by Grįždamas vakare iš mūsų jaukios kobistų schodkės, turėjau gerą pusvalandį laiko pakvėpuoti grynomis mašinų smalkėmis ir kancerogenais, bei pamintyti apie gyvenimą.
Ir štai, bemintijant apie gyvenimą, mintis užkliuvo už ką tik eteryje praūžusios bangos, kodiniu pavadinimu “sugrąžinti mirties bausmę”. Jeigu vartojate bent vieną smegenopisos priemonę – nesvarbu ar debildėžę, ar radiją, ar internetinius šūdportalius – žinote, kas ją išprovokavo, ir tikriausiai žinote, kad kol kas rimčiausias politikas, kuris viešai ištarė šventvagiškus antidemokratinius antivakarietiškus antihumanistinius antiprogresyvius antitolerastinius antiliberastinius žodžius “reikia sugrąžinti mirties bausmę” – tai buvo Rolandas Paksas.
Gražulis, užšokęs jam už akių, šiuo atveju nesiskaito, nes jo vieta politinėje vištidėje ant gerokai žemesnės laktos.
Humanistinis požiūris į žmogų turi gilias, Renesanso laikus siekiančias tradicijas…
Nesigilinant į “kitų šalių patirtį” (kuri visur vienoda ir statistiškai demonstruoja, kad mirties bausmės atsisakymas – iškart pakelia nusikalstamumo lygį į naujas dar nematytas aukštumas) mane užkabino vienas momentas:
– Mirties bausmė – pati griežčiausia bausmės forma buvo skirta tiems nusikaltėliams, kurių nusikaltimas ar nusikaltimai pereina tam tikrą toleruotiną ribą. Ribą aišku nustato visuomenė, o tiksliau, ją valdantys valdžiagyviai.
Akivaizdu, kad mūsų nesveika visuomenė pagimdo ir užaugina tokius individus, kurie vėliau pradeda tą visuomenė fiziškai naikinti. Kraštutiniu atveju atsiranda tokių individų, kurių vienintelis būdas egzistuoti – tai naikinant kitus visuomenės narius. Ir nuo tokių individų nėra kito išsigelbėjimo juos pagimdžiusiai ir užauginusiai visuomenei, kaip tik laikyti juos atskirai uždarytus narvuose arba sunaikinti.
Nesigilinant į priežastis, tenka konstatuoti faktą – leisti tarp žmonių gyventi žmogui, kuris GARANTUOTAI, NEIŠVENGIAMAI vėl ką nors nužudys, išprievartaus, sudegins ar supjaustys gabalais – NEGALIMA.
Vadinasi, juos reikia arba uždaryti iki gyvos galvos arba nužudyti. Štai toks linksmas pasirinkimas.
Ir visos kalbos bei diskusijos apie mirties bausmę – tai tik klausimas, kas efektyviau paveiks visuomenę ir stabdys joje dorovės puvinį, gimdantį vis naujus ir vis žiauresnius išgamas.
Euroliberastiniai pseudohumanistai mums primetė, kad žudyti, tuos kas žudo tave – yra nedemokratiška. Juos reikia suprasti, užjausti, perauklėti ir tik po to, kai jie nužudo trečią, ketvirtą ar penktą žmogų, juos galima iki gyvos galvos aprūpinti nemokamu maistu, stogu virš galvos ir 100-ą procentinėmis kompencacijomis už komunalines paslaugas.
Mūsų valdžiagyviai, belįsdami į tolerastiškąją rudąją paskelbė “mirties bausmės moratoriumą”. Tebūnie.
Tačiau jeigu mes atsisakome žudyti žudikus, iškrypėlius, sadistus – dėl kurių kaltės niekam nekyla jokių abejonių, ir kurie JAU YRA PADARĘ savo nusikaltimus, kodėl mes nesustabdėme mirties bausmės vykdymo tiems, kas dar NET NETURĖJO GALIMYBĖS nei nusikalsti, nei atvirkščiai – savo gyvenimu pademonstruoti, kaip reikia būti žmogumi.
Tai yra tiesiog fantastika: tiesiog šventai saugodami išgamų gyvastį – juk net Konstitucinis teismas nepatingėjo preventatyviai perspėti, kad mirties bausmė prieštarautų Konstitucijai! – tuo pat metu mes lengva ranka, be jokio teismo, be jokio sąžinės graužimo per metus nužudome kelioliką tūkstančių NIEKUO VISUOMENEI NENUSIKALTUSIŲ asmenų.
Tų, kurių vienintelis nusikaltimas – kad jie neturi dokumentų ir negali savo teisės į gyvenimą apsiginti teisme, tuo kad jie negali net paprieštarauti – nei garsiai, nei tyliai. Nes jie yra dar negimę.
Tiesa, kai kurie iš jų nusikalsta baisiau – jie niekam nereikalingi, jų niekas nelaukia, juos pradėjusieji turi kitokių planų – karjerinių, buitinių, galiausiai atostogų.
Vienoje svarstyklių pusėje humanizmo idealų vardan saugomos KELIOLIKOS išgamų ir žudikų gyvybės, o kitoje – dėl pačių buitiškiausių priežasčių visiškai legaliai ir PATEISINAMAI žudomi ABSOLIUČIAI NEKALTI KELIOLIKA TŪKSTANČIŲ…
Tokią abrakadabdrą sveiku protu neįmanoma pagrįsti. Bet kokiu doroviniu požiūriu – tai yra GĖRIO ir BLOGIO sukeitimas vietomis. Todėl imamasi pačio įmantriausio smegenų plovimo – pradedant juridiniais išvedžiojimais “vaisius – tai ne žmogus”, medicininias pseudogydytojų-žudikų pasiteisinimais “abortas – tai medicininė operacija, o ne žudymas” ir baigiant apsigimėlių žmogteisistų pavilionienių ir kvazifilosofių vasiliauskaičių kliedesiais apie “moters teisę į savo kūną”.
Kiekvieną iš jų argumentų nagrinėjant nuosekliai, jie yra paneigiami toje pačioje kategorijoje – juridiniai pritempinėjimai – juridiniais, medicininiai pasiteisinimai – medicininiais, ideologiniai – ideologiniais. Visame pasaulyje už gyvybę kovojantys aktyvistai, tą nuolatos ir atlieka – kalba su žudymo apologetais jų pačių kalba ir jų pačių argumentais juos ir sutaršo.
Štai puikus pavyzdys, kaip religinis fanatikas ir bibliofilas Kentas Hovindas viena ranka per 10 minučių suvarto VISĄ abortistų argumentacijos bazę:
Bet juk ir be visų šitų žodinių kovų yra elementarus SVEIKAS PROTAS ir yra Baudžiamasis Kodeksas, kuris privalo “neprieštarauti sveikam protui”.
Todėl dar kartą klausiu – jeigu mes sutarėme, kad NEGALIME VARDAN VISUOMENĖS GEROVĖS ŽUDYTI net pačių žiauriausių, beviltiškiausių nusikaltėlių, tuomet gal jau LAIKAS SUSTABDYTI IR NEKALTŲJŲ ŽUDYMĄ?
Juk būtent tokia vidinė visuomenės šizofrenija gimdo, puoselėja ir galiausiai užaugina MUS ŽUDANČIUS MONSTRUS.
