by Aš vėl apturėjau laimę. Mane vėl deportavo į teatrą. Vėl žiūrėti premjeros. Vėl, dar vieno teatro, sezono atidarymas. Šį kartą “Mažojo teatro” su didelėm ambicijom. Labai didelėm: importuotis iš Maskvos Rimo Tumino ir всеяруси aprūvintą režisorių Bogomolovą (kurio pati pavardė – Dievmeldys – verčia kiekvieną apsišvietusį ir įsikontekstinusį teatralą pagarbiai tūptelti virpančiomis kojytėmis) ir užsakyti jam amžiną atilsį Euripido pjesių kompiliaciją šiuolaikiniame kontekste – tai iš tiesų drąsu.
Drąsu visomis prasmėmis:
- kūrybine – nežinia, kas per galutinis produktas materializuosis scenoje;
- komercine – nežinia, ar finansiškai Vilniaus publika savo kapšeliais padengs šį malonumą;
- ir dar visokiomis kitomis, apie kurias nesinori sukti galvos, bet maždaug tokiomis – ar nesidrėbs teatras veidu į purvą, ar neteks recenzijų užsakymais užkišinėti pagiežingų ir neapsipatenkinusiųjų teatro kritikų gerklių, ar nebus gėda pasižiūrėti į akis Karabasui Barabasui, kai jis vėl darys eilinę savo lėlių teatro reviziją…
Kiek leidžia suprasti mano skurdus teatro paslapčių supratimas, komercine prasme bus pravalas. Salės replikos apie užstrigusią plokštelę, demonstruojančios ypatingą žiūrovų pastabumą ir šmaikštumą, pokvailis kikenimas bandant suprasti baigėsi spektaklis ar ne ir ar jau atėjo laikas ploti, skysti plojimai (o juk tai – PREMJERA!), net neketinantys virsti ovacijomis, nežada nieko gero.
O gaila.
Nepaisant tokio menkniekio, kaip trys kartus per pusantros valandos kilusio noro migtelti (ko pavyko išvengti tik milžiniškomis savo geležinės valios pastangomis), nepaisant iš kelių pjesių sudurstyto ir todėl panašesnio į skudurininko skiautinį, negu į darnią mozaiką, spektaklio turinio, šis reginys turėjo tai, ko ilgėjausi baisiai seniai ir ką tik dalinai buvo patenkinę Vido Bareikio Nouteatriniai “Šarlatanai”. O būtent – teatrą kaip pasaulį, kuriame skirtingais kampais atsispindi asmeninė žiūrovo gyvenimo patirtis. Tarsi tai būtų iš šukių sudėliotas veidrodis, kuriame žiūrovas, tai yra aš – mielasis, kaip pasakytų Smygolas iš “Žiedų valdovo” – gali pažvelgti sau mielajam į akis. Tegu tik akimirksniui, bet tai niekada ilgiau ir netrunka.
Gal tam ir buvo skirtas tas iš milžiniškų pauzių sudėliotas veiksmo ritmas. Veiksmo lėto, be jokių ekscesų, be draskymosi, be pakeltų tonų, be pakeltų rankų ir netgi be nuplėštų suknelių ar bent jau apnuogintų papų.
“Sakyki, tėve, kur tie frygai nedori gyvena?”
Va taip vat viskas ir prasideda – kažkur gyvena nedorėliai, kuriems dorėliai turi įkrėsti padorumo, tačiau besiruošiant atlikti šią šventą pedagoginę misiją pradeda į paviršių vienas po kito lįsti dorųjų tarakonai. Taip paprastai ir buitiškai. Tarsi skaitytum rajoninio laikraščio kriminalinių įvykių kroniką:
“Biržuose, apie 11.30 vakaro, vyriškis, sėdėjęs automobilyje, dėl nežinomos priežasties iš pistoleto apšaudė pro šalį ėjusius paauglius. Vienam jų pavyko pabėgti, o kitas buvo nušautas. Nušautojo motina, sužinojusi iš sūnaus draugo apie užpuolimą, paskambino į Biržų policijos komisariatą, bet ten jai buvo pasiūlyta nesijaudinti. Ryte artimieji surado nužudytąjį gatvėje netoli savo namų.”
Kuo tai skiriasi nuo to, kas vyko prieš du su virš tūkstančių metų? Tik kalbos stiliumi, neįprastais vietovardžiais.
Ir štai tūkstantmečių ratas apsisuko ir tuktelėjusio Sakalausko vaidinamas tėvas, dorėlių kariaunos vadas savo tipiniame blokiniame butelyje po kosmetinio evroremonto pjaus savo dukrą Ifigeniją. Ne, ne šiaip sau – o dėl reikalo. Dievai neduoda laivų burėms vėjo ir reikia imtis atitinkamų priemonių: pasikviesti žmoną, su dukra, atseit vedyboms, o iš tiesų paskersti ant altoriaus.
Ir paskui tris kartus tais pačiais žodžiais papasakoti, kaip šmakšt kardu, kaip pasipylė kraujas ir kaip rinktiniai graikų kareivėliai gražiai laidojo paskerstąją dėlei jųjų visų labo.
Štai žiūri ir matai, tą visą absurdo mechanizmą, o režisierius nutildęs personažus, tau leidžia pačiam pajusti, ką reiškia paimti savo mylimiausią vaiką, suprantantį ir sutinkantį, kad taip reikia, nusivesti jį už rankos, pasiguldyti ant balto marmuro akmens ir auksiniu kardu rėžti švelnią kaklo odą, sausgysles, arteriją, trachėją… Zašybisь. Nors aišku, čia tik mano vaizduotė – ką įsivaizdavo kiti žiūrovai reikia klausti jų.
Tačiau sprendžiant iš to, kaip visi tyliai sėdėjo ir su nerimu stebeilėjosi į sceną – įsivaizduoti buvo ką.
Man tai ir buvo svarbiausia šio spektaklio dovana – kad režisierius sugebėjo iš žmogaus, atlėkusio per Gedimino prospekte išsidrengusį Gariūninį evrožopinių “Tautų dienų” blusturgį ir patogiai išsidrėbusio minkštame krėsle, padaryti spektaklio dalyvį, kuris savo mintimis savo jausmais atsidūrė scenoje, kartu su personažais.
Nesvarbu, kaip tai įvyko – nelabai grakščiai, nustumiant į šoną klasikinės melodramos-bojevyko linijinį siužeto veiksmą, atimant iš aktorių taip mums įprastą žiūrovo linksmintojo funkciją ir prilyginant jį titrams ekrane bei trankomoms durims…
Visiškai nesvarbu, nes galiausiai, kai mirė visi kas galėjo ir flegmatiškasis, motinos atsiminimų užpistas Orestas, flegmatiškai išsikraustė iš proto – žiūrovai ilgai ilgai tylėdami žiūrėjo į tuščią sceną, laukdami kol režisierius leis jiems iš jos sugrįžti į savo vietas.
Spektaklis turbūt baigėsi.
Спектакль наверное кончился.
Esminis žodis čia buvo ir yra TURBŪT…
Konstantinas Bogomolovas rezga kėslus…
