Karalius Mindaugas – niekšybės kultas?

Autorius: Lietuviais.lt Šaltinis: http://www.lietuviais.lt/strai... 2015-07-07 09:40:10, skaitė 11577, komentavo 2

Istorinis Lietuvos karalius Mindaugas yra garbinamas istorikų ir politikų. Tačiau istoriniai šaltiniai liudija, kad Lietuvos valstybės simboliu paskelbtas žmogus buvo bailys, klastingas žudikas ir išdavikas, išgama, karūną gavęs mainais į pusę Lietuvos.

Mindaugas

Kodėl taip garbinamas, didingiausiu ir kilniausiu valdovu vaizduojamas būtent karalius Mindaugas – didžiausias išgama ir niekšas visoje Lietuvos istorijoje, gavęs savo karūną mainais į pusę Lietuvos?

Karalius Mindaugas yra oficialiai skelbiamas pagrindiniu istoriniu lietuvių tautos herojumi. Mindaugui suteiktas valstybės įkūrėjo statusas, jo vardu yra vadinamos gatvės ir aikštės, jam statomi paminklai, kalami medaliai, įsteigta netgi Mindaugo žmonos karalienės Mortos vardo valstybinė premija.

Panašius didvyrius turi dauguma tautų, jie simbolizuoja tautos susiformavimą, valstybės įkūrimą bei gynimą nuo priešų. Istoriniams herojams yra priskiriamos pačios įvairiausios dorybės, jie idealizuojami ir pasakojimai apie jų gyvenimą natūraliai ugdo tautinį ir valstybinį patriotizmą.

Tačiau Lietuvoje yra visiškai atvirkščiai. Nuodugniau susipažinus su istoriniais dokumentais, pateikiančiais duomenis apie Mindaugo gyvenimą, galima susigraudinti iš nevilties. Istoriniai faktai bei senovės metraščių komentarai apie Mindaugo asmenybę ir jo valdžios siekimo metodus vienareikšmiškai liudija, kad Lietuvos valstybės simboliu yra paverstas neeilinis išgama ir niekšas.

Bailys ir intrigantas

Oficialieji Lietuvos istorikai, propagandistai bei mokyklinių vadovėlių autoriai Mindaugą vaizduoja karžygiu, prieš kurio nuopelnus Lietuvai nublanksta Kęstučio, Vytauto ir Gedimino gyvenimai.

Tačiau istorikai, kurie bando išsiaiškinti tiesą, o ne pasyviai plaukia pasroviui, pastebi visai ką kita. Istoriniai šaltiniai informuoja tik apie tris (!) mūšius, kuriuose Mindaugas pats vadovavo kariuomenei. Negana to, vieną jų Lietuvos valstybės įkūrėjas skaudžiai pralaimėjo, o iš dviejų likusiųjų faktiškai bailiai pabėgo!

Sunku įsivaizduoti tokį „taikų“ to meto valdovą. Lietuvius supo daugybė priešų, didesni ar mažesni karai vykdavo praktiškai kasmet, ir todėl ginti šalį buvo pagrindinė valdovo pareiga. Tiesa, savo bailumą Mindaugas kompensavo sugebėjimais regzti intrigas. Nedrįsdamas stoti į atvirą mūšį, didysis Lietuvos karalius visada buvo pasiruošęs įsmeigti peilį į nugarą.

Klastingas žudikas, rengęs sąmokslus netgi prieš savo artimiausius gimines

Kaip suformuluota viename iš nedaugelio išlikusių istorinių liudijimų, Volynės metraštyje, Mindaugas buvo kunigaikštis Lietuvos žemėje ir pradėjo žudyti brolius savo ir sūnėnus savo, o kitus išvijo iš Lietuvos. Taigi, palyginus su Mindaugu, netgi Jogaila atrodo beveik padoriu žmogumi, kadangi Kęstučio žudikas pasikėsino viso labo į savo dėdę ir pusbrolį. Kaip teigia amžininkai, Mindaugas gi galabijo artimiausius savo šeimos narius, kurie, aišku, nesitikėjo išdavystės iš tikro brolio.

Konkrečiai yra aprašytas Mindaugo pasikėsinimas į savo brolėnus Tautvydą ir Gedivydą bei pastarųjų dėdę Vykintą. 1248 m. juos Mindaugas. pasiuntė kariauti į Rusią – šiems išvykus, užgrobė jų žemes, o grįžtant mėgino savo giminaičius nužudyti. (Tačiau, matyt pasimokę iš kitų giminaičių likimo, pastarieji sugebėjo išvengti Mindaugo pinklių)

Žmogus, kuris žaidė religijomis

Vardan taikos ir sąjungos su kalavijuočiais Mindaugas nesvyruodamas išdavė savo tėvų ir protėvių tikėjimą. 1249-1252 m. persekiojami ir žudomi jo giminaičiai buvo susivieniję ir suorganizavę didelį sukilimą. Būsimąjį Lietuvos karalių išgelbėjo tik storos Vorutos pilies sienos bei paties pikčiausio lietuvių priešo – Livonijos ordino – pagalba, kuri buvo suteikta su sąlyga, kad Mindaugas apsikrikštys.

Mindaugas skelbėsi krikščioniu apie dešimt metų – kol kalavijuočiai buvo stiprūs ir jų pagalba – vertinga. Žemaičiams sutriuškinus jungtines vokiečių ordinų pajėgas Durbės mūšyje, krikščionybė nustojo davusi naudą, ir Lietuvos valdovą nuo to laiko krikščioniu bevadino tik Romos popiežiai.

Iškeitęs Lietuvą į karūną

1253 m. Mindaugas buvo karūnuotas karaliumi. Šis įvykis dabar yra oficialiai pristatomas ir išaukštinamas kaip be galo svarbus ir kilnus aktas, kuriuo „buvo sukurta Lietuvos valstybė“. Tačiau vadovėlius rašantys istorijos biurokratai kažkodėl labai nenoriai kalba apie kainą, kurią Mindaugas sutiko užmokėti už tai, kad ant galvos užsimautų pašventinto metalo gabalą.

Jau paties karūnavimo proga Mindaugas perleido kalavijuočiams po didelę dalį Žemaitijos ir Jotvos. Per vėlesnius septynerius metus, atsilygindamas už karinę pagalbą, didysis Lietuvos karalius spėjo padovanoti Livonijos ordinui didelę visos etninės Lietuvos dalį.

Kadangi visuose lietuviškų žemių „dovanojimo“ raštuose liudininku buvo nurodytas Andrius iš Štirlando, buvęs ordino magistru tik iki 1253 m., pastarieji dokumentai turėjo būti surašyti jau Mindaugo karūnavimo metu, kaip atlygis už karaliaus karūną.

Visą eilę dovanojimo raštų, pagal kuriuos kalavijuočiams buvo perleidžiamos lietuvių žemės, vainikavo 1260 m. „Lietuvos valstybės įkūrėjo“ pasirašytas dokumentas, pagal kurį Livonijos ordinas turėjo paveldėti visą karalystę, jei Mindaugas būtų miręs nepalikdamas įpėdinių. Taigi Mindaugo tapsmas karaliumi buvo iš esmės verslo sandėris, pagal kurį už karinę pagalbą bei karūną pikčiausiems to meto lietuvių priešams oficialiai buvo atiduota valdyti pusė Lietuvos ir lietuvių bei sukurtos formalios sąlygos tam tikromis aplinkybėmis savintis visą Lietuvą.

Mindaugo mirtis – sąmokslas ar teisingumo įvykdymas?

Oficialieji Lietuvos istorikai paprastai aprauda ankstyvą Mindaugo galą kaip didelį nuostolį Lietuvai. Žemaičių bajorų nužudytas Lietuvos karalius visada vaizduojamas klastingų žudikų sąmokslo auka.

Vis dėlto keista, kad net mokykliniuose vadovėliuose nuvertinamas vienas turbūt „per daug asmeniškas, ir todėl nesvarbus“ Mindaugo karaliavimo epizodas – mirus žmonai Mortai, Mindaugas pasigrobė į laidotuves atvykusią pastarosios seserį Daumantienę.

Mindaugas labiau primena ne sąmokslo auką, o nusikaltėlį, kuriam buvo įvykdytas teisingumas

Prisiminus, kad būtent Daumantas buvo pagrindinis Mindaugo likvidavimo organizatorius, pati „ankstyva karaliaus žūtis“ įgauna visiškai kitokią prasmę. Vyrą, siekiantį išlaisvinti savo pagrobtą žmoną, paprastai vadina riteriu, o ne sąmokslininku. O pats Mindaugas pasirodo jau nebe išdavystės auka, o nusikaltėliu, kuriam buvo įvykdytas teisingumas.

Norėtųsi, kad Lietuvos valstybėje nebūtų visiškai nuvertinamas padorumas

Be abejo, galima įžvelgti ir teigiamą Mindaugo įtaką Lietuvos raidai. Tačiau aukštindami klastingąjį karalių, dauguma istorikų kažkodėl nutyli, kad būtent dėl Mindaugo avantiūrų lietuviai iš esmės taip ir nepadėjo sukilusiems prūsams, savo artimiausiai tautai, kuri palikta viena buvo pavergta ir išnaikinta vokiečių, lyviams, o taip pat žiemgaliams ir kitoms baltų tautoms, kurioms po Durbės mūšio tiek nedaug betrūko iki išsilaisvinimo.

Užtai su pasididžiavimu pabrėžiama, kad Mindaugo laikais gimė tradicija pamėgdžioti daug šimtmečių niokojusias Lietuvą Vakarų Europos tautas, jų religiją bei kultūrą.

Kas yra svarbiausia istorijoje - asmeninio vertinimo reikalas, ir gali būti, kad istorinio materializmo autoritetų prisiskaitę bei Makiavelio idėjų sužavėti oficialieji istorikai yra teisūs – be Mindaugo nebūtų tokios Lietuvos, kokia ji yra dabar.

Tačiau net ir pripažinus istorinius Mindaugo nuopelnus, nesinori susitaikyti su tuo, kad toks užkietėjęs išgama ir niekšas, palyginus su kuriuo ir pats Stalinas gali pasirodyti visai moralia asmenybe, yra paskelbtas Lietuvos valstybingumo simboliu. Juk norėtųsi gyventi tokioje valstybėje, kurios pagrindiniu istoriniu herojumi būtų jei ne iš tikrųjų padorus žmogus, tai bent toks, kurio niekšybės nepateko į metraščius, na nors ne menkysta ir savo tautos išdavikas.

Dabar Mindaugo kultas toliau skaldo tautą ir griauna Lietuvos valstybingumą

Juk Liepos šeštąją minima oficiali valstybės diena iš esmės yra iškilmingas šventimas mūsų tėvynės pardavimo, galbūt didžiausios Lietuvos istorijoje išdavystės. Dar daugiau, išgamos karaliaus garbinimas yra tiesioginis įžeidimas jo išduotoms ir parduotoms lietuvių tautoms.

Juk aukštinamas žmogus, kuris mainais į savo karūną išdavė kalavijuočiams Žemaitiją – pardavė visą tautą, kuri iki šiol išlaikė savo etninę, o iš dalies – net ir valstybinę savivoką. Mindaugo išaukštinimas vėl ir vėl parodo žemaičiams, kad Lietuvos istorikai ir valstybę valdantys politikai juos laiko teisėta preke, už kurią didieji Lietuvos valdovai šauniai pirkdavosi titulus ar svetimšalių paramą (taip pat ir Vytauto atveju).

Pasipiktinę tokiais akibrokštais, žemaičiai jaučiasi menkinami Lietuvoje ir kai kurie iš jų jau pradeda galvoti apie nepriklausomybę nuo juos įžeidinėjančios valstybės.

Todėl gal vertėtų pabaigti akivaizdžiai prieštautinę ir priešvalstybinę Mindaugo garbinimo tradiciją? – juk progas ir datas galima pakeisti, gatves – pervadinti, paminklus – išvežti į Grūto parką.

Deja, yra viena iš tikrųjų neįveikiama kliūtis – dabartiniam Lietuvos „valdančiajam elitui“ tai neapsimoka. Juk šalia istorinių Mindaugo žygių tokie nereikšmingi atrodo dabartinių išgamų darbeliai.

2005-ųjų gegužis, Vilnius

Margiris ir narsieji Pilėnų gynėjai užmiršti, užtai kiekviename žingsnyje mus persekioja lietuvybės ir moralės naikinimą išaukštinančio mito apie Mindaugą ir „krikštą“ atgarsiai. Netgi Eurovizija yra tapusi oficialia lietuviškumo naikinimo priemone.

Pagal oficialiąją ideologiją Mindaugas kur kas daugiau nusipelnė Lietuvai nei Margiris ir Pilėnų gynėjai

Bandydamas suprasti, kaip amoralusis Lietuvos karalius galėjo tapti istorikų ir politikų garbinimo objektu, prisiminiau dabar jau į užmarštį nugrimzdusius kunigaikštį Margirį ir narsiuosius Pilėnų gynėjus. Nė menkiausios užuominos apie juos neradau naujausiame 8 klasės istorijos vadovėlyje, bet užtai ten buvo smulkiai aprašyta, kaip šaunieji kryžiuočiai Lietuvoje pagavo ir užmušė daug stabmeldžių bei kitaip kilniai ir pasiaukojamai bandė civilizuoti mūsų protėvius, o šie vis grįždavo prie savo tikėjimo, kaip šuo, sugrįžtantis prie [savo] vėmalo.

Nustebęs pabandžiau paieškoti Margirio ir Pilėnų vardų Vilniaus gatvių bei aikščių sąrašuose, tačiau irgi veltui – vien tik dabartiniai oficialiosios vyriausybinės bei bažnytinės ideologijos didvyriai: Mindaugas, Jogaila bei įvairaus plauko katalikų šventieji.

Įdomu, ką apie pilėniečius pasakytų modernieji Lietuvos istorikai, politikai bei visi kiti pažangūs kultūrologai bei švietėjai. Gal – „jie neprisitaikė prie rinkos konjunktūros ir todėl neatlaikė konkurencijos“, o gal – „Margiris ir Pilėnų gynėjai buvo žemesnės pagoniškos kultūros, ir todėl juos reikėjo likviduoti“?

Turbūt retas iš oficialiųjų ideologų galėtų susilaikyti nuo paniekinamos šypsenos, prisiminęs, kaip gyveno kažkada „pagonys“, kurie kovojo ir žuvo vardan Lietuvos, nesutikdami netgi naudingai parsiduoti. Mindaugas (ar Jogaila) – va jis tai sugebėjo prasigyventi pardavinėdamas Lietuvą, todėl juo reikia didžiuotis, jį prisiminti ir garbinti bei, esant progai, sekti jo pavyzdžiu!

Deja, ciniškas Lietuvos istorijos vertinimas nėra atsitiktinė valstybės formuojamos kultūros apraiška. Oficialioji istorijos interpretacija apie Mindaugą, Lietuvos krikštą bei „įsijungimą į krikščioniškąją Europą“ labai primena ideologų kruopščiai sukonstruotą mitą, kurio tikslas – pateisinti sąmoningą ir nuoseklią lietuvybės žeminimo bei lietuviškos savimonės naikinimo politiką, kurią kažkada vykdė pagrindinis dabartinių korumpuotų politikų ramstis – Katalikų bažnyčia.

Lietuvos „krikšto“ išaukštinimas

Mindaugo ir tariamai Lietuvos krikštas dažniausiai oficialiai pristatomas kaip laukinių pagonių lietuvių pavertimo kultūringais europiečiais simbolis. Tarsi tuometinė lietuvybė buvo kažkas neigiama, žema, nekultūringa, pagoniška, o katalikiškoji Europa – dorybė ir progresas – vertybė, vardan kurios turėjo būti sunaikinta originali lietuviška kultūra.

Tarsi Lietuva ir lietuviai būtų kažkuo susitepę tarybinės okupacijos laikais, ir dabar turėtų apsivalyti – tarsi „pasikrikštyti“, nusiplaudami lietuviškumą

Juk krikšto motyvas vaidina ypač svarbų vaidmenį ir nūdienos oficialiojoje ideologijoje.

Ant kiekvieno kampo puikuojasi semantiškai absurdiškas lozungas būkime europiečiais, visose gyvenimo srityse vadinamasis elitas stengiasi išnaikinti lietuviškumo likučius, skatindamas ar net versdamas beatodairiškai pamėgdžioti JAV ar Vakarų Europos papročius – architektūrą, meną, maitinimosi būdą, drabužius… – trumpai tariant, vadinamąją Vakarų kultūrą. Lyg tai Lietuva ir lietuviai būtų kažkuo susitepę tarybinės okupacijos laikais, ir dabar turėtų apsivalyti – tarsi „pasikrikštyti“, nusiplaudami lietuviškumą.

Panaši nuostata atsispindi ir viešojo kalbėjimo manierose. Nors slaviškos kilmės žodžiai vis dar laikomi nekultūringumo atributais, įmantriai skambantys iš germaniškųjų ar romaniškųjų kalbų kilę barbarizmai dažnai suvokiami kaip pažangumo ir išsilavinimo ženklas.

Tiesa, patyrinėjus, kas daugiausiai vartoja barbarizmų, darosi aišku, kad tai dažniausiai būna jaunuoliai, kurie užsienio kalbų taip ir nesugebėjo išmokti, tačiau nori pademonstruoti savo tariamą išprusimą ar „vakarietiškumą“, kartodami kelis kažkada nugirstus įmantriai skambančius užsienietiškus žodžius.

Krikštas ir Europa – etikos ir moralumo sunaikinimas

Mitas apie karalių Mindaugą atspindi ir pateisina siekį pažeminti ir sunaikinti tai, kas lietuviška, vardan „vakarietiškumo“, tarsi pastarasis būtų savaime akivaizdi vertybė. Visai nesigilinama, koks buvo ir yra jų etinis santykis, nors istoriškai visiškai akivaizdu, kad mūsų protėviai buvo kur kas moralesni už katalikus.

Jei „modernieji“ istorikai kada ryžtųsi patys įsigilinti į Bibliją, tai išsiaiškintų, kad būtent katalikai buvo ir yra tikrieji stabmeldžiai pagal biblijinį apibrėžimą (o ne katalikiškąją propagandinę „stabmeldystės“ interpretaciją) – tuo tarpu neteko girdėti, kad mūsų protėviai būtų lieję Lietuvos dievų atvaizdus.

Senovės lietuviams buvo privalu laikytis duoto žodžio, jie gerai elgėsi su belaisviais ir toleravo kiekvieno žmogaus tikėjimą. Tuo tarpu to meto katalikai pateisino bet kokią apgaulę, niekšybę ir žiaurumą.

Katalikų bažnyčiai buvo normalu laužyti sutartis ir klastingai žudyti į derybas atvykusius patiklius priešininkus – juk už atitinkamą pinigų sumą bet kuris katalikas galėjo nusipirkti popiežiaus atleidimą (indulgenciją) praktiškai bet kuriai savo „nuodėmei“.

Katalikybė gi buvo primesta mūsų protėviams su apgaulės, išdavystės ir niekšybės pagalba – juk Kęstutis, vykdamas į Krėvos pilį, neįtarė, kad Jogaila jau ruošėsi tapti kataliku. O gal šiuolaikiniams ideologams kaip tik paranku, kad etine prasme XIII amžiaus katalikai buvo tiesiog žiaurūs veidmainiai ir klastingi apgavikai, visiški moraliniai menkystos, palyginus su mūsų protėviais – gal, išaukštindami istorines niekšybes, jie nori įsigyti teisę patys jas daryti šiandien?

Dabar „europėjimo“ ir „vakarietiškėjimo“ vardan Lietuvoje griaunama demokratija ir teisinė valstybė

Panašiai kaip 13 amžiuje, šiuolaikinis ėjimas į Europą irgi naikina tai, kuo Lietuvoje dar ne taip seniai buvo galima didžiuotis. Juk įstojimas į Europos Sąjungą įteisino balsų pirkimą, atvirą įstatymų ignoravimą, žurnalistų gąsdinimą bei oficialiosios informacijos klastojimą.

Taip pat kaip „krikštas“ 13 amžiuje, taip dabar „Vakarai“ ir ypač „Europa“ tapo burtažodžiais pateisinti bet kokiai niekšybei, o visų pirma – lietuvių tautos ir lietuvybės žeminimui.

Tipiškas lietuvybės žeminimo ir naikinimo pavyzdys – atranka į Eurovizijos konkursus

Eurovizijos paskirtis yra kiekvienos Europos šalies originalios muzikinės kultūros pristatymas, tačiau Lietuvos atstovai su kiekvienais metais vis labiau primena eilinius nežinia iš kurios šalies atvykusius nevykėlius dainininkus, ieškančius laimės Vakarų Europos naktiniuose baruose.

Dalyvavimas Eurovizijoje yra laikomas didele garbe ir pasiekimu, taigi peršasi išvada, kad Lietuvos vyriausybė ir su ja susijęs „kultūrinis elitas“ siekia visiškai nutautinti Lietuvos muzikinę kultūrą.

Akivaizdu, kad pagrindiniu nacionalinės atrankos kriterijumi yra tapęs kuo mažesnis lietuviškumas, tarsi būtų norima, kad niekas negalėtų atpažinti Lietuvos atstovų. Tarsi pagrindinis lietuvių pasirodymo Eurovizijoje tikslas būtų sugraudinti žiūrovus ir žiuri: „Va mes, likimo nuskriausti lietuviai, stengiamės visiškai atsikratyti savo lietuviškumo ir pasidaryti tikrais vakariečiais, tikrais betaučiais europiečiais“.

Be abejo, tokio pobūdžio beatodairiškas Lietuvos vyriausybės lindimas į užpakalį susilaukia audringo pritarimo tarp Vašingtono ar Briuselio politikų bei biurokratų – dėl besąlygiško paklusnumo kiekvienam Europos Sąjungos komisarų įgeidžiui ES Komisijos viceprezidentas Giunteris Ferhoigenas yra netgi pavadinęs Lietuvą deimantu Europos karūnoje.

Tačiau daugumai paprastų europiečių ar netgi užsienyje gyvenančių tautiečių begėdiškas kailio išvertimas ir žeminimasis sukelia atvirkštines emocijas. Jie turbūt ir patį „europietiškumą“ supranta skirtingai – taigi, ko gero, greitai ir vienas Eurovizijos konkurse pelnytas taškas bus laikomas dideliu pasiekimu.

Laura Čepukaitė – lietuvybės auka

Liūdnai pagarsėjusi Eurovizijos žvaigždė Laura Čepukaitė įsitikinusi, kad lietuvybė – visų jos nesėkmių kaltininkė.

Lietuvos Eurovizijos strategija idealiai atitinka oficialųjį mitą apie Mindaugą. Juk didingasis Lietuvos karalius giriamas ir garbinamas už tai, kad atvedė Lietuvą į Europą – priartino ją prie banalios Vakarų Europos valstybės ar greičiau beteisės europietiškos provincijos lygio, kokia ji ir tapo po kelių šimtų metų. Panašus likimas, atrodo, Lietuvos laukia ir netolimoje ateityje, ir tai yra vaizduojama kaip didelė nūdienos „elito“ pergalė.

Dėl visko kaltas lietuviškumas

Liūdnai pagarsėjusioji Laura Čepukaitė po Eurovizijos konkurso Kijeve nesidrovėdama leido suprasti, kad balsavimas buvo politinis ir ji buvo blogai įvertinta todėl, kad atstovavo Lietuvai. Šią mintį greitai pasigavo ją skandalingai „prastūmę“ muzikologai, ir toks paaiškinimas, regis, visus patenkino. Deja, tokie pareiškimai jau tapo banalia kasdienybe, ir daugeliui atrodo savaime suprantama, kad kiekvienas giriasi asmeninėmis pergalėmis bei puola kaltinti Lietuvą dėl savo nesėkmių.

Homo sovieticus, žydšaudžiai, chamai, cinikai, nacionalistai – viskas, kas tik blogai skamba, yra pilama ant lietuvių tautos. Ir tarp tų pylėjų yra nemažai lietuvių.

Nori nenori tenka prisiminti istorines katalikiškąsias tradicijas: išpažintį, atgailą ir, žinoma, viešą nusižeminimą, visų mieliausią katalikiškojo „ganytojo“ širdžiai. Kartais atrodo, kad būtent dabar pradėjo duoti vaisius kažkada ne vieną šimtmetį trukusios desperatiškos Katalikų bažnyčios pastangos galutinai pažeminti lietuvius ir sunaikinti pačią lietuvybę.

Tyčiojimasis iš lietuvių tautos jau seniai tapo vidutiniškų žurnalistų, istorikų bei kultūrologų rutina.

Tiesa, yra ir dar vienas aspektas – „dedantieji“ ant savo tautos tarsi bando parodyti, kad jie ją jau „praaugo“, pasiekė aukštesnį lygį ir tarsi jau atsikratė savo lietuviškosios praeities, kuri, žinoma, yra visų nelaimių, o svarbiausia – jų pačių nesėkmių priežastis. Ko gero jie ir prieš save teisinasi, autoritetingai diskutuodami apie lietuvių apsivalymą.

Lietuviškumas yra padarytas patogiu atpirkimo ožiu kiekvienam, kam tik užtenka įžūlumo apkaltinti Lietuvą dėl savo tingumo ar nesugebėjimo, taigi valdančiojo elito visai nestebina tai, kad kiekvienas vidutinybė ir nevykėlis dėl savo nesėkmių kaltina tėvynę. Aukštuomenės atstovai choru pritarė ir Laurai Čepukaitei, kuri begėdiškai suvertė Lietuvai kaltę dėl atitinkamo savo pasirodymo įvertinimo, tarsi užmiršusi, kad jos dainoje lietuviškumo nebuvo nė mažiausios kruopelytės.

Mindaugo šešėlis virš Lietuvos

Taigi oficialiajame mite apie Lietuvos karalių žila istorija yra susipynusi su mūsų dabartimi. Lietuvos iškeitimą į karūną primena garsioji Giunterio Ferhoigeno frazė. Lietuvių žudymą Mindaugo valdžios stiprinimo labui atitinka šiuolaikinis daugumos lietuvių gerovės aukojimas lyg tai kažkokios mistinės „Valstybės“, lyg tai „valdančiojo elito“ interesų vardan.

Nūdienos lietuvybės žeminimas ir naikinimas – logiškas Mindaugo „valstybės stiprinimo“ metodų tęsinys. Įvairialypius atgarsius ciniškojo mito, išaukštinančio karaliaus „nuopelnus“ Lietuvai sutinkame kiekviename žingsnyje.

Galbūt Mindaugo nuvainikavimas paskatintų „valdantįjį elitą“ susirūpinti nebe lietuvių tautos, o savo paties apsivalymu?

Ar oficialus Mindaugo nuvainikavimas galėtų iš esmės pakeisti dabartinę Lietuvos tikrovę? Vargu bau. Tačiau tai būtų žingsnis Lietuvos valstybės moralumo atkūrimo link.

Jei kiekvienas istorinis niekšas ir būtų vadinamas niekšu, galbūt būtų drąsiau adekvačiai įvertinti ir dabartinių vadinamųjų valstybininkų „pasiekimus“, nelaukiant kol jie virs senovės istorija? Galbūt tai paskatintų „valdantįjį elitą“ susirūpinti nebe lietuvių tautos, o savo paties apsivalymu?

O ar dar kada nors vietoje mūsų protėvių, kažkada apgynusių ir išsaugojusių Lietuvą, begėdiškų lyginimų su šunimis, oficialiuose istorijos veikaluose ar bent mokykliniuose istorijos vadovėliuose bus nors užsiminta apie tą vaidmenį, kurį atliko tokie visų užmiršti lietuviai, kaip Pilėnų gynėjai ir jų nekaralius Margiris?

2005-ųjų birželis, Vilnius

Išaukštinę Mindaugą su ciniškųjų istorikų pagalba, šiandieniniai Lietuvos valdovai mano pateisinę ir savo pačių niekšybes. Lietuvybė toliau žeminama, Lietuva pardavinėjama, ir taip pat kaip ir 13 a. Mindaugo nusikaltimai, tai vadinama „ėjimu į Europą“.

Dausprungas (Mindaugui)

                    …O tie svečiai?
Jie tyčiojosi iš tavęs ir mūsų,
Iš mūs kalbos, dievų ir papročių,
Iš mūs drabužių ir apsiėjimo.
Tu Lietuvą išleidai į pasaulį,
Apvilkęs vargšę svetimu rūbu.
Tu į krūtinę jai įdėjai piktą,
Negerą dievą. Pirkdamas karūną,
Tu iš tikrųjų Lietuvą parduodi…

Justinas Marcinkevičius „Mindaugas“

Mindaugą išaukštinantis mitas buvo sukurtas visai neseniai

Tarpukariu pagrindinio Lietuvos didvyrio vaidmenį vaidino Vytautas Didysis. Tačiau Vytautas nebuvo didelis krikščionybės skleidėjas, tuo tarpu Mindaugas buvo pirmasis, oficialiai pasikrikštijęs ir atvedęs Lietuvą į krikščionybę ir Europą, Lietuvos valdovas.

Amžini komjaunuoliai

Abudu gerai įsisavino istorinio materializmo pamokas dar tik pradėdami politikų karjeras kaip komjaunuoliai – aktyvistai.

Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo lemiamą įtaką valstybinės ideologijos bei propagandos formavimui turėjo Katalikų bažnyčia, greičiausiai būtent jos žodis buvo lemiamas pasirenkant pagrindinį valstybės ir tautos herojų.

Ko gero svarbų vaidmenį vaidino ir tai, kad Mindaugu žavėjosi tuo metu dar beatodairiškai garbinami įtakingi lietuvių kilmės amerikiečiai, tarp kurių netrūko fanatikų katalikų.

Todėl po nepriklausomybės atgavimo Valstybės diena buvo paskelbta liepos šeštoji, viena iš tikėtinų Mindaugo karūnavimo datų.

Nuo katalikybės išaukštinimo iki niekšybės pateisinimo

Mindaugo krikštą ir karūnavimą oficialiai tapatinant su pažanga, įstojimu į Europą, katalikybės propaganda įgavo svarų argumentą, ir Mindaugą pradėjo garbinti prie Katalikų bažnyčios finansuojamų leidinių besišliejantys istorikai. Siekiant išaukštinti Mindaugą, nesiskaityta su priemonėmis.

Prieš dešimt metų buvo populiarios tokios frazės, kaip Mindaugas – ne tik Lietuvos valstybės, bet ir naujosios Europos kūrėjas (Alfredas Bumblauskas) ar Mindaugas – Lietuvos krikštas, taika ir ramybė (Vytautas Baškys) ir pan.

Mažai kas drįsdavo pastebėti, kad Mindaugas buvo išaukštintas tik dėl savo krikšto bei karūnavimo – grynai krikščioniško simbolinio ritualo. Mindaugas reikalingas kaip simbolis, o neaiškią istorinę tiesą šio kilnaus reikalavimo dėlei galima ir pritempti. (Tomas Baranauskas)

Netrukus Mindaugas pradėjo nustumti į antrą planą kitus kunigaikščius, o nuo 2003 m., kai buvo triukšmingai atšvęstos 750-ios karūnavimo metinės, jį pradėta liaupsinti kaip didžiausiąjį Lietuvos geradarį. Instituciniai istorikai choru liaupsino Mindaugo nuopelnus, ir galima tiktai spėlioti, ar tik nebūtų atsiradęs „Karaliaus Mindaugo“ ordinas, jei ne 2000 m. pasirodžiusi Tomo Baranausko studija „Lietuvos valstybės ištakos“.

Šioje knygoje buvo aprašyti juodžiausi karaliaus gyvenimo epizodai, ir – kas ne mažiau svarbu – iš esmės sukritikuota oficiali istorinė „tiesa“, kad būtent Mindaugas suvienijo Lietuvą. Tačiau valdžiai ir Katalikų bažnyčiai lojalūs istorikai tokias smulkmenas yra linkę ignoruoti.

Nors Mindaugo išdavystės dabar jau yra žinomos ne tik istorikams, bet ir plačiajai visuomenei, tačiau jis ir toliau išlieka pagrindiniu oficialiu valstybės herojumi. Matyt, Katalikų bažnyčiai ir Lietuvos politikams yra taip svarbu išaukštinti Mindaugo krikštą ir karūnavimąsi, kad dėl to jie pasiruošę pateisinti visas jo niekšybes.

Katalikų bažnyčia ir Lietuvos politikai yra pripratę pateisinti ar net išaukštinti istorines niekšybes, taip pat, kaip ir dauguma Lietuvos istorikų

Tarp Lietuvos istorikų vis dar vyrauja istorinio materializmo gerbėjai, suvokiantys istoriją kaip sritį, kurioje veikia universalūs dėsniai, panašiai kaip fizikoje. Kartą „nustatę“, kad visos valstybės turi pereiti tuos pačius raidos etapus ir kad katalikybė buvo aukštesnė kultūrinės raidos stadija, istorikai-materialistai mano įrodę, kad Lietuva bet kokiu atveju turėjo būti centralizuota ir „pakrikštyta“.

Dauguma dabartinių žymiųjų Lietuvos istorikų jaunystėje įprato moksliškai įrodinėti, jog neišvengiamam perėjimui į „pažangesnį“ visuomenės raidos tarpsnį - socializmą – yra būtina proletariato diktatūra su visais jos žiaurumais. Tarybų Sąjungai sužlugus, jų deklaruojamos vertybės visiškai apsivertė, tačiau metodai išliko tie patys. Ir dabar, kalbėdami bei rašydami apie Mindaugą, dauguma garbiųjų istorikų mano, jog yra savaime suprantama, kad vardan pastarojo istorinės misijos reikia pateisinti visas jo niekšybes, kaip priemones, būtinas istoriniam tikslui pasiekti.

Nuo praeities niekšybių iki nūdienos

Deja, vadinamųjų mokslo autoritetų ciniškumas nesibaigia su senovės istorija ir netgi su kelių šimtmečių senumo istorija, kai begėdiškai vengiama kalbėti apie šimtmečius trukusią Katalikų bažnyčios vykdytą lietuvybės žeminimo ir naikinimo politiką. Istorinio materializmo teorijas puikiausiai galima pritaikyti ir dabarčiai.

Įsivaizduodami, kad ir dabar esame viso labo žaisliukai visagalių istorijos dėsnių rankose, daugelis populiariųjų istorikų bei politologų nevengia pasamprotauti ir apie nūdienos istorijos logiką“, „traukos jėgas“, „trajektorijas“, „gravitaciją bei kitas kažkur nugirstas paprastai fizikoje naudojamas sąvokas, tuo tarsi norėdami parodyti, kad jie yra tikri mokslininkai ir gali moksliškai nustatyti, kurlink juda pasaulis ir kaip „teisingai“ turi elgtis Lietuva ir lietuviai.

„Moksliškas“ požiūris į praeitį ir dabartį yra ypač parankus Lietuvos likimą lemiantiems politikams, kurių dauguma irgi padarė savo karjeras kaip karjeros marksistai, komunistai ar komjaunuoliai, vienu žodžiu – idėjiniai istoriniai materialistai, jau nuo jaunystės įpratę aukoti paprastus žmones vardan tokių istorinių tikslų, kaip socializmo statyba ar komunizmo pergalė visame pasaulyje.

Dabar, kai istorikai, politologai ir panašūs veikėjai ne be pačių politikų pagalbos jau yra „apskaičiavę“ neginčijamas tolesnės pasaulio istorinės raidos kryptis, o kartu ir Lietuvos istorinius tikslus, galima pateisinti bet kokias šiandienos „valdovų“ niekšybes, įvardinant jas kaip tų tikslų pasiekimo priemones.

Lietuvos politikai ir oficialieji istorikai neabejoja, kad JAV nevaržomai viešpataus pasaulyje, o Europos Sąjunga – Europoje, todėl ir tiems, ir tiems reikia „kuo giliau įlįsti“. Juk visi didžiausi paskutinio dešimtmečio nusikaltimai ir išdavystės buvo vadinami Lietuvos „ėjimu į Vakarus“ ar „integracija į Europą“.

Auka vardan transatlantinės integracijos

„Mažeikių naftos“ privatizavimo istorija turbūt dar ne vieną dešimtmetį, o gal ir šimtmetį nesiliaus gluminti Lietuvos istorijos ir tarptautinės korupcijos tyrinėtojų. Sprendimas atiduoti naftos pramonę į „Viljams Internešnl“ rankas, kainavęs valstybei šimtus milijonų, o ko gero netgi milijardus ir ilgam laikui palaidojęs Lietuvos tarptautinį prestižą, nebuvo atsitiktinė klaida, jis buvo priimtas po daugiau kaip metus trukusių diskusijų.

Nuo pat pradžių buvo aišku, kad faktiškai tai buvo milžiniško masto „dovana“ finansinius sunkumus patiriančiai JAV bendrovei, tačiau „Mažeikių naftos“ likimą nulėmė ne ekonominiai motyvai. Faktiškai tuometinė Seimo dauguma ir lemiamą žodį taręs Valdas Adamkus pateikė viso labo du argumentus: 1) svarbiausia tai, kad Viljamsas – vakarietiška bendrovė, ir 2) nepasirašiusi sutarties, Lietuva susikompromituotų Vakarų akyse.

Petrui Auštrevičiui ir absoliučiai daugumai Lietuvos politikų bei biurokratų buvo asmeniškai naudinga, kad Lietuva įstotų į Sąjungą, kad ir nepalankiomis sąlygomis – juk kitu atveju būtų iškilęs pavojus jų „viešiesiems įvaizdžiams“, karjeroms, o gal ir rėmėjų, draugų, ar net jų pačių verslo planams, susijusiems su Europos Sąjungos struktūriniais fondais.

Teisminis naftos aferos tyrimas buvo užgniaužtas, ir gali būti, kad niekad ir nebus formaliai nustatyta, kokią iš tikrųjų asmeninę naudą iš to turėjo konservatoriai ir Valdas Adamkus, kokį vaidmenį suvaidino jų gausūs prieteliai iš lietuvių kilmės amerikiečių tarpo. Aišku viena – tai, kas labai jau primena nusikaltimą ir itin stambaus masto Lietuvos valstybės išdavystę, buvo pateisinta kaip auka, kurią reikėjo paaukoti tam, kad būtų užtikrinta Lietuvos integracija į Vakarus (ar vadinamąsias „transatlantines struktūras“).

Auka Europos Sąjungai

Visa tai, kas vyko derybų dėl narystės Europos Sąjungoje sąlygų ir paties stojimo referendumo metu, labai primena minėtąją „Mažeikių naftos“ privatizavimo istoriją. Derybos baigėsi visišku Lietuvos pralaimėjimu. Suderėtosios sąlygos yra aiškiai žalingos Lietuvos ekonomikai ir daug blogesnės už tas, kurių tikėtasi tuo metu, kai buvo nuspręsta siekti narystės.

Tačiau Auštrevičiui ir absoliučiai daugumai Lietuvos politikų bei biurokratų matyt buvo asmeniškai naudinga, kad Lietuva įstotų į Sąjungą, nors ir nepalankiomis sąlygomis – juk kitu atveju būtų iškilęs pavojus „viešiesiems įvaizdžiams“, karjeroms, o gal ir rėmėjų, draugų, ar net jų pačių verslo planams, susijusiems su Europos Sąjungos struktūriniais fondais.

Nekyla abejonių, kad būtent todėl buvo priimtas žymusis partijų susitarimas viešumoje blogai nekalbėti apie Europos Sąjungą, referendumo agitacinei kampanijai buvo išleistos didelės pinigų sumos, buvo praktiškai „supirkta“ beveik visa žiniasklaida, be perstojo pažeidinėjami įstatymai ir netgi masiškai perkami balsai referendumo metu.

Vėlgi viskas buvo pavaizduota kaip auka, kurią reikėjo sudėti tam, kad įstotume į Europą. Lietuviai buvo apgaudinėjami, jais manipuliuojama, griaunami teisingumas ir demokratija, o formaliai ir emociškai viskas vaizduojama kaip priemonės, kurios buvo būtinos istoriniam tikslui pasiekti.

Lietuva ir lietuviai aukojami „Vakarams“ ir „Europai“

Svarbiausia tai, kad, tiek privatizuojant „Mažeikių naftą“, tiek nepalankiomis sąlygomis stojant į Europos Sąjungą, Lietuvai buvo padaryta didelė žala. Pirmuoju atveju suniokota strateginė pramonės šaka, į JAV išvežti šimtai milijonų dolerių ir netiesiogiai prarastos milijardinės sumos.

Antruoju atveju buvo sugriauti Lietuvos valstybės pagrindai – teisinė valstybė ir demokratija, o taip pat ilgam laikui struktūriškai suluošinta Lietuvos ekonomika, prisiimant nerealius gamtos apsaugos, užsienio prekybos, pinigų sąjungos ir kitų sričių turtingųjų Sąjungos narių įsipareigojimus. Šie įsipareigojimai tiesiog dar yra per sunkūs silpnai Lietuvos ekonomikai.

Abiem atvejais nekyla abejonių, kad sprendimai, kurie buvo žalingi Lietuvos žmonėms ir Lietuvai, kaip visumai, buvo asmeniškai naudingi tiems, kurie daugiausiai prisidėjo prie jų priėmimo. Ir ten, ir ten buvo viešai remiamasi vieninteliu iš istorinio materializmo pasiskolintu argumentu: „Lietuva eina į Vakarus, į Europą“.

Vakarų ir Europos Sąjungos dominavimas buvo ir yra viešai pristatomas kaip neginčijama ateities istorinė realybė, ir todėl Lietuvos valstybininkų istorinis tikslas – vadinamoji integracija į Europos ir transatlantines struktūras – yra padarytas stabu, kuriam galima aukoti lietuvių tautą ir pačią Lietuvos valstybę, kaip ir buvo padaryta abejais minėtaisiais atvejais.

Šiuolaikiniai Mindaugo pasekėjai

Dabartinė padėtis yra labai palanki savo naudos siekiantiems politikams. Juk standartiniais lozungais, tokiais kaip Einame į Vakarus ar Europa reikalauja, dabar yra pateisinami bet kokie sprendimai, kuriais dabartiniai Lietuvos valdovai siekia jei ne materialaus pelno, tai asmeninės šlovės.

Juk tiek kyla ginčų dėl to, kas asmeniškai turi pasirašyti vieną ar kitą „istorinę“ sutartį. Kiek yra pasakojama anekdotų apie pasišlykštėjimą keliančias dabartinių „valstybininkų“ peštynes dėl garbės būti tuo, kuris atvedė Lietuvą į Europos Sąjungą ir NATO, ar liguistas fantazijas tapti tuo, kuris atstatė Valdovų rūmus. Kartais susidaro įspūdis, kad Lietuvoje į valdžią ateina dvasios ligoniai, dėl kurių didybės manijos turi kentėti visa Lietuva.

Būtent mitas apie Mindaugą pateisina ir įteisina liguistą dabartinių valdovų istorinės šlovės siekimą. Juk jeigu pateisinamos ar net šlovinamos niekšybės, kurios buvo padarytos prieš septynis su puse amžiaus žmogaus, vykdžiusio savo istorinę misiją 13 amžiuje, tai kodėl dabartiniams Mindaugo įpėdiniams nepadaryti vieno kito nusikaltimo ar išdavystės savosios istorinės misijos labui?

Lietuvos aukojimas tęsiasi

„Mažeikių naftos“ privatizavimo ir stojimo į Europos Sąjungą atvejai nebuvo išskirtiniai – Lietuvos aukojimas vardan istorinių tikslų tęsiasi ir toliau. Rolandas Paksas buvo nušalintas iš prezidento posto, ciniškai ignoruojant konstituciją, o ratifikuojant vadinamąją Konstituciją Europai, Seimas jau visiškai begėdiškai pamynė Lietuvos konstituciją ir įstatymus. Vėlgi viskas buvo pateisinta ėjimu į Europą.

Paskutiniu metu teisingumas, demokratijas ir ypač daugumos paprastų lietuvių interesai visada aukojami istorinių tikslų vardan. Kas liūdniausia, tai ir pati lietuvybė dabar jau dažnai suvokiama kaip potenciali auka valstybės „vakarietiškumo“ ar „europietiškumo“ vardan.

Lietuvių tauta oficialiai žeminama

Politinio Lietuvos ir lietuvių žeminimo kulminacija turbūt reikėtų laikyti begėdišką Lietuvos valdovų šliaužiojimą prieš įvairaus plauko Izraelio ekstremistus, kurie matyt jau įprato atvažiavę į Lietuvą nevaržomi tyčiotis iš lietuvių.

Tai, kad Lietuvos Vyriausybė formaliai beveik nereagavo į nesenus viešus Reuveno Rivlino įžeidimus lietuvių tautai, ne vienas lietuvis suvokė kaip žydų teisės žeminti lietuvius pripažinimą.

Tokiu būdu Lietuva tampa panaši į zoologijos sodą, kur kiekvienas atvykęs užsienietis gali kiek norėdamas tyčiotis iš lietuvių, o lietuviškosios saugumo struktūros prižiūri, kad kuris nors iš vietinių žvėrių (lietuvių) nedrįstų ko nors atgal atšauti.

Kur Mindaugas gali mus nuvesti?

Taigi šiandienos politika – tikras mito apie karalių, atvedusį Lietuvą į Europą, atkartojimas dabartyje. Gausūs Mindaugo pasekėjai nesiskaito su priemonėmis, kraudamiesi savo kapitalus Lietuvos sąskaita, lietuvybė žeminama, Lietuva pardavinėjama, ir visa tai pristatoma kaip didinga dabartinių Lietuvos valdovų istorinė misija.

Lietuvos įstojimas į vakarietiškąją Europą, „krikštas“ ir Katalikų bažnyčios įsigalėjimas kažkada vos nepasibaigė visišku lietuvybės sunaikinimu. O kurlink einama dabar?

Galbūt įvairiais būdais žeminant ir naikinant lietuvybę, iš lietuvių bus pagaminti tikri „vakariečiai“ ir „europiečiai“. Tačiau kiek tada Lietuvoje beliks lietuvių? Ar vakarietiškoji ir europietiškoji Lietuva nestovės ant lietuvių tautos kapo?

2005-ųjų gruodis, Vilnius