Autorius: LVI Šaltinis: https://laisvavisuomene.lt/tyr... 2018-08-16 10:15:45, skaitė 546, komentavo 1
Labai neseniai buvo paskelbta studija apie lesbiečių šeimose užaugusius vaikus. Tyrimą itin išgyrė žiniasklaida ir LGBT lobistai. Los Angeles Times laikraštis išdidžiai skelbė tyrimo išvadą: „tyrėjai nerado skirtumų tarp vaikų, kuriuos užaugino dvi mamos, ir tų, kuriuos užaugino tėtis ir mama“.
Vis dėlto darbas, paskelbtas New England Journal of Medicine moksliniame žurnale ir pavadintas Nacionalinė ilgalaikė lesbiečių šeimų studija – psichinė suaugusio vaiko sveikata , stokoja moksliškumo. G. T. Stantonas laikraštyje The Federalist, visai ne ironiškai pabrėžia, kad „sąžiningas kritikas lengvai pamatys, kad 99,8% tyrimo, kurį taip garbina spauda, yra gėdingai vargingas kalbant apie elementariausią metodologiją.“
Reikia pastebėti, kad studija pradėta 1986 m., nuo kada buvo pradėti sekti 84 vaikai (dabar jų liko 77), užauginti dviejų lesbiečių moterų, kurios pastojo dirbtinio apvaisinimo būdu donoro sperma. Stantonas išskiria 5 pagrindines tyrimo patikimumą neigiančias problemas:
Stantono teigimu, kalba eina ne apie mokslinį, akademinį darbą, o apie procesą, kuriam vadovavo ir kurį finansavo LGBT lobistai. Dar blogiau, patys tariami tyrėjai „buvo ne tos srities akademikai, kurie turėtų turėti platesnį suvokimą apie vaiko vystymąsi ir šeimos sandarą“. Jų darbai faktiškai yra apie klausimus, susijusius su lesbietėmis, ir beveik visada skirti studijoms, susijusioms su LGBT klausimais. Miglotas jų mokslinio matymo laukas ir lemia tai, kad pats tyrimas yra „itin ribotas bei problemiškas“. Be to, tyrimo finansavimas nepalieka abejonių dėl to, jog kalba eina apie šališką tyrimą. Tarp finansuotojų yra The Gill Foundation – LGBT didžiausias politinių ir socialinių tyrimų finansuotojas, taip pat Gėjų ir lesbiečių medicinos asociacijos lesbiečių sveikatos fondas (Lesbian Health Fund of the Gay Lesbian Medical Association); Williams Institute, kuriame kartais darbuojasi pagrindinė tyrėja Nanette Gartrell.
Žinoma, galima sušvelninti poziciją ir sakyti, kad tyrimui nebūtinai turi būti padaryta įtakos per tai, kas jį finansavo. „Bet pagalvokime, jei tai būtų vaistų tyrimas, finansuojamas žmonių, kurie suinteresuoti rezultatu?“ – klausia Stantonas. Visgi rimčiausia problema yra susijusi su paties tyrimo struktūra ir atlikimu, kur ir išryškėja svarbūs trūkumai.
Akivaizdu, kad tirtų vaikų skaičius, iš pradžių 84, o dabar –77, reiškia, kad kalba eina apie pernelyg siaurą publiką, kad būtų galima kalbėti apie kokias nors reikšmingas išvadas. Juolab, kad pati tyrimo ataskaita teigia, jog su moterimis buvo susisiekta beveik atsitiktinai, ne mokslinės atrankos būdu. Jos buvo atrenkamos daugiausia „per neformalius ryšius ir rekomendacijas iš nuogirdų“ bei „surastos dedant skelbimus lesbiečių renginiuose, moterų knygynuose bei lesbiečių žurnaluose“.
Be to, visos poros yra iš Bostono, Vašingtono ir San Francisko, 94% jų yra baltosios rasės, 82% priklauso vidutinei ir aukštesnei klasei, dauguma yra baigusios universitetines studijas (67%). Daugiau nei 8 iš 10 dirba valdymo srityje, yra trisdešimties metų amžiaus ar artimo jam ir turi puikią sveikatą.
„Tai nėra tipinės lesbietės, juolab tai nėra vidutinė populiacija, o socialiai privilegijuota klasė,“ – aiškina Stantonas. Net tyrimą atlikusieji patys paaiškina, jog „tyrimo rezultatus reiktų interpretuoti atsargiai“. Tačiau šį įspėjimą sistemiškai nutyli gender ideologijos skleidėjai ir LGBT aktyvistai.
Stantonui atrodo, kad dar didesnė problema už imties dydį ir sudėtį yra tai, kad pačios dalyvės yra itin motyvuotos savo dalyvavimu ir rezultatais tyrime. Kaip manote, ar asmenys stengsis labiau ar mažiau, jei studija kvestionuoja jų, kaip galimų įvaikintojų, savybes?
Moterys, kurios ėmė dalyvauti tyrime pačios turėjo proaktyviai stengtis tapti dalyvėmis. Kaip ir pripažįsta studija: „visi asmenys, kurie susidomėjo tyrimu, tapo dalyvėmis.“ Ir ne tik tai. Moterys ne tik hipermotyvuotos lesbiečių kultūrinės politikos klausimais, bet ir jų pačių buvo prašoma, kad jos pasidomėtų savo vaikų vystymusi, užuot tai palikus objektyvaus stebėjimo objektu. Ir vėlgi kyla klausimas: kaip, jūsų manymu, tuomet elgiasi moteris, dalyvaudama tyrime, kuris kvestionuoja jos, kaip įvaikintojos, tinkamumą?
Ketvirtasis punktas, susijęs su studijos patikimumu, yra apie tai, kad tyrimo išvados prieštarauja daugeliui studijų, atliktų apie vaikų auginimą…
Stantontas paaiškina, kad nė viena studija, atlikta su labai skirtingomis šeimomis (heteroseksualiais asmenimis be vieno iš gimdytojų, išsiskyrusiaisiais, kohabituojančiais, našliais, įtėviais ar globėjų šeimomis) kalbant apie vaikų vystymąsi nesugebėjo išspausti jokio panašaus rezultatą į tą, kuris gaunamas tiriant heteroseksualias šeimas, kurių biologiniai tėvai yra susituokę.
Vis dėlto prolesbietiška studija „atranda“, kad „lesbiečių šeimos yra pirmoji šeimos forma, kuri vaikams teikia VISUS tokius pat privalumus kaip ir biologiniai tėvai“. Koks sutapimas!
Tačiau rezultatai tuo neapsiriboja, nes žinoma, kai jau pradedi prieštarauti visoms prieš tai buvusioms studijoms, negali sustoti. Tyrimas teigia, kad lesbiečių šeimų paaugliai netgi „atskleidė aukštesnius gebėjimus socialinėje, akademinėje srityse ir apskritai pralenkė Amerikos paauglių gebėjimų normas“.
Net jei tai ir būtų tiesa, tai tikrai ne dėl lesbiečių mamų, o „dėl to, kad tirtų lesbiečių vaikai gyvena itin geromis sąlygomis,“ – aiškina Stantonas.
Kitas reikšmingas rodiklis, kuris šokiruoja ir verčia abejoti tyrimo patikimumu yra susijęs su tam tikrų prieštaringumu. Visų pirma, pripažįstama, kad tarp lesbiečių porų egzistuoja daug aukštesnis skyrybų procentas nei kalbant apie heteroseksualias poras: nuo 56 iki 36 %.
Tačiau pasirodo, kad tyrėjams tai nė motais, nes jie teigia, kad kalbant apie vaikų savijautą ir vystymąsi, visa tai neturi jokios įtakos, nors, pavyzdžiui, kalbant apie heteroseksualių mamos ir tėčio skyrybos – jos turi didelės įtakos vaikams. „Jei šie atradimai yra patikimi, tai, vadinasi, lesbiečių sukuriamos šeimos yra tiesiog superšeimos. Jose gaunami rezultatai netgi geresni nei tėčių ir mamų šeimose. Atrodo, kad antroji mama yra daug geresnė nei tėtis, o kai šios poros išsiskiria – nepadaroma jokios žalos vaikams.” – sarkastiškai sako Stantonas.
parengta pagal: Cinco agujeros negros en el último estudio favorable a la adopción de lesbianas
Visgi tai ne pirmas kartas, kai LGBT lobistų pristatomi tyrimai kritikuojami, esą juose yra nepatikimų duomenų ar mokslinės metodologijos klaidų. Kalbant apie Lietuvoje populiarintus tyrimus, susijusius su vadinamų „homofobinių“ patyčių mokyklose problema ir rekomendacijomis, kaip spręsti šią problemą, rekomenduojame straipsnį: Vilkas ėriuko kailyje, arba LGBT propaganda patyčių programose.