Lietuvos Komunistų Partijos įkūrimui – 100

Autorius: Kibirkštis.lt Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com... 2018-10-04 11:51:47, skaitė 711, komentavo 1

Sueina lygiai 100-as metų, kaip 1918-ųjų spalio 1-3 dienomis Vilniuje įvyko I-asis Lietuvos Komunistų Partijos (LKP) suvažiavimas, padėjęs organizacinį pagrindą ir Tarybų valdžios mūsų krašte paskelbimui tų pačių metų gruodį, ir paskesniam tuomečių Lietuvos komunistų veikimui. Nenuostabu, kad dabarties Lietuvoje šis įvykis daugiausiai pamirštas. Tačiau apvalus jubiliejus sudaro gerą progą atsiminti, kas gi tuomet buvo.

Pradėkime nuo istorijos, kuri siaurąja prasme prasidėjo mediniam name, dabar Vilniuje esančiam adresu Pamėnkalnio g. 12 – prie pat Petro Cvirkos aikštės. Kaip tik į jį tomis 1918-ųjų metų spalio dienomis rinkosi 34-eri I-ojo LKP suvažiavimo delegatai, atstotavę, anot oficialių duomenų, 800 narių (nors pats Kapsukas paskiau rašė, kad šis skaičius kiek perdėtas).*

* Žr.: V. Kapsukas. Pirmoji Lietuvos proletarinė revoliucija ir Tarybų valdžia. V., 1958, p.

Namas, kuriame įvyko LKP I-asis suvažiavimas. Dabar bet kokie istorinio atminimo ženklai pašalinti, jame veikia žydų holokausto ekspozicija.

Situacija Lietuvoje, kurioje įvyko LKP steigimas, buvo neatsiejama nuo bendro tuomečio fono: 1917-ųjų gale išnaudotojų pasaulį sudrebinusi Spalio revoliucija Rusijoje paskatino ištisą bangą bruzdėjimų tiek buvusiuose imperijos kraštuose, tiek visoje Europoje. Nebuvo išimtis ir Lietuva, eilę metų kentusi kaizerinės Vokietijos okupacijos jungą – čia vietiniai buržuaziniai politikieriai (nuo dešiniausių reakcionierių iki tariamų liaudininkų bei socialdemokratų), apsišaukę „Tautos taryba“, 1918-ųjų vasario 16-ąją paskelbė neva „nepriklausomos“, bet faktinai Vokietijos protektoratu buvusios Lietuvos valstybės steigimą (apie tai žr.: „Istorinė tiesa apie vasario šešioliktąją“). Nors tai turėję liaudį kiek apraminti, vis augo bruzdėjimai (dėl žemės perdalijimo, vokiečių vykdyto krašto plėšimo, nepakeliamų pragyvenimo kainų ir kt.), sudarydami dirvą revoliucinių veiksmų permetimui ir į mūsų kraštą. Brendo revoliucinė situacija (pagal Leniną: kada apačios po senovei gyventi nebenori, o viršūnės taip valdyti jau nebegali).

Dar daugiau, patys tikrieji Lietuvių marksistai (priešingai socializmą išdavusiems LSDP šulams), su Vincu Kapsuku ir Zigmu Angariečiu priešaky, jau 1917-aisiais dalyvavo Rusijos revoliuciniame procese, kaip RSDDP(b) lietuvių sekcijos veikėjai. Čia įgytas neįkainojamas patyrimas, sėkmingai taikytas telkiant bei organizuojant bolševizmo šalininkus Lietuvoje; bet nors neatsiejami nuo LKP įsikūrimo, nei Kapsukas, nei Angarietis I-ajame suvažiavime dalyvauti negalėjo – tuo metu jie dar buvo Rusijoje.

P. Eidukevičius

Organizuoti suvažiavimo pagrinde ėmėsi kitas ilgametis revoliucionierius, kaip ir legendinis Liudvikas Janavičius (1859-1902) buvęs vienu pirmųjų socializmo-komunizmo kovotojų Lietuvoje – Pranas Eidukevičius, visus tuos metus likęs ir veikęs Vilniuje; žymiai prisidėjo ir Kaišiadoriams atstovavęs delegatas, mokytojas Aleksandras Jakševičius.

I-ojo LKP suvažiavimo metu aptarta tarptautinė ir vietinė situacija, priėjus išvados, kad tuomečiams Lietuvos komunistams iškilęs betarpiškas uždavinys telkti pažangiąsias jėgas kovai už Tarybų valdžią. Jau tame, kaip vėliau prisiminė tiek Kapsukas, tiek Angarietis, iškilusios paskiau pasireiškusios LKP kūrėjų klaidos; pirmosios būta nepakankamo dėmesio valstietijai (Lietuvai buvus agrariniu kraštu, miesto proletariatas, į kurį vieną tada orientavosi LKP, buvo perdėm menkas ir neišsivystęs); antrosios – atsisakymo nuo lozungo dėl nacijų apsisprendimo, kurį LKP I-asis suvažiavimas atmetė, kaip neva „smulkiaburžuazinį“. Tuo būdu iniciatyva (tiek valstiečių, tiek nacionaliniu klausimu) buvo užleista Vokietijos imperialistų kišenėje nugulusiems, 1918-ųjų vasario 16-osios šou organizavusiems nacionalistams.*

* Apie tai gan savikritiškai rašė Angarietis (žr.: Z. Angarietis. LKP įsikūrimas ir proletarinė revoliucija Lietuvoje, V. 1962, p. 105-115).

A. Jakševičius

Tačiau net šie trūkumai (adekvačios Lietuvos aplinkybių analizės stoka), vėliau pripažinti pačių LKP lyderių (ypač Kapsuko su Angariečiu), visgi negalėjo nustelbti didžiulės teigiamos I-ojo LKP suvažiavimo reikšmės, nes jo išdavoje buvo sutelkti į vieną kumštį, su vieningu organizaciniu centru ligi tol po skirtingus Lietuvos kampus išsibarsčiusios bolševikinės kuopelės ir būreliai. Vieninga, tuometes realijas atitikusi marksistinė organizacija, kokia 1918-ųjų rudenį tapo LKP, sudarė subjektyvųjį veiksnį, įgalinusį bruzdėjimus peraugti į revoliuciją, kuri mūsuose prasidėjo tų pačių metų gruodį, tapdama visus 1919-uosius metus besitęsusiu pilietiniu karu tarp buržuazinės (buvusios faktiniu Vokietijos protektoratu) ir Tarybų Lietuvos respublikų.*

* Norint giliau susipažinti su 1918-1919 metų įvykiais Lietuvoje, be aukščiau minėtųjų Kapsuko ir Angariečių darbų skaitytina istoriko B. Vaitkevičiaus monografija „Socialistinė revoliucija Lietuvoje 1918-1919 metais“.

Kibirkštis