January 27, 2022

Pratęsiant tarybųsąjungofobijos ir istorijos klastojimo bei perrašymo pagal politinių kolaborantų užsakymus temą

Manau, kad vienetiniai mano Dienoraščio skaitytojai yra tokie išsilavinę, kad žino tokį Tarybų Sąjungos kūrybinės inteligentijos atstovą (представитель творческой интеллигенции) – Michailą Šolochovą (Михаил Шолохов).

Nesiunčiant jūsų į Vikipediją, labai trumpai: gimė 1905 – likus dešimčiai metų iki Pirmojo pasaulinio karo, mirė 1984 – prieš pat Perestroiką. Galima sakyti, kad jo gyvenimas sutapo su Tarybų Sąjungos gyvenimu – nuo pat gimimo iki mirties: nes kaip 1904-ųjų metų bolševikinis maištas buvo Rusijos Imperijos agonijos pradžia, lygiai taip perestroika – tapo TSRS-os agonijos startu.


M. Šolochovas su savo žmona ir vaikais 1941 metais.

Tai yra Pavyzdinė kruvino režimo kruvinus kėslus demaskuojanti nuotrauka: kruvino režimo kruvinas rašytojas kruvinai prisidaugino ruošdamasis kruvinai okupuoti taikią ir civilizuotą Vakarų Europą…

Kas dar svarbaus – Šol0chovas buvo toks rimtas dėdė, kad tapo vieninteliu tarybiniu rašytoju, kuriam pramasoninti monarchiniai buržujinai malonėjo įteikti Nobelio premiją ne už jo politinius polinkius, o už literatūrinę kūrybą. Tai nutiko 1965 metais.

O štai 1966 metais Šolochovas išmetė fintą, už kurį šnobelistai, jo būtų neįtraukę net į pirminę atrankos grupę.

Šolochovas, buvęs tuo metu TSRS Rašytojų sąjungos sekretoriato nariu, nusiuntė tam sekretoriatui laišką, kuriame atvirai ir argumentuotai išdėstė savo nuomonę apie iki tol jį gerbusią ir jam užpakalį nuolankiai laižiusią literatūrinė vidutinybę, jeigu nepasakyti atvirai – bezdarnastį, Aleksandrą Solženyciną. Bezdarnastis buvo svarstoma sekretoriato posėdyje, o Šolochovas tiesiog negalėjo atvykti, tad padovanojo mums šį disidentiškosios TSRS epochos dokumentą.

Pilną, neilgo, bet turiningo kreipimosi tekstą galite perskaityti čia (labai rekomenduoju – bendram išsilavinimui praplėsti), o aš pacituosiu tik paskutines dvi – reziumuojančias pastraipas:

Man vienu metu susidarė įspūdis apie Solženyciną (konkrečiai po jo laiško rašytojų suvažiavimui šių metų gegužę) [kalbama apie laišką, kurį Solženycinas platino tarp Rašytojų sąjungos suvažiavimo delegatų – LR pst.], kad jis – dvasinis ligonis, sergantis didybės manija. Kad jis, Solženycinas, atsėdėjęs kadaise neatlaikė sunkaus išbandymo ir kuoktelėjo. Aš ne psichiatras ir ne mano reikalas nustatyti Solženycino psichikos pažeidimo sunkumą. Bet jeigu yra taip, – žmogui negalima patikėti plunksnos: tūžmingas beprotis, praradęs savo proto kontrolę, apsėstas tragiškais 37-ųjų ir vėlesnių metų įvykiais, sukels didelį pavojų visiems skaitytojams ir ypatingai jauniesiems.

Jeigu gi Solženycinas – psichiškai normalus, tai tuomet jis savo esme – atviras ir piktybiškas antitarybinis žmogus. Ir šiuo, ir kitu atveju Solženycinui ne vieta TRS [Tarybinių rašytojų sąjungos – LR pst.] gretose. Aš vienareikšmiškai už tai, kad išmesti Solženyciną iš Tarybinių rašytojų sąjungos.

M. Šolochovas

8.IX.67 m.

1967 metais Michailas Šolochovas buvo apdovanotas aukščiausiu Tarybų Sąjungos apdovanojimu teikiamu taikos metu – Socialistinio darbo didvyrio žvaigžde.

O 1970 metais pramasonintieji monarchiniai buržujinai įteikė Nobelio literatūros premiją Aleksandrui Solženycinui. Ir taip Nobelio premija pradėjo savo sėkmingą transformaciją į Šnobelį…


A. Solženycinas su antrąja žmona, antrąja uošviene ir visais trim savo sūnumis, vojažo po JAV metu.

Kaip matome, kruvino režimo išbuožintos nuvorišės vaikas taip pat pasiryžo prisidauginti ir priauginti disidentų kovai siekiant nuversti kruviną režimą.

Beje, kaip ir Šolochovo atveju, Solženycino gyvenimas apžiojo praktiškai tokios pat trukmės Rusijos epochą – tik jis gimė, jau įsisiautėjus kruvinam terorui ir suirutei – 1918, o mirė Rusijai pasiruošus atsisveikinti su savo neokolonijine praeitimi – 2008.

Matyt šie asmeninio gyvenimo datų sutapimai su valstybės virsmo datomis ir lėmė, kad Šolochovas tapo tarybinės literatūros klasiku, o Solženycinas – liberastinio pačiulpimo virtuozu.

Kiekvienam savo.

 

Tavo neįkainojamas pasisakymas: