Anime: meno rūšis ar šėtono pinklės?

Autorius: Mindaugas Peleckis Šaltinis: http://radikaliai.lt/radikalia... 2014-10-31 23:21:57, skaitė 8637, komentavo 1

Anime (jap. アニメ) – gana senas menas, 2017-aisiais švęsiantis šimtmetį. Po rugsėjį JAV nužudyto anime gerbėjo ir Lenkijos bei Lietuvos egzorcistų perspėjimo, kad tai yra šėtono pinklės, nusprendėme apžvelgti anime fenomeną. Pakalbinome ir Lietuvos anime gerbėjus.

Atsvara lietuviškai Vėlinių melancholijai – „siaubingasis japonų folkloras“ ir Helovinas?

Ko gero, šiandien, Vėlinių išvakarėse, Helovino dieną, yra geriausias metas kalbėti apie anime. Ypač tada, kai feisbuke aptinki štai tokį skelbimą: „Kol melancholiškieji lietuviai žiebia žvakutes ant artimųjų kapų, o linksmintis nusiteikę ir pabaisomis persirengę amerikiečiai, prašinėja iš miesto gyventojų saldumynų, su vakaro sutemomis Visų Šventųjų naktis atslenka ir į HASHI klubą. Japonijos folklore gausybė įvairių kartais juokingų, kartais kraupių ir keistų sutvėrimų, mėgstančių kenkti žmonėms ar tiesiog juos gąsdinti, bei vietų, į kurias paprastam mirtingajam būtų geriau neįžengti. Šį penktadienį šiurpią nuotaiką savo pasakojimu kurs ir nuo japoniškų baidyklių apsiginti mokys Eglė Vaškevičiūtė. Ji supažindins su japoniškais baubais, sužinosite, ką daryti susidūrus su Hanako , kodėl geriausia visada turėti nuosavo tualetinio popieriaus, kaip pabėgti nuo Teke-teke, kokių tunelių geriausia vengti ir dar daugybę kitų faktų, vienaip ar kitaip susijusių su įvairiomis antgamtiškomis būtybėmis, galinčiomis ne tik sugadinti nuotaiką, bet ir atimti gyvybę. Po bauginančios paskaitos ragausime susineštų šventinių gardumynų ir karštos kaip pragaras arbatos. HASHI laukia jūsų! O kol neturite nurodymų, kaip išsigelbėti nuo piktųjų dvasių, bėkite kiek įkabinate. Geriausia – į HASHI :) Laikas: spalio 31d., 18:00 val. Vieta: Sugiharos namai, Vaižganto g. 30, Kaunas“ (https://www.facebook.com/events/727107594031265/?unit_ref=related_events).

Ar žinote, kad prieš lietuviškąją melancholiją nusiteikęs „japonistikos klubas HASHI“ priklauso VDU, t. y. Vytauto Didžiojo universitetui (https://www.facebook.com/vduhashi,http://hashi.vdu.lt/). Gerbiu kitas kultūras, tačiau norėčiau pagarbos ir lietuviškosioms Vėlinėms, kurios man neturi nieko bendra nei su japonų anime, nei su amerikiečių / airių Helovinu.

PAPILDYTA E. VAŠKEVIČIŪTĖS KOMENTARU (2014 10 31, 12 val. 33 min.,). Kalba netaisyta.

Ponas Mindaugai,

Skleidžiant tokią kategorišką ir stiprią kritiką pirmiausia reikėtų pasidomėti kritikuojama tema. Apie anime nesiplėsiu, tačiau apie Hashi klubo veiklą pakalbėti reiktų, kadangi pats nusprendėte čia įlisti, pasidalindamas savo internetine publikacija.

Visų pirma, Hashi yra japonų kultūros klubas. Pakartosiu – japonų. Todėl man keista matyti, kad suaugęs žmogus tikisi japonų kultūros klubo renginiuose išgirsti apie lietuviškos kultūros aspektus. O tuo labiau teigia, kad dėl tos pačios priežasties mes jos nemėgstame arba esame prieš ją nusiteikę.

Antra, visokie siaubai-baubai Japonijoje yra didelė kultūros dalis. Ji net pasaulyje garsėja savo mitinėmis būtybėmis ir pabaisomis bei jų gausa. Tai yra jų kultūros dalis. Taip pat kaip ir mūsų aitvaras, kuris trobas degina, ir kuris, įvedus krikščionybę, buvo paskelbtas demonu. Taip pat kaip ir mūsų pasakos apie Eglę žalčių karalienę, kurios vyrą užkapojo jos broliai. Kaip ir mūsų Sigutė, įmesta į duobę numirti (ar įmetusi ten savo pamotę), bei kitose lietuviškose pasakose figūruojančios merginos, nusikapojančios sau pėdas, kad tik kojas į batus įspraustų. 

Trečia – taip, japonai turi mirusiuosius paminintį festivalį. Bet apie jį šiandien nekalbame dėl dviejų priežasčių. Pirma, jis vyksta liepos mėnesį. Juk nesitikite, kad užsienyje apie lietuviškas Kalėdų tradicijas kažkas pasakotų birželio viduryje, ar ne? Taip ir čia. Antra, didelė dalis mūsų klubo narių ar ateinančių į mūsų renginius dalyvių yra studentai, kurie Kaune tik studijuoja, o gyvena kituose miestuose. Taigi, spalio 31 dieną garantuotai neturėsime bent pusės savo auditorijos, nes jie – dėl tų pačių garbingų lietuviškų Vėlinių! – išvažiuoja namo į savo miestus. Tad ir pasirinkome pristatyti pramoginį kultūros aspektą, o rimtąjį pasilikti kitam laikui, kai turėsime visos auditorijos dėmesį.

Ir dar – niekaip nesuprantu kaip mūsų renginys, o tuo labiau jo peikimas bei nuteisimas, siejasi su anime. Juk Jūsų publikacija apie tai, ar ne? Bent jau teoriškai.

Na o galiausiai, tikrai neprivalau teisinti to, ką veikiame šiame klube. Tiek mūsų nariai, tiek tie, kurie bent šiek tiek pasidomi mūsų veikla, žino, ką ir kiek esame nuveikę ir kokiuose dalykuose prisidedame ir kokias vertybes skatiname. Norėjau tik patarti ir pamokyti, kad apie kažką rašydamas – ypač jeigu teigiate tokius stiprius dalykus kaip kad nusiteikimas prieš lietuviškas tradicijas – pirmiausia visu tuo bent šiek tiek padoriau pasidomėtumėte, o tik tada išdėtumėte į šuns dienas.

Anime meno gimimas

Šiek tiek faktų apie anime. „Tikrosios“ japoniškosios animacijos, tiksliau, anime, tėvas – Hekotenas Shimokawa (1892–1973), kuris 1917 m. sukūrė 5 minučių „Konsjeržo Mukudzo Imokavos istoriją“ (plačiau apie japoniškąją animaciją – http://litten.de/fulltext/ani1917.pdf).

Žodžio anime kilmė – angliškasis animation arba prancūziškasis dessin animé (abu reiškia animaciją).

Anime ir jo seserį mangą (komiksus, pagal kuriuos kuriamos anime serijos) Japonijoje ir už jos ribų išpopuliarino medikas ir animatorius Osamu Tezuka (1928–1989, vadinamas „anime krikštatėviu“, „komiksų dievu“.

Japonų meno estetika – viena subtiliausių pasaulyje, tad nenuostabu, kad ji persikėlė ir į animaciją. Kai kurie anime labiau realistiški, kiti – labiau fantastiniai. Ne paslaptis, kad japonų dailė ir kaligrafija padarė animedidžiausią įtaką. Anime dar pasižymi ir netikėtomis kūno proporcijomis: pagrindinė kūno dalis – galva, kurios proporcija tikroviškąją viršija 7–9 kartus. Kartais specialiai pailginamos kojos ir rankos. Akys užima maždaug penktadalį veido. Anime akių kūrėjas O. Tezuka mokėsi iš amerikiečių – Betty Boop, Mickey Mouse, Bembio. Veido išraiškų variantų nėra labai daug, veidai būna išsigandę (nustebę), pikti, linksmi, susijaudinę (laša prakaitas), romantiški (po akimis piešiamos paralelinės linijos). Apie ką dažniausiai pasakoja anime? Pagrindinės temos – Japonijos istorija, klasikinė literatūra...

 Vakaruose anime išgarsino „Astro Boy“, vėliau – „Pokemonai“. Garsusis amerikiečių „Pietų parkas“ sukurtas pagal anime principus.

Apie anime konventus ir persirenginėjimą

Kasmet pasaulyje vyksta daugybė anime konventų, kuriuose rengiami vadinamieji cosplay – persirenginėjimas anime personažais, japoniškai vadinamas „SemeReiPervert“.

Tradicinės, šiuolaikinės ir populiariosios Japonijos kultūros festivalis „NowJapan“, Lietuvos anime gerbėjų nuomone, išsiskiria ypač gerais kostiumais. Kaip yra teigęs festivalio programos vadovas Olegas Lyčaginas, anime kostiumų gaminimas Lietuvoje, palyginus su kaimyninėmis šalimis, yra tikrai aukšto lygio.

„Tačiau cosplay fenomenas – tai ne tik gražus kostiumas. Itin svarbu yra ir sugebėjimas atskleisti patį personažą, įkūnyti tokius jo elgesio ypatumus kaip laikysena, eisena, kalbos manieros, bendravimo ypatumai. Taip pat svarbu gražiai parodyti kostiumą ant scenos per nustatytą laiko tarpą. Taigi, vien gražus kostiumas negarantuoja pirmos vietos – norint būti tarp lyderių reikia įdėti daug darbo“, – pasakojo Olegas.

Kuo anime patraukia?

Pakalbinome keletą Lietuvos anime gerbėjų, kurie yra įkūrę net kelis klubus didžiausiuose Lietuvos miestuose. Pirmauja Kaunas ir Vilnius.

Lietuvos anime forumui, vienijančiam visus klubus, www.animezona.net priklausantis aKi pasakojo, kad dauguma anime mėgėjų šį žanrą atrado dar tuomet, kai internetas buvo retenybė ir anime teko žiūrėti per kabelinę televiziją, ypač per vokiškus kanalus – VIVA, RTL2 ir t. t: „Užsikabliavau ant japoniškų filmukų gal pirmoje klasėje. Tuo metu dažname cartoon‘e terodė, kaip kažkas mušasi, daužosi ganėtinai paprasto siužeto fone, o daugumaanime atrodė bent siužeto prasme gilesni, nors kai kurių tuo metu filmukų net padoriai nesupratau. Turbūt geriausiai iš filmukų man įsiminė „Chikyuu Shoujo Arjuna“ – anime jau net nebe paaugliams, o vyresnei auditorijai, nagrinėjantis žmogaus ir gamtos santykį.“

Animezona.net priklausantis anime mėgėjas Saulius pasakojo, kad anime jo gyvenime atsirado dėl to, kad nebuvo gerų naujų filmų. „Laikui bėgant, pasidariau platesnių pažiūrų žmogus, pradėjau truputį domėtis Japonijos kultūra, pamačiau, kad anime pakeičia žmogaus mąstyseną, jo nusistatymą į prieš tai kvailai atrodžiusius dalykus“, – teigė Saulius.

Interviu metu Saulius sakė, kad yra matęs 243 anime filmus: „Mes mėgstame anime skaičiuoti, žiūrėti, kiek esam praleidę dienų ar valandų. Nieks nepasakys vidurkio, kiek žmonių vidutiniškai Lietuvoje yra peržiūrėję anime filmų ar TV serialų. Kiti gal per metus peržiūri vos 10.“

Anime gerbėja Joana Kembrytė Japonijos kultūra susidomėjo būdama penkerių, o anime – šiek tiek vėliau, pradinėse klasėse: „O prasidėjo viskas nuo legendinių „Samurai X“, „Digimonų“, „Dragon Ball“ serijų. Tiesa, tada nesupratau sąvokos anime, tai buvo tiesiog animaciniai filmukai, atkeliavę kažkur iš Tolimųjų Rytų.“

Kaip aiškino Joana, jai niekada nepatiko vakarietiška animacija, kuri atrodė banali, o humoras – lėkštas: „Anime užkabino savo žanrų įvairove, unikalia forma bei estetika, įdomiais neįprastos išvaizdos personažais (pripažinkime, nei tarybinėje animacijoje, nei amerikietiškoje, niekada nesutiktume personažų su tokia plaukų spalvų gama), išpažįstamomis vertybėmis. Vis dėlto tarybinė animacija pasižymėjo tradicinėmis moralinėmis vertybėmis, ko negalėtume pasakyti apie kai kuriuos anime.“

Jau seniai praėjo laikai, kai animacija ir anime – vien tik vaikų ar iš paauglystės neišaugančių suaugusiųjų reikalas. Taip teigia aKi, pasak jo, statistinis lietuviškojo anime mylėtojo amžius yra 16–17 metų. „Ir kuo toliau, tuo labiau tos animešnikų gretos platėja, veikiausiai interneto dėka, kadangi, priešingai nei prieš 10 metų, norimą anime dabar labai lengvai galima susirasti internete“, – sakė aKi.

Anime gerbėjas Bardakas iš Kauno tvirtino, kad Lietuvoje anime gerbėjų amžius – nuo 11 iki 36 metų. „Anime gali žiūrėt visi, nepriklausomai nuo amžiaus, kam prie širdies piešta animacija. Kiekvienas gali rasti savo mėgstamiausią žanrą, o jų yra begalė (action, slice-of-life, drama,science fiction, mecha, horror, comedy ir t. t.). Nors pažįstų labai daug animešnikų (taip mes kartais žargoniškai vienas kitą vadinam, bet girdėjau ir baisesnių pavadinimų), gali būti ir nemažai kitokio amžiaus grupių, kurios nesireiškia forumuose ar susitikimuose, o tiesiog tyliai savo namuose garbina šią subkultūrą“, – pasakojo Bardakas.

Anime klubai Lietuvoje

Seniausias anime klubas Lietuvoje – Kauno „Kurokawa“, gyvuojantis apie dešimtmetį. Pasak Bardako, anksčiau klubai bendradarbiavo vieni su kitais gan stipriai, dabar belikę tik kontaktai ir draugystė, bet partnerystės mažokai.

Be klubo „Kurokawa“, Lietuvoje egzistavo/egzistuoja LAFOS (Lietuvos Anime Fanų Organizacijų Sąjunga), Vilniaus „Kuro Shiro“, Klaipėdos „JAK“, Šiaulių „Kitsune“ ir „Yorokonde“, Marijampolės „Motaku“, Panevėžio „Pan Anime“ (http://www.animezona.net/forum/forums/44-Lietuvi%C5%A1ki-klubai).

Anime gerbėjų gyvenimas nesusideda vien iš filmų žiūrėjimo: jie keičiasi nuomonėmis, domisi kitų žiūrimais anime ir kt. Anime gerbėjas Airiz stebėjosi, kad žmonės dažnai tokius kaip jis laiko „trenktais, noulaiferiais ar net ištvirkėliais“.

2008 m. lapkričio 8 d. Kaune vienoje universiteto auditorijų įvyko istorinis anime gerbėjams įvykis – pirmoji Lietuvos didžiausių anime klubų ir organizacijų konferencija. Joje dalyvavo kauniečiai „Kurokawa“, vilniečiai „VAK“, „Koi Team“, „AniNC“, „VAMO“, šiauliečiai „Kitsune“, panevėžiečiai „PanAnime“, klaipėdiečiai „PAK“, internetinės bendruomenės „Asinas“ ir „AC“. Konferencijos tikslas buvo suburti efektyviausiai dirbančią Lietuvos animebendruomenę, kuri bendromis jėgomis galėtų plėsti anime kultūrą Lietuvoje.

Kaip teigė festivalio „NowJapan“ programos vadovas O. Lyčaginas, jie, kaip didžiausio anime ir japoniškos kultūros renginio organizatoriai, bendrauja su Lietuvos anime klubais. „Reguliariai atvažiuojame į jų renginius, palaikom ir skatinam naujiems darbams. Džiaugiamės, kad jaunimas susiburia į tokius klubus ir praleidžia laiką besidomėdami svečiomis kultūromis. Matome tai kaip jaunimo užimtumo skatinimą“, – pasakojo O. Lyčaginas.

Kaip pasakojo daugelis anime gerbėjų, iš anime ne tik galima sužinoti apie Japonijos kultūrą, tradicijas, žmonių charakterio tipus, tačiau ir daug ko pasimokyti. „Neretai anime turi ir gilesnę prasmę, bando analizuoti aktualias visuomenei problemas ar parodyti gerai žinomus dalykus iš visai naujos perspektyvos“, – pasakojo Joana, kuri pridūrė, kad anime jai primena tarybinių laikų animacinius filmukus, kai moralinės vertybės buvo perduodamos neakivaizdžiu būdu, „per pūkuotus meškiukus ir krokodilus“.

Mįslių užminusi anime herojumi persirengusio amerikiečio žmogžudystė

Apie 22 metų Darreno Hunto žmogžudystę, įvykdytą 2014 m.rugsėjo 10 d. Solt Leik Sityje (JAV), pranešė ir pasaulinis anime mėgėjų tinklalapis http://www.animenewsnetwork.com.

„Samurajumi“ Mugenu iš anime „Anime Champloo“ persirengęs su katana kardu pastebėtas D. Huntas gavo šešias policininkų kulkas – keturias į nugarą. Jaunuolis mirė. Policija teisinasi gavusi iškvietimą telefonu 911 apie galimai pavojingą vyrą su kardu, kuris, atvykus pareigūnams, šiuo kardu mojavo, vėliau nuo pareigūnų bėgo.

Kaip matome, anime nėra toks jau nepavojingas užsiėmimas (žr. video)...

Pornografiniai anime, egzorcistų įspėjimas ir Juozas Tumas-Vaižgantas

Ne paslaptis, kad egzistuoja ir pornografiniai anime, apie kuriuos Lietuvos anime gerbėjai teigė žinantys, tačiau nežiūrintys ir kalbėti apie juos nenorintys.

„Kokius filmus žiūri? (magiją, ezoteriką ir neopagonybę propaguoja, be kita ko, siaubo filmai, serialai „Raganos“, „Bafi – vampyrų žudikė“, „Nikita“, „Iš archyvo X“, daugelis japonų animacinių filmų (kurie skirti ne vaikams), pvz., „Pokemonai“, „Sailor Moon“ (...)“, – apie dvasines grėsmes pasakojama Nacionalinės egzorcistų asociacijos (NEA) tinklalapyje publikuojame Lenkijos kunigo dr. Przemysławo Sawos rašinyje „Dvasinės grėsmės. Krikščioniškos dvasinės kovos pagrindai. Pasirengimas išlaisvinimo maldai“.

NEA – „tai Lietuvos Katalikų Bažnyčios kunigų, kuriuos Vyskupai paskyrė egzorcisto tarnystei, ir jų bendradarbių dvasininkų bei pasauliečių susivienijimas, turintis tikslą įvairiapusiškai pagelbėti tikintiesiems, susidūrusiems su piktojo veikimu savo gyvenime, bet dar svarbiau - apsaugoti juos nuo piktojo rezgamų pinklių. Nacionalinė egzorcistų asociacija yra Tarptautinės Egzorcistų asociacijos (AIE) narė“ (www.egzorcistas.lt).

NEA tinklalapyje neigiamai pasisakoma ne tik apie anime, bet ir apie roko bei kitokią muziką, „Helowyną“, taip pat apie vienintelį pasaulyje nuo 1966 m. Kaune veikiantį Velnių muziejų;

„Jo išvis neturėtų būti Lietuvoje. Gal tuos velnius reikėtų atiduoti į Grūto parką, kaip ir visus stalinus ir leninus. Katalikams į tokius muziejus nėra reikalo eiti. Tai nuodėmė prieš pirmąjį Dievo įsakymą. Tą turėtų žinoti katalikiško darželio darbuotojos. kun. Edmundas“, www.egzorcistas.lt/klausimai-atsakymai.

Įdomu, ar egzorcistai ir jų kolegos kunigai, pasirašantys tik vardais, žino, kad Velnių muziejaus kolekcija „pradėta rinkti dar 1906 metais, o pirmąjį velniuką muziejui padovanojo kunigas rašytojas ir visuomenės veikėjas Juozas Tumas-Vaižgantas“? (http://lt.wikipedia.org/wiki/Velni%C5%B3_muziejus)

J. Tumas-Vaižgantas (1869–1933) – Lietuvos rašytojas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas. Dėl lenkomanų dvarininkų ir kunigų skundų 1901 m. iškeltas į Micaičius (Kuršėnų valsčius), o po 10 mėnesių – į Vadaktėlius (Krekenavos valsčius). 1902–1905 m. kunigavo Vadaktėlių Šv. Jono Nepomuko bažnyčioje. Čia toliau redagavo nelegalius laikraščius. Nuo 1902 m. lapkričio 28 d. buvo slaptai policijos sekamas kaip nepatikimas. 1905 m. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, kūrė lietuviškas mokyklas, organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę (http://lt.wikipedia.org/wiki/Juozas_Tumas-Vai%C5%BEgantas).

Nesinori nieko smerkti. Japonai turi savo tradicijas, amerikiečiai – savo, lietuviai – taip pat savas. Tai, kad roko muzika ir Velnių muziejus, kuriam pirmąjį velniuką padovanojo šviesuolis, kunigas J. Tumas-Vaižgantas, yra blogis, abejotina.

Todėl Vėlinių (Ilgių) išvakarėse norėtųsi tiesiog prisimintį klasiką ir jo nemirtingas eiles:

Bet, vos tiktai žmonės pamato ant tako

Bent mano šešėlį beklaidžiojant šiandien,

Vieni egzorcizmais kaip rykštėmis plaka,

Pabėga kiti išsigandę.

 

Negaili vieni man paguodos, malonės,

Kiti su juokais ir melu pasitinka.

Aš ieškau vienos, tai kodėl gi, o žmonės,

Atrodau keistai ar juokingai?

 

Grąžinsiu visiems šitą skolą ir duoklę —

Kam panieką kandžią, kam panieką baisią,

Tik tu, mylima, pasitiki vaiduoklį,

Pasveikinki jį kaip kadaise!

 

Adomas Mickevičius. Vėlinės. Poema. Iš lenkų kalbos vertė Justinas Marcinkevičius.

Vėlinės. Ginkūnų kapinės. 2010 m. Šaltinis - wikipedia.org.

Velnių muziejus. Šaltinis - https://www.facebook.com/photo.php?fbid=124962171037327&set=a.124962167703994.1073741829.100005706342030&type=1&theater.

Anime yra daugialypis menas, kai kurios jo atšakos - erotinės, pornografinės. Šaltinis - http://jhc715.egloos.com/5406016.

---

LDiena.lt: Nieko nuostabaus - kiekviena kultūra transliuoja tai, kuo ji pati gyvena.

Japonai, greta savo "nepralenkiamo estetizmo" yra tylių sadistų ir maniakų tauta - užtenka palyginti jų "mokslinius eksperimentus" ant gyvų žmonių su nacių eksperimentais. Fricai gauna foro.

O ko norėti iš žmonių, kuriems gamtos idealas - tai iškankintas, vielomis suraišiotas ir į išsigimėlį išaugintas bonzas?

Serganti nacija. Tačiau labai kūrybinga