“Eugenijus Oneginas” – ne apie spektaklį

Aš esu ramus dėl mūsų ateities. Ramus, nes žinau, kokių spektaklių premjeras laisvu nuo kruvinų okupacinių planų rezgimo laiku žiūri mūsų brolių rusų Didysis Vadas, alzo knovn az kruvinasis kagėbistas Vladimiras Vladimirovičius Putinas (просто Володя).

Jis nežiūri, kaip nuo scenos žiūrovams ant galvų perkeltine ir tiesiogine prasme šika šiuolaikiniai šikt-pist-myžt-moderninio meno atstovai. Jam netenka po spektaklio jaustis idiotu salėje ir atsikeršijant idiotams scenoje šaukti “Bravo”. Jis neprivalo šaltu tirono ir diktatoriaus žvilgsniu stebėti kaip prakaituodamas ir pasibezdėdamas atidirbinėja projektines babkes “Pchechiš-jidiš Teater Narodowy” svetimos tam teatrui Tautos pagrindinėje ir reprezentacinėje scenoje. Galiausiai, jam netenka vertinti, kaip sėkmingai sociumo akivaizdoje yra sprendžiamos seksualinių deviacijų keliamos problemos, kurias atsisako spręsti šiuolaikinė humanoidinė-žmogteisistinė-pedoliberastinė psichiatrija.

Vladimiras Vladimirovičius žiūri gerų spektaklių premjeras. O tai reiškia, kad jo siela yra maitinama TIKROMIS vertybėmis. O tai reiškia, kad ir tos sielos duodami vaisiai bus kitokie, negu tų, kas vietoj tyro kūrybos šaltinio yra priverstas gerti … (įsivaizduokime, kiekvienas pagal save – man asmeniškai, buvo pernelyg neskanu parašyti).

Puikus videopristatymas pristatantis kuo šįmet maitinamas Putinas ir kuo buvo pamaloninti Lietuvos gyventojai, tame tarpe ir aš:

Kaip prieš porą mėnesių jaučiausi svetimas ir nereikalingas, ne savo vietoje sėdintis veizėtojas golokaustomacherių prožekte “Naša klasa – delo nevaše“, taip lygiai atvirkščiai nuo pirmos iki paskutinės minutės mane įtraukė ta su begaline meile, atsidavimu ir džiaugsmu perduodama didžiojo rusų ir etiopų poeto-pranašo-filosofo Aleksandro Sergejevičiaus Puškino [просто Саша] romano eilėse istorija.

Koks neįtikėtinas kontrastas: tarp savimi patenkintų, susireikšminusių, susidievinusių Evrožopos užkampio aktoriūkščių, režisoriūkščių ir kompozitoriūkščių (mūsų scenografus šitaip apibendrintai prie visų -iūkščių negaliu priskirti – jie atskira ir daugiau pagarbos verta tema) ir tarp trys su pusę valandos scenoje ariančių ir save Žiūrovams atiduodančių Aktorių!

Negi reikia, gyventi tokiame beprotiškame, žmones ryjančiame ir kaulais atrajojančiame megapolyje kaip Maskva, kad praėjęs atrankos ir konkurencijos mėsmalę suprastum, jog tai ne žiūrovas ateina į teatrą paspoksoti į aktorius-stabukus, o aktoriai eina į teatrą, tam kad atliktų-paaukotų režisieriaus ir visos trupės paruoštas Apeigas, skirtas žiūrovams.

Mano giliu įsitikinimu, Tikrasis Teatras kaip buvo apeiginis religinis institutas, taip ir liko. Beje, kaip ir bet kokia kita Tikrojo Meno forma.

Matyt, tas labiausiai ir pjauna šiandieniniame lietuviškame teatre: kad klounai ir skomorochai, kurių paskirtis ir gyvenimo esmė – linksminti gatvės praeivius bei smuklių lankytojus, taip naglai alkūnėmis įsirioglino į žynių ir vaidilų vietą ir išdidžiai maivosi, galvodami, jog nuo to, kur atliekami jų gatviniai triukai, keičiasi to triuko “meninė vertė”. Ji nesikeičia, patikėkite manimi, nesikeičia nė per nago juodymą.

Ak tiesa, jūs gi visi iki vieno – baltarankiai, nežinantys kas yra juodos nuo darbo panagės, todėl tokios žemės kirminų metaforos nepasiekia jūsų Olimpo aukštybėse skrajojančios sąmonės…

Tamsieji Europos viduramžiai turėjo vieną puikią savybę – tuo metu buvo aiškiai atskirtos rolės pagal atliekamą visuomeninę funkciją: aktoriai – tai valkataujantys bezdariai ir paprašaikos, gyvenantys iš išmaldos, o apeigomis užsiiminėjo profesionalūs sielų ganytojai bei smegenų pudrintojai. Bet, kaip ir dera pasaulyje, kuriame visa veiklos logika šiandieną yra pastatyta aukštyn kojomis – kartu su Renesanso “kultūra”, su Finansų sferos įsigalėjimu ūkinėje veikloje, valkatos-birbynėtojai ėmėsi vietoj kunigų ir kitų aviganių patys, savavališkai pardavinėti opiumą liaudžiai.

Žinoma, nebe valdančiojo šūdeličio palaiminimo, kuriam daug maloniau, pavėpsoti į makakas ant pakylos, negu keliais šliaužioti nuo vienos stacijos iki kitos.

Ir velniai jų, tai yra JŪSŲ (nes gi būtent jūs čia, nabagai, esate tie vienetiniai ir vieninteliai skaitytojai, ieškantys kas ir kur lietuviškoje interneto tyrlaukiuose nusiperdė į jūsų pusę) nematė.

Grįžkime prie Puškino, Putino, Tumino ir kitų žmonių, kuriems, skirtingai negu jums, nebus gėda dėl beprasmiškai nugyventų metų.

Pėdindamas po spektaklio namo, aš supratau, kad visiškai teisūs buvo tie, iki vidurių susisukimo Lietuvos saugumu besirūpinantys rusofobai, katrie su jiems būdingu akylumu teatrinėje Tumino veikloje įžvelgė Rusijos Federacijos vykdomą informacinį puolimą prieš laisvą, nepriklausomą ir išdidžią broliškosios ir tolerantiškosios Europos Sąjungos Respubliką -LESR – siekiant kultūriškai ją okupuoti ir susigrąžinti į kruviną kruvinos Maskvos glėbį.

Maža to, kad Vilniaus taksistai klausosi “Russkoje Radio”, nachališkai neatsižvelgdami į savo vežamų keleivių tautybę bei pastarųjų patirtus okupacinius žiaurumus, tai dar ir tūlas Lietuvos piliečiu prisistatantis Rimas Tuminas drįso vasarą organizuoti Rusijos teatrų festivalį Druskininkuose, į kuriame rusų kalba be vertimo vaidinamus spektaklius žiūrovai užsisakinėjo bilietus net iš saulėtojo Izraelio!

O kaip Lietuvos saugumo požiūriu galima vertinti tokią antilietuvišką ir antivalstybinę provokaciją, kai VALSTYBINIS Vilniaus Mažasis teatras už VALSTYBINĖS dotacijos pinigus imasi spausdinti plakatus PABRĖŽTINAI NEVALSTYBINE kalba?

O baisiausia – kad net ir patys СПЕКТАКЛЯЙ “Lietuvos nacionaliniame teatre” buvo rodomi GRYNA OKUPANTO KALBA – be jokio pavidalo vertimų į jokią civilizuotą būk tai inglyš, būk tai doič, būk tai jidiš kalbą…

Ir niekas, NIEKAS! iš nacionalkės administracijos net NEPABANDĖ cyptelt, kad čia kažkaip nedemokratiškai ir ne po evrožopsku gaunasi.

AKIVAIZDU – LIETUVA KULTŪRIŠKAI JAU OKUPUOTA RUSIJOS. Bent jau teatrinė sfera.

Čia nebeišgelbės nei kastelučiai, nei šnicleriai, nei juo labiau frigidiškosios jieliniečkos – Tuminas akivaizdžiai, tiesiog prikišamai parodė, kad Lietuvoje vakarietiškos civilizatoriškos kultūros vertybės neturi nė menkiausių šansų prieš Rytų okupantų ir barbarų mongolišką-azijatišką primityvumą.

Juk kas gali būti grubiau ir mažiau vakarietiška, negu meilės istorija be pederastijos, pedofilijos ir netgi be menkutės šizofrenijos?

Tuminas įrodė, kad sekso gali nebūti ne tik Tarybų Sąjungoje, bet ir Lietuvos-Rusijos teatre:
viršuje pirmoji iš dviejų spektaklio sekso scenų – apačioje antroji
(uogienės valgymas iš puodynėlės – nesiskaito, nes seksą ten įžvelgti gali tik profesionalus(i) teatrologas(ė))

Kas gali labiau paniekinti aukštąją kultūrą, negu atviros pašaipos iš frankofilijos bei germanofilijos ir savo namudinės nacionalistinės saviveiklos aukštinimas?

Ar gali būti didesnis spjūvis į veidą šiuolaikinėms vertybėms, negu tyrų jausmų, poetinių idealų, garbės, padorumo, draugystės, pagarbos tarp žmonių deklaravimas scenoje?

Aš jau net nekalbu apie tokį homofobišką Rimo Tumino išpuolį prieš emancipaciją ir feminizmą – išdrįsti moteris rodyti kaip silpnas, kaip pažeidžiamas, kaip aukas, o galiausiai jas pakelti aukštyn virš Žemės kaip angelus ir pakabinti kaip gyvenimo aplinkybių siūbuojamas lėles – tai spyris buco galu visam vaginalinio išsivadavimo sąjūdžiui į jo mentalinius pautus.

Vira
– – –
Maina

Visa tai ir paaiškina, kodėl šiandieniniame lietuviškame teatre Rimas Tuminas yra daugiau, negu Eimutis (tas, kuris ne pederastas), Oskariukas (tas, kuris ne apdovanojimas) ir Joniukas (tas, kuris ne trečias) kartu sudėjus. Net neminint necenzūriškai visokių cezariukų – kurie niekaip nesusilaukia savojo Bruto.

Плачут все. Aš taip pat

Tik po spektaklio prisiminiau, kad scenografiją ir muziką “Eugenijui Oneginui” kūrė seni Tumino draugai – Adomas Jacovskis ir Faustas Latėnas – ir kažkaip net pasididžiavimas plūstelėjo: kad štai, vis tik gali ir mūsų teatro kompozitorius paimti ir sugroti žmogaus sielos stygomis! Tai kas, kad Maskvos teatre, tai kas, kad apžaidžiant Čaikovskį, tai kas, kad pagal Puškiną – juk galiausiai, tai atkeliavo į Lietuvą ir yra rodomas Lietuvos Nacionaliniame Dramos Teatre.

Kaip visai nesenais laikais – kai Sąjungos sostinė veždavo ir dalindavosi su visomis respublikomis geriausiu, ką pagimdė – sukūrė vieninga daugiatautė MŪSŲ CIVILIZACIJA.

——–

Kaip spektaklyje nebuvo įmanoma perteikti visų Aleksandro Puškino romano eilėse gijų, niuansų bei temų ir todėl režisierius pasirinkęs vieną pagrindinę – laisvai ir poetiškai pakylėtai jos vedamas nuvijo savo pasakojimą – savo spektaklį eilėse, taip ir naktiniame internetinio dienoraščio įraše neįmanoma perpasakoti ir išsemti, tai – ką žiūrovui gali perduoti tik “gyvųjų paveikslų” menas. Menas, kaip juodoje scenoje, veidrodine siena, butaforiniu sniegu, ventiliatoriaus blaškomais lapais, muzika ir eilėmis galima sutverti pasaulį su gyvais žmonėmis, kurių gyvenimas tampa tavo gyvenimo dalimi.

Kažkuriame savo pospektakliniame įraše pavirkavau, kad štai nebestato lietuviai tokių spektaklių, kaip Nekrošiaus “Kvadratas”, tokių kuriais žiūrovas būtų verčiamas keistis, kurie budintų žmoniškumą, kad nebedalina katarsio mainais į piniginius vienetus – ir štai gavau tokį spektaklį. Kitokį, negu “Kvadratas”. Šiandieninį. Bet keliantį tuos pačius klausimus, atsakydamas į kuriuos, mąstydamas apie kuriuos, žmogus ir keičiasi.

Dar kartą AČIŪ už spektaklį!

Kas gi tas meškinas, su kuriuo šoka Puškino-Tumino Tatjana?