by Prieš aprašant savo skausmingus potyrius kruvinojo Lukašenkos režimo užengtame Minske, privalau peržergti per dar vieną su teatru susijusią temą.
Mano mylima ir gerbiama režisierė Ramunė Kudzmanaitė Minske privataus teatro „Teatras Č“ [„Театр Ч“] užsakymu pastatė spektaklį pagal Adomo Mickevičiaus „Vėlines“. Baltarusiškas spektaklio pavadinimas „Dziady“ [„Дзяды“]. Įdomiausia, kad būtent taip į šlovingąją baltųjų rusų kalbą verčiamos „Vėlinės“, o tiksliau, ikižydkrikščioniškos „Ilgės“, ir būtent su tokiais transparantais kiekvienais metais už demokratizatorių ir civilizatorių pinigus Minsko prospektais pagerbdami stalinizmo represijų aukas marširuoja Lukašenkos režimo užengtieji gudai, nesitaikstantys su tarybine maskolių okupacija ir reikalaujantys pakeisti gegužės pirmosios demonstracijas Minske į eurosojūzinius pederastų maršus.
Jie svajoja apie tai, kada gi pagaliau galės paimti vaivorykštinės vėliavos kotą į savo rankas
ir pasijus laisvais europiečiais…
„Teatrui Č“ vadovauja Baltarusijos patriotas Andrejus Čiornas, beje, gimęs Panevėžyje. Tai prodiuseris-privatininkas iš abiejų didžiųjų „P“, organizuojantis garsiausių Maskvos ir Piterio teatrų gastroles į savo nuo centro atitolusią Tėvynę. Spektaklis „Dziady“ – tai pirmasis rimtas, savarankiškas jo kompanijos projektas, o normalia žmonių kalba kalbant – spektaklis. Visiškas Made by BY produktas.
Mylėdamas Lietuvos teatrą ir puikiai žinodamas savo gimtojo Baltarusijos teatrinio pasaulėlio lygį, Čiornas specialiai pasikvietė Lietuvos režisierę Ramunę Kudzmanaitę, Lietuvos scenografą Marijų Jacovskį, Lietuvos kostiumų dailininkę Nadeždą Gultiajevą (kurios vardą baltarusiškoje programėlės versijoje meiliai pakeitė į Nadzieja) ir Lietuvos kompozitorių Faustą Latėną. Kadangi pagrindinis Minsko teatras – Jano Kupalos vardo – tuo metu buvo restauruojamas, spektalis pastatytas antroje pagal prestižą Minsko salėje – Respublikiniuose profsąjungų kultūros rūmuose.
Salė tiesiog nuostabi – erdvi stalininė architektūra, saikingas dekoras, balkonai trimis aukštais, parteris estetiškai ir ergonomiškai suskaidytas praėjimais, scena įrėminta arka, primenančia pravoslavų cerkvės navą… Tiesiog šventė sielai ir akims! Na ir žinoma, pats spektaklis yra vertas tokios scenos ir šlovina Lietuvos teatro vardą mūsų brolių baltarusių žemėse.
Tačiau aš gi visiškai nesiruošiau dalintis savo diletantiškais pastebėjimais apie spektaklį, kurį teko žiūrėti valstybinę baltarusių kalba, be rusiškų titrų ir be vertimo… Taip kad buvau priverstas veiksmą skaityti iš aktorių mimikos bei iš žiūrovų reakcijos, kadangi netgi mūsų nutautėjusių Vilniaus tuteišių kalbą suprantu daug geriau negu savo sabrų baltarusišką movą.
Šiame įraše norėjau vietoj plataus ir kūrybiško teatro vandenyno pasinerti į siaurą politikos ir istorijos eketę ir pasvarstyti apie Mickų Adomą bei apie jo vietą mano Tautos kultūroje. Būtent tokį norą sukėlė šis spektaklis, pedalizuojantis antirusišką jotvingių ir kitų surusėjusių lietuvių genčių nacionalizmą.
Spektaklio kūrėjai, gilinęsi į kultūrines, istorines ir politines „Dziadų“ aplinkybes, kaip idėjinę spektaklio ašį pasirinko teiginį, kad „Adomas Mickevičius – tai baltarusių poetas, kuris rašė lenkiškai apie meilę Lietuvai“.
Ir štai bestebint tą rusiškai tarpusavyje bendraujančių Baltarusijos nacionalistų publiką, įdėmiai įsiklausiusią į lenkofiliškas scenines aistras, manyje po truputį brendo šio sudėtingo Lietuvos istorijos laikmečio suvokimas ir vertinimas.
Beje, pats scenoje apdainuotas laikmetis, Lietuvos istoriografijoje (Dviejų tautų respublikos likvidavimas, prijungimas prie Rusijos Imperijos ir pirmieji lenkų separatistų maištai) neoficialiai, tačiau labai nedviprasmiškai, vadinamas tiesiog lenkmečiu.
Nereikia būti nei baisiu nacionalistu, nei visiškai abuoju kosmopolitu, kad įvertinus visus istorinius faktus ir aplinkybes, tektų nuliūdinti brolius baltarusius, taip entuziastingai priimančius Mickų Adomo kūrybinę veiklą ir jo disidentines politines pažiūras.
Taigi, neriam.
Kas buvo Dviejų tautų respublika? (būtent taip oficialiai ir per visus galus politkorektiškai vadinosi tai, ką mūsuose įprasta vadinti Žečpospolita, nors pats žodis „žečpospolita“ – tai tiesiog iš lotynų į lenkų išverstas terminas „respublika“).
Tai buvo labai specifinis politinis-valstybinis darinys, atsiradęs Lenkijos elitui stengiantis maksimaliai išplėsti savo politinę įtaką. Lenkijos aristokratija Vytauto laikais pasiekė tokią stadiją, kai jie iš dvariškių peraugo į realius oligarchus. Tai yra, klaną, kuris buvo pajėgus gyventi be šeimininko. Tačiau to meto politinė tradicija nežinojo kitokio valstybės valdymo modelio kaip monarchija. Ir lenkų oligarchai rado saliamonišką sprendimą – vietoj realaus monarcho-valdovo jie sau pasiskyrė butaforinę, jų pačių renkamą, marionetę.
Tokį „valdovą“, kuris gerai atrodytų soste, išmintingai išpūstų žandus, bet neturėtų jokios realios galios ir netrukdytų oligarchų-didikų klanams tvarkytis tarpusavyje. Be to, reikėjo susirasti tokį, kurį priimtų ir pripažintų „plačiosios masės“ ir kuris neturėtų savo užnugario.
Ir jie surado tokį. Tai pirmasis išrinktasis Lenkijos karalius Jogaila. Nabagėlis, nustumtas nuo valdžios Lietuvoje, kaip nepakankamai gudrus ir valdingas. Jogaila mielai sutiko. Sutiko su viskuo, kaip ir dera politinei prostitutei, dar žinomai kurvos vardu. Jis ir pasikrikštijo po polsku ir vardą pasikeitė ir jam nurodytą patelę pasiėmė į žmonas. Maža to, jis įsipareigojo pakrikštyti iki šiol vis dar laisvą ir savo tikėjimą nuo žydkrikščionių okupantų išsaugojusią Lietuvą.
Kaip sakė Gandis: „Religija – tai visuomet politika. O kas galvoja, kad religija neturi nieko bendra su politika, tas nieko neišmano religijoje“. Lenkų elitas religijoje gaudėsi puikiai – kieno dievui mužikas meldžiasi, to kunigui subinę ir bučiuoja. Civilizatoriams ir vakarietiškų vertybių nešėjams kryžiuočiams nepavyko jėga paimti litvinų, o štai lenkai, kuo puikiausiai sudorojo pagonių rezervatą Lietuvos elito kultūrinio performatavimo būdu.
Žinoma, ne visi Lietuvos didikai sutiko tapti žydkrikščionių sektos nariais – teko ir kraują nuleisti, kaip valstybės ramybės drumstėjams. Užtat vietos atsilaisvino ir žemių, kurias kartu su žmonėmis galima buvo perduoti teisingai situaciją suprantantiems bei savo šeimininkui lojaliems vietiniams kolaborantams, bei visokio plauko ir šlykštumo vakarų kolonistams.
Būtent po kruvino Jogailos, atsivertusio į Władysławą II Jagiełłą, „krikšto“ ir atsirado Lietuvoje šimtai lenkiškų, vokiškų ir kitokios veislės iubermenšų, kurių šuniukus turėjo žindyti lietuvės baudžiauninkės. Zajabysь.
Jeigu istorijos pamokose atkreipėte dėmesį, viena iš sąlygų, su kuria lenkų ponai maloningai leido lietuvių šūdbajoriams pačiulpti savo lenkiškąjį apipjaustytąjį – tai draudimas Lietuvai turėti savo dinastiją. Tai yra, OFICIALIAI po Vytauto mirties visi Lietuvos „didieji“ kunigaikščiai turėjo būti renkami bajorų, lygiai kaip ir Lenkijos „karaliai“. Superinis lenkų oligarchinių klanų žingnis – patys pas save pasiskiria marionetę sau ir Lietuvai, kurioje apdairiai iš anksto praskerdė ir išnaikino patriotus, primetė tokią pačią oligarchato sistemą, įdiegdami į ją savo kolaborantus.
Ar buvo bent menkiausias šansas, kad taip nukenksmintas Lietuvos šūdelitis sugebės suformuoti valdžią, galinčią „Dviejų tautų respublikoje“ atstovauti savo, o ne lenkų tautos interesams? Žinoma, kad ne. Patį pirmąjį tokiu demokratišku būdu išrinktą kunigaikštį Švitrigailą dar galima buvo pavadinti Lietuvos kunigaikščiu, o visa kita – tai kaip liūdna Vilniaus Žemutinės pilies istorija – galingo gynybinio-administracinio komplekso virsmas į be pėdsako dingusius griuvėsius.
Nieko keista, kad visas Lietuvos „elitas“, pradedant aukščiausia aristokratija ir baigiant plikbajoriais ir šūdbajoriais taip sėkmingai sulenkėjo ir ant Lietuvos žemelės stojo šlovingasis lenkmetis, kai lietuviškai kalbėjo tik beraščiai mėšlini mužikai – kas dabar atitiktų, mūsų šiandieninės šūdinteligentijos ir šūdeličio taip mylimus budulius. Žinoma, žinoma, buvo vienetai ir raštingų lietuvių, bet deja, istorinius procesus valdo klanai ir masės. Ir tik išskirtinės asmenybės gali sugebėti kažkiek paįtakoti, pastumdyti tų masių ir klanų tendencijas. Tačiau lenkų oligarchato Lietuvai primesta sistema tam ir buvo sukurta, kad tokių asmenybių neatsirastų valstybės soste.
Man asmeniškai, galutinės LDK valdymo sistemos degradacijos simbolis – tai pederastiškojo transvestito Vazos paskelbimas Lietuvos „didžiuoju“ kunigaikščiu. Jau labiau išsigimti valdžia nebegalėjo net išoriškai.
O štai lenkai triumfavo. Jų galybės apogėjus – XVII amžiaus pradžioje užimta Maskva ir joje į sostą pasodinta marionetė.
Bet štai kokia istorinė neteisybė ir nelaimė nutiko – mūsų broliai rusai organiškai neapkenčia oligarchinių klanų ir iškamšų užimančių šventą valstybės-civilizacijos vadovo vietą. Sumaištis, kurioje klanai žvejoja savo auksines žuvytes gali testi kelis dešimtmečius, tačiau ji visuomet baigiasi klaninės sistemos žlugimu ir „nežinia iš kur“ iškyla caras-batiuška, kuris suima tuos klanus už gerklės bei tampa patvaldžiu, absoliučiu monarchu savo asmeniu įkūnijančiu valstybę.
Jeigu caras-batiuška pradeda simuliuoti, aptingsta, valstybė ima ristis žemyn ir vėl galvas pradeda kelti klanai. Ir taip toliau. Šitaip mūsų mieloji Rusija ir pulsuoja, kaip armonikos dumplės: susitraukia – išsiplečia, susitraukia – išsiplečia… Ir jeigu nepastebėjote, dabar kaip tik baigėsi susitraukimas ir prasideda armonikos dumplių plėtimasis, su kuo mumis visus ir sveikinu…
Tačiau grįžkime prie mūsų nebrolių lenkų.
Po savo galios apogėjaus, tokia dviveidiškos ir pasalūniškos sistemos pagalba valdoma valstybė, kaip kad „Dviejų tautų respublika“, natūraliai susilaukė krizės, kai išsigimęs ir degradavęs (tiek fiziškai, tiek protiškai, tiek dvasiškai) elitas nebesugeba užtikrinti stabilaus valdymo ir sistemos funkcionavimo.
Rusija gi atvirkščiai, tuo metu tik stiprėja ir plečiasi, centralizuodamas valdžią absoliutus monarchas kuria kumščio pavidalo struktūrą, kurioje visi vidiniai klanai yra priversti atstovauti valstybės interesus, nes kitaip juos be gailesčio represuoja (vaje, vaje, pirmieji žmogteisistai verkia ir aprauda Petro I-ojo kapojamas bojarinų barzdas…).
Natūralu, kad stipresniojo teise pagrįstame pasaulyje, efektyvesnės struktūros suėdė silpnesnį konkurentą. Niam, niam, niam ir per tris kartus nebeliko „Dviejų tautų respublikos“, kurioje viena tauta buvo kur kas labiau tauta, negu kažkokios žemės kirmėlės, taip ir nesupratusios, kokią jiems palaimą suteikė žydiškas smegenopisos produktas, lotyniškame įpakavime.
Praeina šiek tiek laiko ir nuskriaustieji lenkų oligarchai, kadaise jautęsi pasaulio viešpačiais, persigrupuoja, susiorientuoja situacijoje, susikontaktuoja su savo priešo priešais ir nutaikę momentą pabando „atstatyti istorinę teisybę“.
Žinoma, jie yra nuskriaustieji, žinoma, jie kovoja už teisybę, žinoma, juos engia tironas, žinoma, „visa tauta rauda žvangindama grandines“ ir skanduodama „Žy-vie mo-ja Ro-dzi-na!“
Bet ar tai rauda MANO Tauta? Ar tai Ją engia tironas? Ar tie lenkiškų universitetų lenkakalbiai studentai, visi iki vieno sustoję į franko-masonų ložes, pasiryžę padėti galvas už MANO Tėvynę?
Ar aš esu jųjų ainis?
Ne. Aš esu lietuvis. Aš ainis tų mužikų, kuriems žydkrikščionys okupantai uždraudė tikėti į savo Dievą, vietoj jo pakišdami žydišką neapykantos demoną. Aš esu tas, kieno raštą degino kaip velnio ženklus, kurio šventas vietas naikino ir dergė, kurio protėvius iš laisvų žmonių, savo rankomis kuriančių savo gyvenimą, pavertė pradžioje lažininkais, o paskui baudžiauninkais, iš kurių pabandė atimti Tėvynę, vietoj jos pakišdami „očyzną moją“.
Kas toks man tasai jėzuitų lavinimo įstaigos produktas, lenkofilas masonas, aršus rusofobas, nutautėjusio šūdbajorio Mickaus ir persikrikštijusios žydės multikultūralistinės meilės vaisius? Mano Tėvynės patriotas?
Nė velnio! Jo tėvynė – tai „Didžioji Lenkija“, kurią iki šiol taip graudžiai aprauda lenkų fašistai. Jo tėvynė – tai žydkrikščionių lenkų pavergta Lietuva, Baltoji Rusia, Moldova ir Ukraina.
Aš esu įsitikinęs, kad „maskoliškas tironas“ – buvo ir tebėra daug didesnis Lietuvos draugas, negu „pšechiškas sąjungininkas“. Kaip sakoma – apsaugok, Dieve, nuo tokių draugų, o su priešais kaip nors patys susitarsime. Suomiai gi susitarė kuo puikiausiai – niekam nereikėjo nei jų rašto drausti, nei jų miestų rusifikuoti, turėjo autonomiją, muitinę ant sienos su savo tironu ir parlamentą, tvarkantį Suomijos Didžiosios kunigaikštystės, Rusijos imperijos sudėtyje, vidaus reikalus.
Kaip rašė Puškinas – tegu tik tie lenkų šlėktos mums nemaišo, o su savo broliais lietuviais, mes visuomet surasime bendrą kalbą. Beje, Aleksandras Sergejevičius, skirtingai, nuo Mickevičiaus, buvo ne šiaip poetas, o vienas iš geriausiai išsilavinusių Rusijos imperijos žmonių, ruoštų ir mokytų valdyti didžiausią pasaulio valstybę, imperatoriaus draugas ir patikėtinis, kuris vietoj karjeros valstybinėse valdymo struktūrose, pasirinko idėjinio ir kultūrinio manipuliavimo šūdeličiu metodą.
Tačiau mūsų brolių baltarusių patriotams jų „istorinio identiteto paieškos“ gerokai komplikuotesnės, nei mūsų patriotams. Jie vargšai iki šiol sprendžia dilemą „kas yra kas“ ir ieško kur nubrėžti savo tapatybės ribas. Todėl toks keistai prolenkiškas, savitai antirusiškas ir nežinia ant kiek baltarusiškas spektaklis – tai dar vienas pretekstas padiskutuoti tarpusavyje.
Ir tai yra puiku – tą istorinę žaliavą reikia kramtyti, reikia kelti klausimus ir ieškoti atsakymų.
Vieną atsakymą po šito spektaklio ir aš radau sau – tai atsakymas į klausimą, kas toks Adomas Mickevičius:
Adomas Mickevičius – tai Baltarusijoje gyvenęs, lietuvių-žydų kilmės lenkų nacionalistas, su Lietuva turintis tiek pat bendro, kaip ir Imanuelis Kantas, Fiodoras Michailovičius Dostojevskis, Chaimas Sutinas, Jaša Haifecas ir caro Ivano Rūsčiojo, padėjusio nesugriaunamus Rusijos pamatus, motina Glinskių Elenytė.
Štai kokia dosni ta mūsų Lietuvos žemelė svetimoms tautoms… O mums telieka tik „per anksti išeinantys talentingiausieji“.
