Atgiję protėvių raštai. Pokalbis su Sauliumi Šeštavicku
Autorius: Alkas.lt Šaltinis: https://alkas.lt/2022/12/30/at... 2022-12-31 21:15:00, skaitė 707, komentavo 22
– Kaip jums kilo idėja sukurti grupę „Močiučių raštai“ socialiniame tinkle „Facebook“?
– Buvo laikas, kai savasties ieškojimai mane nuvedė Pietų Amerikos indėnų kultūros link. Domėjausi jų apeigomis, dainomis, jų ornamentika, tradiciniais raštais. O tai, ką mes turime čia, savoje gimtoje žemėje, liko mano nepastebėta ar neįvertinta.
Kad ir kokias gilias prasmes būtų nešusios kitų kraštų dainos, jos neatstojo mūsų giesmių ir dainų, gimtosios kalbos gelmių. Vieną dieną apėmė gilus ilgesys, lyg begalinis troškulys dainuoti lietuviškai.
udinių raštai, pamaniau? Prisiminiau, kai pas močiutę vienkiemyje bėgo mano vaikystės vasaros, troboj lovos būdavo užklotos jos pačios austais divonais, ant stalo staltiesė, palei mano lovą ant sienos kabėjo takelis su išaustomis stirnomis.
Vieną dieną motinos klausiu, ar dar turimę ką močiutės austo? Ji linkteli ir iš spintos ištraukia didžiulį pundą audinių. Man net žadą atėmė bežiūrint, kokį lobį mes turėjome ir apie kurį nieko nežinojau. Siela, atrodo, dainuot pradėjo, akims bėgiojant po audinių raštų margumą.
Anksčiau atrodė, kad ten už jūrų marių raštai gražiausi, o dabar, akims atsivėrus, pamačiau, kad mums po nosim protėvių turtai palikti didžiausi, tik mes juos nukišę, užslėpę toliausiai, o kas ir išmetęs seniausiai.
Pradėjau dairytis aplinkui, atrodo, kad mūsų kasdienoje nebelikę nei kas juosta persirišęs vaikšto, nei pas ką namuos ant lovos divonas užklotas ar ant sienos takelis pakabintas.
Pradėjau galvoti, kaip smarkiai pasikeitė mūsų gyvenimas nė šimtui metų nepraėjus, kaip iš mūsų kasdienybės dingo per amžius mus lydėję ženklai, simboliai, raštai, skleidžiantys virpesius, kurių aplinkoje užaugo mūsų protėviai, kaip jie darė įtaką jų sąmonei ir pasaulėžiūrai.
O kokie ženklai, simboliai mus supa dabar mūsų kasdienoje, kaip jie daro įtaką mūsų sąmonei, kokį poveikį jie daro mūsų pasaulio suvokimui.
Gatvės pilnos nurodomųjų, įspėjamųjų, informacinių ženklų, begalė įvairiausių logotipų, kurie rėkia nuo pastatų ar kam ant krūtinės susirangę.
Kokius virpesius jie skleidžia, kaip jie veikia, koduoja mūsų sąmonę, kokį jie kuria mūsų pasaulio suvokimą? Galvoje sukosi tiek senų, tiek šių laikų vaizdiniai su neatpažįstamai pasikeitusiais ženklais ir simboliais, kuriančiais visiškai skirtingas dvi sąmones, tikroves.
Namuose pradėjau klotis ant lovų divonus, namai kaip mat pasikeitė. Močiutės ir protėvių atmintis atgijo, tapo gyva kasdienoje, gyva manyje. Jos audiniai – tai siūlas, kuris mane vedė savo šaknų pažinimo link. Norėjosi pažinti, pamatyti, kokie raštai, išausti audiniuose, slepiasi pas kažką spintose ar palėpėse.
Apėmė stiprus jausmas ir žinojimas, kad kažkokiu būdu turiu padėti į užmarštį einančiam paveldui vėl išeiti į dienos šviesą, galbūt įgaunant naujas formas ir panaudojimus, kad raštai, simboliai ir ženklai pargrįžtų į mūsų kasdienybę, mūsų sąmonę.
Buvo ne vienas sumanymas, kaip tą įgyvendinti ir vienas iš jų yra grupė „Močiučių raštai“ socialiniame tinkle „Facebook“, kurioje pradėjau dalintis savo močiutės bei kitur pamatytais audiniais, kviečiau ir kitus dalintis, gaivinti mūsų sąmonėje pamirštus turtus, kuriuos mums protėviai paliko.
– Ar tenka Jums telkti įrašų autorius, ar žmonės patys neskatinami kelia savo parengtus įrašus? Kokių rūpesčių iškyla vairuojant šią grupę?
– Grupę „Močiučių raštai“ socialiniame tinkle „Facebook“ sukūriau 2018 metų pradžioje. Dalinausi savo močiutės ar kur kitur pamatytais audiniais, fotografavau giminių turimus audinius.
Buvo nuostabu klausytis žmonių pasakojimų, nematomų audinyje, kurie slypėjo už kiekvieno audinio apie jį audusią senolę. Kviečiau ir pažįstamus prisidėti, paieškoti, ar kur jų namuose nesislepia šie turtai. Porą metų, be manęs, grupėje mažai kas dalinosi.
Matėsi, jog žmonėms ši tema yra įdomi, bet paieškoti ar paklausinėti savo artimųjų, ar dar turi kur senųjų audinių, ir jais pasidalinti grupėje vis neprieidavo rankos, matyt nerasdavo tam laiko, šiame vis didesnį pagreitį įgaunančiame laikmetyje, visi užsiėmę svarbesniais reikalais.
Tuos porą metų reikėjo vis palaikyti gyvybę grupėje. Iš lėto grupės narių skaičius augo. 2020 metais įvyko lūžis, staiga užklupo mus Kovidas, pandemija, privertė nurimti, sustoti, per porą mėnesių grupė išaugo dvigubai, nuo 1500 iki 3000 narių.
Atrodė, jog visi pagaliau surado laiko, atvėrė savo spintas ir skrynias, ištraukė į dienos šviesą pamirštas ir dulkančias brangenybes, pasipylė gražiausių raštų margumynai, žmonės pradėjo aktyviai dalintis nuotraukomis.
Tuomet pajutau, kad gal vis dėlto ne viskas prarasta ir mūsų paveldas turi galimybę sugrįžti į mūsų kasdienį gyvenimą, pamačiau, kad yra daug žmonių, kuriems rūpi mūsų protėvių palikimas.
Šiuo metu grupėje jau yra daugiau nei 17 tūkstančių narių. Besidominčių ir aktyviai besidalinančių grupėje yra gana daug. Nesitikėjau, kad kada nors taip išaugs ši grupė.
Atsirado daug žmonių, norinčių parduoti savo pagamintus ar jau iš senolių perimtus audinius, tad teko sukurti dar vieną „Turgelis –Močiučių raštai“ grupę, kurioje galima įsigyti įvairių gaminių.
Pasidalinimų kiekis kasdien vis augo. Pasitaiko ir brukalų, įvairiausių reklamų ir kitokio šlamšto, nesusijusio su grupės tematika, tad teko pasikviesti ir pagalbininkių, kad padėtų prižiūrėti šias grupes.
Būta ir nepagarbių, įžeidinėjančių pasisakymų tarp narių. Be priežiūros ir savaiminei tėkmei grupės neina palikti, teko sukurti ir grupės taisykles, kurių laikytis ne visi nori.
– Kuo Jūs pats užsiimate?
– Į šį klausimą man būna visad sunku atsakyti. Jei trumpai, tai sakau, kad esu menininkas, kūrėjas, kuris keičia drobes ir dažus.
Tokių drobių gyvenime būta įvairių, buvau mokytoju mokykloje, turėjau dizaino studiją, teko nusifilmuoti filme, įvairūs socialiniai, kultūriniai, meniniai projektai ir veiklos, pirties apeigų vedimas, medžio darbai, vaikų stovyklos ir dar daugybė kitų drobių, kurių vienu ypu neatsiminsiu.
Pradėjus domėtis mūsų raštų simboliais ir ženklais kilo daugiau klausimų nei atsakymų. Galima sakyti, kad močiutės audinių dėka siūlo galas atvedė ir dabar tebeveda mūsų protėvių, jų palikimo, gimtosios kalbos pažinimo link.
Supratau, kad kalbos, kuria kalbu visą savo gyvenimą, niekad ir nebuvau supratęs, kalbėjau išmoktais žodžiais, o kad po jais slypi užkoduotas gilus dvasinis mokymas nė pagalvot negalėjau. Esu dėkingas mokytojams, kuriuos sutikau eidamas savęs ir protėvių pažinimo, dvasiniu keliu.
– XXI a., kaip jūs manote, ar dar laikosi audimo, mezgimo, siuvinėjimo tradicija, juostų audimo, sodų darymo, ar tuo užsiima jaunimas, ar ji yra perduodama iš kartos į kartą, ar tiesiog tampa menu, pavyzdžiui, matėme jūsų paskyroje profesinio meno darbus audinių tematika, Jolantos Žabalienės profesinę tapybą iš ciklo „Atbrizgai“ , dar pasidarė madinga seną išsiuvinėtą audinį įrėminti ir paversti paveikslu?
– Manau, šeimose dar gyva mezgimo ar margučių marginimo perdava, gal dar siuvinėjimas, ko nepasakyčiau apie audimą, nebent yra vienetai atvejų, kur tėvai dar perduoda šią tradiciją savo vaikams.
XXI a., kai visi bėga, lekia, visiems visko reikia greitai, yra sunkiausia sustoti, o šie amatai reikalauja laiko ir dėmesio. Laikas tapo prabanga, šią prabangą skirti ir užsiimti tokiais amatais gali turėti tikrai ne kiekvienas, ne kiekvienas tame mato ir suvokia vertę, prasmę.
Smagu matyti, kad šių amatų mokinasi, juos perima ir jaunimas, kad vyksta papročių tęsimas.
Audinių raštai, persikėlę į Jolantos Žabalienės paveikslus, ar kažkam įsirėminus audinius, manau, kalba apie tai, jog jie yra išnykę iš mūsų kasdienio gyvenimo ir tapo savotiškais eksponatais.
Tačiau turiu viltį, kad jie pargrįš į mūsų kasdienybę, gal nebūtinai tais pačiais, gal naujais pavidalais.
– Dabar kai kurie jauni žmonės, pavyzdžiui, mezga riešines, bet jau improvizuoja, kuria, nebesilaiko raštų tradicijos, kuria naują meną tradicijos pagrindu. Ar būtina išlaikyti tradicinę ornamentiką?
– Lazda turi du galus. Manau, yra svarbu išlaikyti mūsų tradicinius raštus, jų grynumą. Bet tuo pačiu kiekvienas esame laisvas kurti, džiugu, kad mūsų tradiciniai raštai įkvepia kūrybai.
Kažkuria prasme ta tradicija daro virsmus ir išlieka gyva nūdienoje. Bet, kita vertus, ji gali virsti neaišku kuo ir prarasti savo savastį ir visai sunykti.
Panašiai kaip ir su mūsų kalba, kai jaunimas ir ne tik jis naudoja daugybę skolinių iš kitų kalbų, taip išdarkydami ne tik kalbą, bet ir perteikiamą prasminį lauką, kurį neša lietuvių kalbos žodžiai. Ir tai vyksta iš supratimo stokos, ką aš kalbu ir kokias gilumines prasmes neša mūsų kalbos kodai.
Kaip aš galiu saugoti kažką, ko nesuprantu, kam nesuteikiu vertės, taip ir iškrypsta raštai, kalba, papročiai, dvasinė savimonė ir tautos savastis.
– Kaip galima pritaikyti mūsų močiučių paliktą tradiciją šiuolaikiniame gyvenime? Ar tarp jaunimo yra tokių meistrų? Yra organizuojamos dirbtuvės, tuo užsiima įvairūs valstybiniai centrai, bet ar to užtenka norint perteikti tradiciją?
– Tradicija, paprotys, tai, ką esame papratę daryti, yra gyva tik tada, kai jis nenutrūkstamai tęsiamas. Šiuo metu galima sakyti, kad audimo tradicija yra bebaigianti nykti, audžia tik pavienės audėjos, nebeliko papročio to daryti šeimose ir perduoti amatą, žinias savo atžaloms.
Gal kiek kitaip yra su juostų audimu, jas audžiančių, manau, yra kur kas daugiau. Džiugu, kad rengia įvairius audimo mokymus tiek valstybiniai centrai, tiek ir pačios audėjos, nors tokiu būdu išlieka papročio perdava ir galbūt išsaugojamas raštų grynumas. Kad audimas sugrįžtų kaip kad seniau, to jau tikrai nebebus, bus tik pavieniai šio amato nešėjai.
Papročiai turi prisitaikyti, atliepti laikmetį, kitu atveju jie pasmerkti nunykti. Turi įvykti virsmas ir audimo paprotyje, jam įgavus naujas formas, panaudojimus. Suradus savo vietą mūsų šiuolaikinėje kasdienybėje, išliks gyvi raštai ir protėvių atmintis.
– Kai kas kuria drabužių kolekcijas folklorine tematika, bet ar tai paplinta masėse, ar skirta tik tam tikram sluoksniui žmonių? Ar ją vis tik perima ir jaunimas, kaip galima matyti iš jūsų paskyros?
– Drabužių kolekcijų atsiradimas su mūsų senaisiais tautiniais raštais liudija apie tai, kad tarp jaunimo yra pirmieji bandymai padaryti audimo papročio virsmą, audinys, kažkada skirtas būti divonu, tampa drabužiu.
Kai kurie divonai, tapę drabužiais, įgauna labai netikėtą prabangą, kiti žiūrisi labai šiuolaikiškai ir gal net lenkia dabartinį laikmetį. Manau, tai tik pradžia, po truputį mes pamatysime vis daugiau bandymų, kai senieji raštai vis atras savo vietą drabužiuose.
Vienus toks senųjų audinių panaudojimas piktina, kitus džiugina. Skirtingų nuomonių bus visuomet. Bet kokiu atveju virsmas turi įvykti, kitaip nunyks ne tai kad audimo tradicija, bet ir mūsų tautinių raštų gyvastis.
– Ar įmanoma sukurti tam tikrą provansišką interjero stilių Lietuvoje, mieste? Ar tautodailė tinka tik kaimų sodybose?
– Manau, tikrai galima kuo puikiausiai tai padaryti ir mieste. Tiek naudojant audinius pagal paskirtį, tiek surandant, kaip naujai panaudoti. Grupėje „Močiučių raštai“ ne vienas dalinosi, kai seno suplyšusio divono sveikais gabalais atnaujina baldus, apmušdami kėdę ar fotelį.
Šiuo atveju, kaip ir su drabužiais, audiniai ir raštai naujai netikėtai panaudojami, kur naujai suskamba tiek patys baldai, tiek ir patys raštai.
Tikiu, kad tai irgi laiko klausimas ir kad senieji raštai vienokiu ar kitokiu pavidalu sugrįš į mūsų namus, į mūsų kasdienybę su savo virpesiais ir protėvių atmintimi.
– Esu mačiusi karpiniais papuoštus langus Vilniaus senamiestyje, Mėsinių gatvėje. Jūsų paskyroje buvo paskelbti karpiniai Vilniaus Domininkonų gatvėje. Kaip šis paprotys atgyja?
– Jaučiasi augantis susidomėjimais karpiniais, manau, dėl to, kad naudojami paprasti įrankiai jiems atlikti. Divonų ar juostų audimui reikia išskirtinių, tik tam veiksmui skirtų atlikti priemonių bei žinių.
Karpinius galime pasidaryti su namuose turimomis priemonėmis ar bent lengvai jas įsigyti. Ir jei daromas nesudėtingas raštas, tai tokio darbo vaisiai gan greitai gali džiuginti puošdami namus.
– Karpiniai keičia tematiką, ornamentikoje ima rastis angelai, kiti katalikiški simboliai. Kaip jums atrodo ši kaita?
– Tokia kaita, manau, yra neišvengiama. Karpinys – tai erdvė, kur kiekvienas kūrėjas turi didelę laisvę pasireikšti, išreikšti save ir savo pasaulėžiūrą, ko nepadarysi, ar sunkiau padarysi su audinių ar juostų raštais.
Manau, karpiniuose galime geriausiai pamatyti, kaip tam tikri veiksniai ar ideologijos daro įtaką mūsų kultūrinei raidai.
Tik popierius nėra toks ilgaamžis kaip audinys ir labai senų laikų karpinių vargu ar pamatysime. Manau, visad bus tų grynuolių, kurie išreikš mūsų senąsias sampratas ir pasaulėvaizdį karpiniuose, ir tai yra labai svarbu, dėl pačio karpinio trapumo ir neilgaamžiškumo.
– Jūsų paskyroje yra įrašas, kad riešinės – puiki Kalėdų dovana, ar skatintumėte tokią nuomonę?
– Čia jau kaip pažiūrėsi. Tikriausiai kiekvienas turės savo nuomonę, kas jam yra geriausia dovana. Manau,dovana gali būti daug kas, kuo mes galime nudžiuginti ir parodyti dėmesį savo artimajam.
mano artimąją pradžiugintų riešinės ir ji jas nešiotų, aš džiaugčiausi dvigubai, nes būčiau padovanojęs ne tik šildantį daiktą, bet daiktą, kasdienybėje nešantį ir mūsų protėvių atmintį raštuose.
– Kaip žiūrisi kaimiška folklorinė tematika mieste, siuvinėta patalynė, kaip jau minėjau, karpiniai, kiti dirbiniai? Pešasi jie su miestu ar ne? Man šie dirbiniai yra mieli, tiek šiuolaikinių tautodailininkų, tiek prosenelių austi audiniai. Tai jau yra prabanga – rankų darbas. Siuvinėjama buvo net Sibire. Nors, pavyzdžiui, karpiniai atsidūrė kaime būtent iš miestų, miesto tradicijai nunykus, jie persikėlė į kaimą. O XVI a. karpiniai buvo naudojami ant bajorų dokumentų kaip antspaudai.
– Kaip jau buvau minėjęs, manau, tokie dirbiniai atras savo vietą ir mieste, savo virpesiais naujai atgaivindami miesto namus. Senieji audiniai yra prabanga, tai nesuskaičiuojamų valandų rankų darbas, nors dar galime jų įsigyti sąlyginai nebrangiai.
O kad jie atsirastų mieste, turėtų atsirasti ir jų vertės suvokimas šiuolaikinio žmogaus, jaunimo sąmonėje, kas, manau, po truputį ir vyksta.
– Ką jūs manote apie audinių raštus, apie audinių simboliką? Ar tai yra atskiras kosmosas, visata, pasaulėjauta, ženklas?
– Kažkada žvelgiant į mūsų audinių, juostų raštus ir simbolius kilo klausimai, kas tai, ką jie reiškia. Pradėjus gilintis į jų reikšmes kilo daugiau klausimų nei atsakymų, kad atrakintum bent vieną iš jų, reikia labai įvairiapusių, visa apimančių žinių ir suvokimų.
Tai nėra tokie ženklai kaip kad, pavyzdžiui, kelio ženklai, kurie aiškiai tau pasako, ką daryti ar ko nedaryti. Juose ir visatos dėsniai, ir planetų judėjimai, ir pasaulėžiūra.
Kiekvienas gali atsirakinti sau tokį simbolį pagal savo suvokimo ir išprusimo lygį, kuo labiau pleti savo sąmonę, daugiau suvoki įvairių reiškinių, tuo šie simboliai labiau atsirakina, pradedi įžvelgt juose reiškinius, prasmes.
– Gal galite papasakoti apie projektą „Parėdzymai“, kuris yra pristatomas jūsų paskyroje feisbuke?
– Labai džiaugiuosi, kad randasi tokie sumanymai kaip „Parėdzymai“, asmeniškai pažįstu jų sumanytoją Eglę Kašėtienę.
Šis sumanymas – tai audimo mokomieji filmai iš 15 dalių, kuriuose detaliai, nuo iki, parodomas audimo amato perdavimas jaunesnei kartai, šiuo atveju to paties krašto jaunuoliui, pasiryžusiam išmokti, perimti šį amatą.
Sumanymas neapsiribojo vien tik mokomaisiais filmais, jis išaugo ir į dokumentinius filmus, kuriuose įamžinti senolių prisiminimai.
Manau, šie mokomieji ir dokumentiniai filmai yra neįkainojamas lobis, dovana, norintiems išmokti audimo amato, ateities kartoms.
Kiek žinau, Eglė su komanda eilę metų bandė gauti rėmimą iš Lietuvos kultūros tarybos, kol galiausiai nusprendė patys savo lėšomis imtis įgyvendinti šį sumanymą, nes močiutės, kuri vis dar audžia tame Dzūkijos krašte, rytoj gali jau ir nebesutikti, laikas negailestingas.
Džiugu, kad galiausiai šiemet šį sumanymą iš dalies parėmė ir Lietuvos kultūros taryba. Tačiau lėšų vis dar neužtenka, paremti, prisidėti prie šio sumanymo įgyvendinimo gali kiekvienas, matantis šio darbo vertę, ČIA.
– Ar jūs pats užsiimate kokiais amatais, tautodaile, kodėl jie jums yra svarbūs?
– Stengiuosi įterpti į savo gyvenimą tautodailę ar amatus, nors jais pastoviai ir neužsiimu. Viduje jaučiu būtinybę savo rankomis padaryti vieną ar kitą daiktą, taip manyje atsiranda kitoks to daikto suvokimas, jo vertė, patyriu tai, ko žvelgdamas į daiktą nematai, kas yra anapus iki to daikto gimimo.
Kai pirmą kartą audžiau vytinę juostą, buvau sužavėtas, kaip besukiojant burtukes gimsta raštas. Sunku net įsivaizduoti, iš kur tokią programavimo technologiją gavo mūsų protėviai.
Burtukių tam tikras sukiojimas – kuo tikriausias programavimas. Išbandydamas skirtingus amatus aš kitaip pamatau mūsų protėvius, taip ir šiuo atveju suvokiau, kad jau nuo senų laikų jie buvo įvaldę programavimą. Be to, gaminio padarymas man duoda kitaip pamatyti ir suvokti tikrovę.
– Kaip manote, ar ši tautodailės tradicija, kurią išlaikė mūsų proseneliai, išsilaikys, ar virs opartu, apie kurį šnekama Kazio Varnelio namuose-muziejuje vykstančioje parodoje, skirtoje audėjai Teofilei Domarkaitienei-Varnelienei (1877–1969) atminti „Etnografinis opartas: tekstilės opartas“, kurią Kazys Varnelis pristato kaip dialogą tarp šiandien ir vakar, tarp tradicijos ir novatoriškumo. Dirbtuvėse galima pasidaryti atšvaitą arba vitražą, kas yra novatoriška.
Kuratorė Indrė Urbelytė apie parodą kalba taip: „Dėl šios parodos iš naujo atradau etnografiją – ne apdulkėjusį, blankų įkyrėjusių senienų sandėlį, o gyvą, ryškią ir šiuolaikišką visatą, leidžiančią permąstyti nusistovėjusias profesionalias ribas ir liaudies meno ribas.
Matyt, kaip ir optiniame mene – norint išvysti kažką naujo, tereikėjo pasisukti kitu kampu“. Ar reikia tiesiog nuvalyti dulkes, kad tradicija tęstųsi?
– Sudėtinga pasakyti, kokia kryptimi tai nueis, manau, kad bus tiek tie, kas neša grynuosius papročius, amatus, ir tie, kas įkvėpti jų žais, kurs kažkaip naujai.
Bet kokiu atveju, manau, abi kryptys reikalingos ir yra palaikančios viena kitą. Kaip minėjau, papročiuose turi įvykti virsmas ir prisitaikymas prie laikmečio, o kaip tai įvyks ir kokias formas tai įgaus, parodys laikas.
Bet kokiu atveju tikiu, kad, vienaip ar kitaip, mums per amžius protėvių perduoti raštai, simboliai, ženklai atras vietą mūsų kasdienoje, savo virpesiais veikdami mūsų sąmonę, nešdami protėvių atmintį.
Parengė Beatričė Rastenytė