Gintaras Aleknonis. Kodėl ir kairiųjų, ir dešiniųjų politikai taip vieningai baiminasi nacionalizmo ir bando šia baime užkrėsti kitus

Autorius: Gintaras Aleknonis Šaltinis: http://www.propatria.lt/2020/0... 2020-03-01 07:20:00, skaitė 835, komentavo 4

„Šmėkla klaidžioja po Europą – nacionalizmo šmėkla. Tik pažvelkite, kas dedasi Lenkijoje ar Čekijoje, nekalbant apie Vengriją ar Italiją… Ar jau pamiršote Brexitą ir Kataloniją? Nacionalizmas yra didžiausia grėsmė Europos idėjai, senojo žemyno taikai ir vienybei…“ Tokį ugningą pasmerkimą šiandien drąsiai pasirašytų kone kiekvienas Europos patriotas. O kas nepritartų tokiam rūpesčiui, geriausiu atveju būtų išvadintas populistu. Politikų žargone taip dažniausiai pravardžiuojama lengvesnė nacionalizmo forma.

Nuogąstaujantiems dėl nacionalizmo pavojaus visai negėda, kad jų skambios frazės bemaž pažodžiui atkartoja daugiau nei prieš pusantro šimto metų Karlo Markso ir Frydricho Engelso „Komunistų partijos manifeste“ pasakytus žodžius. Tačiau anuomet komunistų, o dabar progresyvistų pasitelkti šmėklos įvaizdžiai iš esmės skiriasi. Komunizmo šmėkla devynioliktojo šimtmečio viduryje iš tiesų buvo bauginanti naujiena, kurią pasitelkę jos ideologai ne tik žadėjo naują rytojų, bet ir (kaip parodė istorija, ne be reikalo) gąsdino kitus. Nacionalizmo šmėkla neįtikėtinai sena, savo amžiumi lenkianti visas liberalų, konservatorių, socialdemokratų ir žaliųjų ideologijas kartu sudėjus. Iš praeities jėgų besisemiantis nacionalizmas nežada jokio rytojaus ir pats nieko negąsdina – juo gąsdinami kiti.

Nelengva atsakyti į klausimą, kodėl ir kairiųjų, ir dešiniųjų politikai taip vieningai baiminasi nacionalizmo ir bando šia baime užkrėsti kitus. Gal juos baugina politikos racionalumui nepasiduodanti tautinių sąjūdžių jėga, kuri niekada negęsta, tik retkarčiais prislopsta. Prisiminkime Lietuvos istoriją, kurios kilniausi puslapiai buvo parašyti tautinių pakilimų metais, o stagnacijos ar nuopolio laikai paženklinti tautinių vertybių devalvacija. Nacionalizmą be galo sunku suvaldyti. Net tautos vadas, kuris savo autoritetą imasi kurti remdamasis tautos mitu (kaip bandė daryti Antanas Smetona), retai sugeba tautiškumo naštą garbingai nešti iki galo. Tam reikia didžiulio pasiaukojimo, tautinę vėliavą sugeba iškelti tik autentiški politikai.

Istorija moko, kad didžiąsias imperijas griauna ne ideologijos, bet tautos. Romos imperija neatlaikė barbarų, Sovietų sąjungą sugriovė pavergtų tautų nacionalizmas, o ne liberalizmo ideologija. Gal ne veltui šiuolaikinės Kinijos imperijos vienybę sauganti komunistų partija drąsiai verslo mokosi iš Vakarų kapitalizmo, interneto siena lengvai užsitveria nuo liberalizmo, tačiau taip baiminasi uigūrų ar tibetiečių tautinių sąjūdžių. Komunistų lūpose „buržuazinis nacionalistas“ tampa vienu sunkiausių kaltinimų. Prisiminkime: prieš trisdešimt metų Lietuvoje, griūnant Sovietų imperijai, mes visi buvome „buržuaziniai nacionalistai“.

Tokiame kontekste Europoje tvyranti nacionalizmo baimė iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti racionali. Tačiau nereiktų pamiršti, kad Europos Sąjunga neįtikėtinai greitai išsiugdė nuostabų gebėjimą mokytis iš istorijos. Baugu, jeigu ji pamestų šį savo talentą. Vokietijos ir Prancūzijos santarvė tapo pavyzdžiu, kaip galima pamiršti, regis, neišsprendžiamus konfliktus. Neretai šmaikštaujama, kad šimtamečiais, trisdešimtmečiais ar pasauliniais karais vadintas kovas europiečiai iš mūšio lauko sėkmingai perkėlė į biurokratinius Briuselio koridorius. Staigius kariuomenių puolimus pakeitė skubios paramos programos, o metų metus užsitęsiančias pozicines kovas ar miestų apsiaustis – ilgas naktis besitęsiančios derybos. Europos Sąjungos kūrėjams iš karto buvo aišku, kad su nacionalizmu pradėtose kovose nugalėtojų nebūna. Tautų nesutarimus galima tik bandyti perkelti į kitą plotmę, juos paversti aiškiai suformuluotu ir drąsiai išsakytu nacionaliniu interesu, kurį supranta bei gerbia ir savi, ir svetimi.

Istorijos painiava arba žodynuose įprasta tvarka sąvokas rašyti alfabeto tvarka nacionalizmą dažnai pastato greta nacizmo. Šmėklų įgąsdintiems politikams to dažniausiai užtenka. Pamirštama, kad pragarišką nacizmo mašiną užkūrė tautinę savigarbą pamynęs austras. Žiauriausi nežmoniškų ideologijų įgyvendinimo praktikai kaip tik ir buvo iš nacionalizmo „jungo“ išsivadavęs gruzinas Stalinas, lenkas Dzeržinskis ar lietuvis Uborevičius… Žinoma, pavyzdžiai nėra geriausias argumentas, jais galima ir paneigti, ir patvirtinti bet kokias teorijas. Tačiau tautos, kaip ir šeimos, bene geriausiai geba numaldyti žemiausius žmogaus jausmus, kai būtina sugėdinti, kai reikia –  ir paskatinti.

Ilgą laiką atrodė, kad Europa jau išmoko gyventi ir susigyventi su nacionalizmu, suprato, kad tautos yra ir liks savaiminėmis senojo žemyno bendruomenėmis, kurias dera mylėti, o jų išskirtinumą puoselėti. Brexito istorija atskleidė, kad pagarbos ir kitų supratimo nebūna per daug. Skaudžioje Jungtinės Karalystės atsisveikinimo su Europos Sąjunga patirtyje dar tik bandome susivokti. Ir baugu, kad paskubomis rastas nacionalizmo „atpirkimo ožys“ tampa populiariausiu Europos Sąjungos negalių paaiškinimu. Padarykime dar vieną bendraueuropinį politikos ir piliečių susvetimėjimo eksperimentą: parenkime visoms šalims bendrus kandidatų į Europos parlamentą sąrašus ir palaukime, kiek žmonių ateis balsuoti. Į kovą su tautų savigarba pakilusiam europiniam internacionalizmui gresia graudus proletarinio internacionalizmo likimas. Žmogaus ar tautos sąmonė nėra tuščias lapas, kuriame būtų galima lengvai eksperimentuoti, kažką rašyti, o paskui trinti pagal kažkieno pageidavimus ar užsakymus.

Jeigu ketverių sulaukusiam vaikui parodę kalvoto kraštovaizdžio modelį paprašysite papasakoti, ką mato kitoje pusėje pasodinta jo lėlė, mažylis susipainios. Tikriausiai pradės pasakoti, ką mato jis, nors akivaizdu, jog lėlė negali matyti to, ką mato vaikas, o vaikas nemato to, ką mato lėlė... Vadinamąjį „Trijų kalvų eksperimentą“ sumanęs garsus šveicarų psichologas Jean’as Piaget norėjo parodyti, kaip maži vaikai nesugeba atskirti savo ir lėlės matymo. Tyrinėtojo nuomone, tai puikus egocentrizmo pavyzdys. Žmogui bręstant loginis mąstymas užgožia nuoširdų vaikišką negebėjimą pažvelgti į pasaulį kitu kampu.

Ir trisdešimties, ir trijų šimtų metų istorijas skaičiuojančias valstybes būtų naivu lyginti su keturmečiais vaikais. Tačiau kaip elgtis su ideologijos labirintuose klaidžiojančiais politikais?