„Tautininkų demagogija“ ar tiesiog neatsakyti klausimai?

Autorius: Julius Panka Šaltinis: http://www.15min.lt/naujiena/a... 2015-10-07 22:54:23, skaitė 3229, komentavo 1

LDiena.lt: gerbiamas Tautininkų sąjungos pirmininkas Julius Panka kalbėdamas ir dėstydamas savo nuomonę rodo turįs blaivų protą ir sugebėjimą vesti diskusiją paremtą ne emocijomis, o argumentais. Tą jis demonstravo ir Žemės referendumo atveju, demonstruoja ir dabar, kalbėdamas apie taip vadinamą "pabėgėlių krizę".

Ir štai man kyla labai negeras klausimas: o kas gi nutinka jo blaiviam protui, kai kalba pasisuka apie buvusią Ukrainą ir judooligarchatinės chuntos klanus, jėga užgrobusius valdžią, atkūrusius Chazarų kaganatą ir pjudančius nutautintus rusus ant rusų, atsisakančių nutautėti?

Yra du variantai: arba gerbiamam Juliui buvusios Ukrainos atveju protą aptemdo kokia nors vaikystės trauma, arba aiškus konkretus numatomas politinis-materialinis interesas.

O kol kas, belaukiant atsakymo į šį retorinį klausimą, pasiskaitykime Juliaus Pankos atsakymą 15-minutiniam "plunksnos riteriui" - tūlam ir niekam neįdomiam Mažvydui Karaliui, ieškančiam kaip dar liberastiškiau pratampyti žiedinį lietuvių aborigenų, besipriešinančių naujos - jevronegroaraboidinės rasės kūrimui, raumenį.
---

Julius Panka - centre

Jau kurį laiką migrantų tema ne tik nedingsta iš žiniasklaidos kasdieninės darbotvarkės, bet įtraukia į diskusijas vis daugiau visuomenės veikėjų, politikų ir šiaip įvairių „plunksnos riterių“.

Prieš beveik 100 metų sociologai aptarinėdami žiniasklaidos poveikį visuomenei išskyrė keletą teorijų, kaip tas poveikis pasireiškia. Viena teorijų, kurią 1922 metais pagrindė sociologas Volteris Lipmanas, vadinasi „Darbotvarkės nustatymo teorija“ (Agenda setting theory - angl.) ir skelbia, kad žiniasklaida daro milžinišką poveikį žmonėms vien jau tuo, kad parenka informaciją, kurią skelbia visuomenei. Šią teoriją geriausiai apibūdina kitas žymus amerikiečių tyrinėtojas Bernardas Koenas, teigiantis, kad „Spaudai dažniausiai nepavyksta žmogui nurodyti, ką galvoti, bet puikiai sekasi nukreipti apie ką galvoti“.

Stengsiuosi apsiriboti tik argumentais ir faktais, kad nebūčiau vėl apkaltintas „demagogijos skleidimu“.

Jei kurią dieną Europos Komisija nenusprendžia eilinį kartą padidinti migrantų kvotos Europos Sąjungos valstybėms narėms ir internete nepasirodo mirusių migrantų vaikų nuotraukos, kurie žuvo dėl jų tėvų atsakomybės ir sveiko proto trūkumo, vis tiek reikia kažkuo palaikyti visuomenės susidomėjimą šiuo klausimu. Tada šį darbą atlieka tokie „plunksnos riteriai“ kaip Mažvydas Karalius. Galima būtų pagalvoti, kad šis marginalus rašeiva nevertas, kad kas nors skaitytų jo straipsnius, o tuo labiau rašytų į juos atsakymus. Vis dėlto yra vienas „bet“, laiku nepaneigtas melas su laiku gali tapti tiesa, nes tūlam Mažvydo straipsnį perskaičiusiam piliečiui gali kilti minčių, kad, jei jo straipsnyje visokiais epitetais „apdovanota“ Tautininkų Sąjunga ir jos pirmininkas Julius Panka nieko neatsakė, gal tai yra tiesa. Na, aišku, pilietis, kuris taip pagalvotų turėtų būti be galo naivus, tačiau, kaip pasakė vienas nevienareikšmiškai vertinamas Lietuvos politikos mohikanas – „kas galėtų paneigti“, o paneigti tikrai yra ką.

Taigi pradėkime nuo pono Mažvydo teiginio, kad „Lietuva jau nuo 1997 metų priima pabėgėlius“, tai visiškas padėties neišmanymas. Jei jau taip skaičiuojam, tai gal reiktų pradėti nuo prūsų ir latvių genčių, kurios bėgo į Lietuvos valstybę iš karo niokojamų savo kraštų, kai juos negailestingai „krikštijo“ vokiečių riteriai. Manau, tai galėtų būti vieni pirmųjų Lietuvos priimtų karo pabėgėlių. Žvelgiant į tolesnę mūsų krašto istoriją, rastume dar ne vieną pavyzdį, kai mūsų valstybė priėmė žmones, kurie bėgo iš savo šalių dėl karo, bado, maro, religinio ar politinio persekiojimo.

Prisiminkime sentikius, kurie ištisais kaimais bėgo nuo Rusijos carų persekiojimo arba Rusijos inteligentus, kurie bėgo nuo raudonojo bolševikų maro. Kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, vėl atsirado pabėgėlių klausimas, kuris visada buvo sprendžiamas civilizuotomis, įstatyminėmis priemonėmis. Lietuva priėmė jaunus čečėnus, kuriuos išlaikė, jiems suteikė išsilavinimą, tikriausiai turėdama viltį, kad šie žmonės kada nors valdys laisvą Čečėnijos Respubliką. Žmonės, kurie nelegaliai kirsdavo sieną buvo sulaikomi ir apgyvendinami Pabradės pabėgėlių centre. Jei toks asmuo prašydavo gauti pabėgėlio statusą, kol jo dokumentai buvo tvarkomi ir sprendžiama, ar suteikti jam tokį statusą, jis laiką leisdavo minėtame Pabradės pabėgėlių centre.

Tai normali ir civilizuota valstybės pozicija. Tačiau dabartinė „migrantų krizė“ skiriasi iš esmės. (LDiena.lt: apie "pabėgėlių krizės" esmę nuoširdžiai rekomenduoju skaityti VSK iniciatyvinės grupės Lietuvoje straipsnį "Migracijos krizė Europoje – „Bolivaras dviejų nepaneš“?")

Dar šiek tiek norėtųsi užsiminti apie integraciją. Mūsų valstybei labai nesiseka su integracija. Pateiksiu keletą pavyzdžių. Ryškiausias pavyzdys žymusis Vilniaus Kirtimų žemutinis čigonų taboras, kuris įsikūrė kai 1947 metais į Vilnių atvyko grupelė Moldavijos čigonų, bėgančių iš karo nuniokotos neturtingos šalies į šiek tiek turtingesnę Lietuvą.Visų pirma dingsta valstybės suverenumas, nebėra pasirinkimo laisvės. Jei dar galima suprasti cukrinių runkelių auginimo, silkių ar menkių gaudymo kvotas, tai žmonių kvotavimas panašus į totalitarinių režimų vykdytus didelių žmonių grupių kilnojimus.

Kitas ne mažiau svarbus dalykas prievartinėse migrantų kvotose yra pačių atvykėlių nužmoginimas iki statistinio vieneto. Kažkas nusprendė, kažkas pasidalino ir žmonės vežami prieš savo valią į šalis, į kurias nei jie patys trokšta vykti, nei kažkas jų ten laukia. Jei žmogus iš Pakistano pardavė visą savo turtą prekiautojui žmonėmis, iš paskutinių jam likusių lėšų nusipirko Turkijoje spausdintą Sirijos piliečio pasą ir tikėjosi gyventi Vokietijoje, staiga yra įsodinamas į traukinį ir atvežamas į šaltą ir lietingą Lietuvą, kur net ir tų jam pažadėtų 600 eurų per mėnesį neužteks susimokėti už nuolat kylančias šildymo kainas, tai kur teisybė? Ar jis norės integruotis ir dirbti už mažesnę nei 300 eurų algą, kurią gauna nemaža dalis vietinių gyventojų? Tokie dalykai suponuoja konfliktą jau pačioje pradžioje, o jei viskas prasideda nuo konflikto, kokios integracijos mes galime tikėtis?

Na ir pabaigai norėtųsi paneigti pono Mažvydo Karaliaus klaidinančius teiginius, neva tautininkai Lietuvoje skleidžia demagogiją apie pabėgėlių krizę ir visiškai neturi empatijos. Tautininkai tiesiog užduoda klausimus besilankstančiai kaip nendrės lapas vyriausybei ir kelia diskusiją tarp Lietuvos piliečių.Prabėgo 68 metai, tačiau niekas taip ir neintegravo vargšų pabėgėlių, didelė jų dalis nemoka valstybinės kalbos, nedirba, vagia elektrą, o kai kurie aktyviai prekiauja narkotikais. Kitas pavyzdys – Pietryčių Lietuva, kuri po dalies gyventojų repatriacijos Lenkijon buvo labai ištuštėjusi. Per 50 sovietų valdymo tarybinės valdžios metų į ją atvyko daugybė (įvairiais skaičiavimais sudarančių apie 30-40 proc. gyventojų) kolonistų iš Baltarusijos. Integravome juos? Tikrai ne. Kraštas atsilikęs, ne visi kalba valstybine kalba, masiškai balsuoja už antivalstybinę partiją ir ilgisi sovietmečio tarybinio laikmečio.

Mums sako:

Europa turi būti solidari su vargšais pabėgėliais, masiškai plūstančiais per skylėtas kai kurių Europos Sąjungos valstybių sienas, laikančiais rankose abrozdėlius su Angelos Merkel atvaizdu ir grasinančiais nevalgyti ir negerti, kol nebus nugabenti į svajonių šalį Vokietiją.

Mes klausiame:

Kodėl nepriima tų vargšų „pabėgėlių“ pakankamai pasiturinčios kaimyninės tos pačios kultūros ir religijos šalys, tokios kaip Kuveitas, Iranas, Saudo Arabija, ar ta pati Turkija, neseniai pareiškusi, kad nesteigs savo šalyje net pabėgėlių registracijos centrų?

Mums sako:

Būkime solidarūs su kitomis, vadinamomis senosiomis Europos Sąjungos valstybėmis, kurios dūsta nuo užplūdusių atėjūnų gausos, juk mes viena ES šeima.

Mes klausiame:

O kur dingsta tas ES „šeimos“ solidarumas, kai kalbama apie išmokas žemdirbiams ir pienininkams, apie dujų kainas ir dujotiekius, nutiestus specialiai tam, kad būtų aplenkiamos Baltijos šalys? Kodėl solidarumas galioja pabėgėlių priėmimui ir akcizams, o negalioja algoms ir pensijoms?

Mums sako:

Būkite empatiški, čia juk pabėgėliai, jie su šeimomis bėga nuo karo iš savo tėvynės, ten jiems gresia mirtis, badas, prievarta. Priimkime juos, užjauskime, pagelbėkime nelaimėje.

Mes klausiame:

O kodėl tada kalbama apie integraciją, kalbos mokymą, nuolatinį įsikūrimą? Kodėl nekalbama apie laikinas stovyklas šiltesnėje žemyno dalyje ar kur nors Afrikoje, kur būtų laikinai priimami pabėgėliai, kol pasaulinė bendruomenė sustabdys karo veiksmus jų tėvynėse ir jie galės grįžti į savo šalis? Ir kodėl tarp tų „vargšų“ pabėgėlių tiek daug jaunų vyrų ir tiek mažai moterų su vaikais? Gal jų šalyse taip stipriai pasistūmėjo emancipacija, kad vyrai tapo silpnąja lytimi, o pilietiniuose karuose kovoja moterys ir vaikai?

Mums sako:

Nebijokime atbėgėlių iš musulmoniškų šalių, jie nori dirbti, mokytis kalbos, nori būti mūsų visuomenės dalimi ir tikrai nėra linkę nusikalsti.

Mes klausiame:

Tai kodėl po šios kultūros žmonių atvykimo į Vakarų Europą, ten prasideda teroro atakos, kodėl didelė jų dalis atvykę ten gyvena iš pašalpų ir nedirba? Kodėl jie negerbia europinių papročių ir stengiasi visaip ir visur įteisinti savuosius? Kodėl jau atsiranda Europos miestų, kuriuose nepuošiamos eglutės per Kalėdas, o dalyje rajonų įsigali nebaudžiamos gaujos, kurios turi savo „teisėsaugą“, besiremiančia šarijatu, o vietos policija prisipažįsta, kad yra bejėgė?

Mums sako:

Už viską sumokės ES, skirdama kiekvienam atėjūnui po 6000 eurų per metus. Šie žmonės nuomosis butus, padidins vartojimą pirkdami prekes ir t.t.

Mes klausiame:

O kiek lėšų reikės papildomai skirti iš mūsų valstybės biudžeto beraščiams, nemokantiems nei vienos Europos kalbos asmenims mokyti? Kiek reikės papildomai lėšų gydymo nuo seniai Lietuvoje išnykusių, bet atbėgėlių vėl atneštų ligų, programoms? Kiek lėšų kasmet pareikalaus nusikalstamumo, kultūrinių, religinių ir etninių konfliktų prevencija? Kiek laiko dėl šių išlaidų mūsų biudžete neatsiras pinigų pensijų, kultūros darbuotojų, mokytojų ir gydytojų atlyginimams kelti, orioms stipendijoms studentams mokėti?

Atsakykite į šiuos klausimus, mieli mažvydai karaliai, tada galėsite demonstruoti savo empatiją viso pasaulio vargetoms ir tautininkai nebeorganizuos mitingų ir piketų bei nekels diskusijų visuomenėje. O kol klausimai lieka neatsakyti, nerašykite kaip tautininkai turi elgtis ir mes nesakysime kur jums eiti, apsigyvendinkite savo privačioje nuosavybėje po 10 imigrantų išlaikykite, išmokslinkite ir integruokite juos už savo, o ne visų mūsų pinigus...