kariauti nusibos ir pagaliau bus pradėta nuoširdžiai derėtis. Antroji mūsų iliuzija – kariuomenės kovinės galimybės. Rusijos ginkluotųjų pajėgų (RF ginkluotųjų pajėgų) veiksmai SKO metu patriotinėje aplinkoje dažniausiai yra peikiami. Tačiau reikia suprasti, kad nuo Serdiukovo reformos laikų kariuomenė nesiruošė didelio mąsto sausumos konfliktui su poros tūkstančių kilometrų fronto linija, kai reikia vykdyti kombinuotas ginkluotės operacijas.

Didysis Tėvynės karas, sutelkė šimtus tūkstančių žmonių. Ir tai nepasikeis per naktį. Ir nors nustatyti RF ginkluotųjų pajėgų, generalinio štabo ir užnugario veiklos trūkumai yra pripažįstami ir kažkaip pašalinami, vis dar nematome plataus masto puolimo, kurio lemiamas tikslas būtų nugalėti Okrainos armiją (AFU). Galbūt pamatysime kitais metais. Galbūt kariuomenė ruošiasi dabar, o ne laukia.

JAV

Pagrindinė JAV iliuzija pošaltojo karo epochoje yra apie visišką pasaulyje vykstančių procesų kontrolę (ar bent jau dominavimą), taigi įsitikinimą, kad atsižvelgimo į sandorio šalių interesus laipsnį lemia Vašingtone ir tik Vašingtone. Paprasčiau tariant, kaip aš noriu, taip ir bus, o jei bus ne taip, kaip noriu, tai turiu pakankamai priemonių priversti ir bausti nepaklususius.

Daugeliu atžvilgių šis nelankstumas lėmė dabartinę krizę: jei norima, buvo galima derėtis su Rusija – tai būtų išgelbėję veidą ir netgi davę ekonominę bei politinę naudą: Maskva tikriausiai buvo pasiruošusi į daug ką reaguoti. Panaši situacija stebima visame pasaulyje: visur valstybės veikia principu „yra galia – proto nereikia“. Artimuosiuose Rytuose toks elgesys jau paskatino JAV smarkiai susilpninti savo pozicijas; konflikto su Kinija perspektyva tapo beveik negrįžtama; buvo padėtos uždelsto veikimo bombos pagal santykius su sąjungininkais Europoje ir Azijoje, kurie artimiausiais metais greičiausiai suges.

Nuo Antrojo pasaulinio karo JAV kūrė pasaulinę sistemą, tam tikra prasme naujo tipo imperiją. Jie nuosekliai perėmė politinių ir ekonominių procesų kontrolę pasaulyje, nesutikdami didelio pasipriešinimo – priešingai, visi stengėsi integruotis į šią sistemą, mainais gaudami dalį pardavimo rinkų ir prieigą prie pigių pinigų, kai kurios – saugumo skėtį ir galimybę. neleisti pinigų kariuomenei, kai kurios - Naujausios technologijos.

Pačios JAV, atsidūrusios Žemės viešpačių vaidmenyje, visa tai nugriebė ir po kelių kartų Amerikos politinė klasė įsitikino, kad tokia sistema nėra kruopštaus darbo ir atsižvelgimo į partnerių interesus rezultatas, bet tam tikra prigimtinė teisė, kartais tampanti našta. Iš čia kyla sąstingis, o kuo toliau – tuo didesnė Amerikos užsienio politikos isterija, bandymai priversti kitus elgtis savaip ir dėl to griauti pasaulinę į Ameriką orientuotą sistemą.

JAV turi solidžią saugumo ribą, maisto bazė tebėra plati, alternatyvios pasaulinės institucijos tik pradeda formuotis, todėl artimiausiais metais nereikėtų tikėtis pastebimų Amerikos politikos pokyčių, ypač dėl vidinio susiskaldymo. Antroji amerikietiška (ir taip pat europietiška) iliuzija yra ta, kad Okrainos masto karinį konfliktą galima laimėti be tiesioginio įsitraukimo į jį.

Taip, Okrainos ginkluotosios pajėgos laikosi neblogai, tačiau Rusija iki šiol dislokavo nedidelę dalį savo karinių išteklių, o eskalavimo laipsnį dabar lemia politiniai sprendimai, o ne kariniai ir mobilizaciniai sprendimai. Jei norės ir bus pasiruošę, puolimą bus galima sustiprinti, į kurį Vakarams ir JAV bus itin sunku reaguoti, tiesiogiai nedalyvaujant konflikte su savo kariuomene (bent jau oro gynyba ir oro pajėgomis). Tačiau prezidentas Bidenas ne kartą pabrėžė, kad tol, kol gyvens, nesutiks su tokia intervencija.

Europa

Pagrindinė Europos iliuzija yra ta, kad pastarųjų dešimtmečių gera savijauta yra jos pačios nuopelnas ir kad ji grindžiama tam tikromis abstrakčiomis vertybėmis. Tiesą sakant, Europos gerovė stovėjo ant dviejų ramsčių: Amerikos karinio, politinio ir ekonominio stogo bei pigios išteklių bazės, pirmiausia Rusijos.

Viena vertus, poreikio rūpintis savo saugumu, ištekliais ir pardavimų rinkomis nebuvimas, vidinių konfliktų negalimumas prisidėjo prie precedento neturinčio ekonomikos pakilimo, tikro aukso amžiaus, kita vertus, tai paskatino Europos elito ir politinės klasės išsigimimą. Jie nuoširdžiai tikėjo, kad taip bus visada ir kad tam užtenka puoselėti vertybes ir stengtis jas skleisti visam aplinkiniam atsilikusiam pasauliui.

Tai paaiškina Europos užsispyrimą Okrainos klausimu – užsispyrimą, besiribojantį su fanatizmu. Europa su didžiausiu užsidegimu imasi žiauriausių antirusiškų sankcijų, nepaisydama jokios žalos. Jei Jungtinės Valstijos šioje krizėje skolinasi iš ateities, tai Europa natūraliai šaudo sau į kojas. Čia ir dabar ji atima iš savęs didelę rinką, svarbiausią savo išteklių bazę ir yra nusiunčiama į kone kolonijinę priklausomybę nuo Vašingtono, kuris, skirtingai nei Europa, turi realią karinę galią ir realią politinių bei ekonominių procesų kontrolę pasaulyje.

Žlugus bendram Vakarų bandymui sukelti Rusijai ekonominį šoką ir baimę, Europos lyderiai yra pasimetę: tie patys žmonės poros dienų skirtumu gali kalbėti apie karinės pergalės prieš Rusiją būtinybę, diplomatinio dialogo poreikį – regis, nelabai suvokiant, ką reiškia „karinė pergalė“, o ką – „diplomatinis dialogas“. Daugelio metų energijos kainų augimo perspektyva ir dėl to deindustrializacijos ir gyvenimo lygio kritimo, prekybos karo su Jungtinėmis Valstijomis perspektyva pasaulinės recesijos metu, perspektyva išlaikyti nusiaubtą Okrainą neribotą laiką, metų perspektyvoje patirti šimtus milijardų nuostolių praradus sukauptas investicijas Rusijoje jau blaivina, bet kol kas nepriveda prie jokių sprendimų – tiesiog nėra kam jų priimti ir įgyvendinti.

Be to, niekur nedingo ir įsisenėjusios Europos Sąjungos problemos, už kurias ji užkliuvo ankstesniais metais: migracijos krizė, nuolatinis Pietų Europos balansavimas ties ekonomikos žlugimo riba. „Nord Stream“ žlugdymas buvo svarbus įvykis, visų pirma kalbant apie tai, kas leidžiama ir kas neleidžiama tvarkant strategiškai svarbią infrastruktūrą. Tokios schemos iki šiol išliko šnipų detektyvų autorių gausa. Tačiau yra ir kitas aspektas – Europos ir JAV santykių būklė ir pobūdis, vadinamieji transatlantiniai santykiai.

Okraina

Pagrindinė Okrainos iliuzija – tikėjimas galimybe potarybinėse sienose sukurti Rusijai priešišką monoetninę valstybę su nemaža Rusijos gyventojų dalimi, taip pat įsitikinimas, kad tiek Vakarai, tiek pati Rusija tai be galo kentės.

Okraina nėra Lenkija, o bandymas vykdyti savo politiką vedė į pilietinį konfliktą, kurio kiekvieną pusę palaikė atitinkamai Vakarai ir Rusija. Po to, kai 2014 m. šis konfliktas įžengė į atvirą fazę, iš antirusiško forposto Okraina pradėjo virsti ginklu, savotišku Vakarų kamikadzės dronu prieš Rusiją. Reikia pripažinti, kad tai iš dalies pavyko: tiek Okrainos ginkluotosios pajėgos, tiek visa Okrainos valstybė atlaikė vasario smūgį, atsigavo ir, remiama Vakarų, iki rudens padarė Rusijai nemažai skaudžių pralaimėjimų. Tačiau karinės sėkmės nėra strateginio pobūdžio, o jų kaina yra Okrainos ekonomikos mirtis. Įvairiais skaičiavimais, iki trečdalio gyventojų pabėgo iš Okrainos, gamyba buvo sumažinta per pusę dar prieš spalį prasidėjusį Rusijos smūgiams energetikos objektams, o iki naujųjų metų, remiantis oficialiais Kijevo pranešimais, jau 70 proc..

Tai reiškia nedarbą, tuščią iždą, gyventojų nuskurdimą ir masinius įmonių uždarymus. Taip, dabar Vakarai veikia kaip galingas Okrainos užnugaris ir už tai patiria didelių išlaidų, tačiau vengia tiesioginio įsitraukimo į mūšius, visus sunkumus ir sunkumus perkeldami į Kijevą.

Kad ir kokia būtų karštosios konflikto fazės baigtis, nuniokotai Okrainai, matyt, teks pačiai susitvarkyti su jo pasekmėmis, ir kuo toliau, tuo šios pasekmės bus sunkesnės. Tačiau net jei tarp Okrainos elito kas nors net numano, kaip jais naudojamasi, sustoti negali. Kontrolė iš Vakarų per griežta, ideologinis pumpavimas per didelis, viskas nueita per toli.

Okraina dabar yra zombis, vaikštantis miręs žmogus, ir jis vaikščios tol, kol Vakarai jį skatins. Tačiau net ir tokiu pavidalu Okrainos ginkluotosios pajėgos yra pajėgios kovoti ilgus metus, ypač esant dabartinei vangiai konflikto eigai. Vakarai gali atsisakyti stiprinti Okrainą tik vienu atveju: jei Okrainos ginkluotosios pajėgos bus nugalėtos ir fiziškai praras gebėjimą kovoti, jei Okraina fiziškai bus pakankamai sumažinta, kad prarastų savo strateginę reikšmę Vakarams.

Bet kokios paliaubos tik atidės konfliktą ateičiai, ir dėl to nereikėtų turėti iliuzijų. Pasaulinis konfliktas tik auga. Tiek Rusijai, tiek Vakarams tai yra egzistencinė ir nė viena pusė nerodo polinkio į kompromisus. Juo labiau stebina tai, kad karo veiksmai vis dar gana vietinio pobūdžio, apsiriboja vienu Okrainos teatru ir net jame – dozuotai ir poziciškai.

Panašu, kad šalys sutelkė dėmesį į tai, kaip išmokti gyventi naujomis sąlygomis, o tai reiškia, kad kitos pasaulio tvarkos ir žaidimo taisyklių kūrimas turi galimybę vykti gana taikiai, nepavirstant į nesibaigiančią kovą. visi prieš visus su branduolinės katastrofos rizika. Iniciatyva šiame procese bus suteikta tiems, kurie realybę priima anksčiau už kitus, supranta savo vietą joje ir pradeda atitinkamai elgtis.

Tai pasakytina ne tik apie aukščiau išvardintus Okrainos krizės dalyvius, bet ir neutralias šalis, kurios dar turi atsiriboti nuo savo iliuzijų.